Komentarai | Kontaktai
Apie | TEXTILE 09 | Menas ir viešumas | Istorija | Spauda | Galerija | Rėmėjai
  • English
  • Lithuanian
 
Vienas mano ankstyviausių prisiminimų yra apie žiemos dieną, kai man dar net nebuvo sukakę treji. Aš sėdžiu rogutėse, o mano kojas dengia rausvai violetiniai antblauzdžiai. Mama juos išnėrė vąšeliu iš šiurkščios, niežėjimą keliančos, bet šiltos vilnos. Mano rudą languotą žieminį paltą taip pat pasiuvo mama. Sesuo turėjo tokį patį, tik truputį šviesesnį. Taip pat puikiai atsimenu kai kuriuos namų tekstilės dirbinius, mano vaikystės namuose turėjusius tikrinius vardus. Sofos antklodė „Sohvafiltti“ nuramindavo ir paguosdavo. Antklodė šiurkštoku vardu „Oksennusfiltti“ – Vėmimo antklodė – praversdavo, kai mane kartais  vasarą keliaujant į iškylą supykindavo.


Septinto dešimtmečio pradžioje Suomija vis dar jautė paskutinius pokario meto nepritekliaus atgarsius. Įprasti kasdieniai, pavyzdžiui, tekstilės amato įgūdžiai labai pravertė daugumos šeimų, netgi miesto, ūkyje. Namų šeimininkių būrimasis į siuvimo ratelius nebūdavo tik kavos gėrimas ir plepėjimas – tai buvo bendros išgyvenimo strategijos socialinė struktūra.

Daugeliui šiuolaikinių tekstilininkų kūrybos pagrindas yra asmeninės istorijos ir patirtis. Prisiminimai, identitetas, kultūrinės tradicijos ir konfrontacija, globalizacija ir socialinė marginalizacija ir kitos temos yra svarbios visame šiuolaikiniame mene. Šios temos taip pat aktualios ir šiuolaikiniame Europos tekstilės mene. Konceptualinės idėjos, pagrįstos tekstilės kūrinių kūrimo ir naudojimo procesais, vis labiau išstumia meistriškumo siekimą ir praktiką naudoti elegantiškas medžiagas bei spalvas.

Kasdieniai tekstilės dirbinių bruožai kartu su tradicinėmis vertybėmis, susijusiomis su šiomis medžiagomis, suteikia vaisingą naujų perspektyvų pagrindą. Daugumoje pasaulio šalių tekstilės dirbiniai žmogui labai svarbūs, nes suteikia apsaugą ir patogumą. Taip pat jie – viena seniausių priemonių socialiniam statusui ar kultūrinei identifikacijai parodyti. Vienas pagrindinių nacionalinių simbolių – valstybės vėliava – yra tekstilės klasika. Nors neatskiriama visų žmonių gyvenimo dalis, tekstilės dirbiniai lyčių atžvilgiu nėra neutralūs. Europoje ši sritis priklauso rūpestingos moters namų priežiūros pasauliui. Ir tekstilės dirbinių kūrimas, ir išlaikymas yra dalis kasdienių moters darbų.

Daugelis šiuolaikinio meno menininkų, savo darbe naudojančių tekstilės medžiagas ar technikas, studijavo kurią nors tradicinę vaizduojamojo meno discipliną, pavyzdžiui, tapybą arba skulptūrą. Šiai parodai pasirinkau menininkus, kurie baigė tekstilės meno arba dizaino mokslus. Ar menininkų tekstilininkų požiūris kuo nors skiriasi nuo vaizduojamojo meno menininkų darbų?

•   
Prisiminimai – Niran Baibulat, Kristveig Halldórsdóttir ir Petter Hellsing darbų pagrindas. Jie kalba apie asmeninius ar bendrus prisiminimus, bet visi skirtingomis priemonėmis ir iš skirtingų perspektyvų. Niran Baibulat „Liaudiška tradicija“ kyla iš menininkės prisiminimų apie tradicinių totoriškų pyragėlių ruošimą kartu su kitomis šeimos moterimis. Iš pirmo žvilgsnio paprasta instaliacija turi kelias reikšmes. Tradiciniai patiekalai teikia užuominą į kultūrinį totorių kaip etninės mažumos atstovų identitetą. Kultūriškai vienalytėje Suomijoje septintame ir aštuntame dešimtmetyje priklausymas mažumai tikrai reiškė „kitoniškumo“ jausmą. Autorė dalijasi asmenine patirtimi pateikdama tradicinių patiekalų receptus kartu su instrukcijomis, kaip išnerti darbus. Kartu ji kelia klausimą, koks yra menininko kaip vienintelio meno kūrinio autoriaus vaidmuo. Menas yra procesas, kurį gali tęsti žiūrovai.

Kristveig Halldórsdóttir pažadina įprastą vaikystės prisiminimą. „Rūgščios reakcijos“ rodo fizinę reakciją, sukeliamą rūgštaus rabarbaro skonio. Dauguma žmonių, kilusių iš tų vietų, kur auginami rabarbarai, prisimena nepaprastą pojūtį, kai ragaujama šio augalo, grimasą ir dar vieną kąsnį. Tą refleksą, kurio negali paslėpti vaikai, ji užfiksavo serijoje skaitmeninių fotografijų. Halldórsdóttir susieja viso žmogaus gyvenimo atmintį su žmonijos senovės istorija. Ji sugretina skaitmenines fotografijas su papiruso lapu, kurį padarė iš to paties augalo žievelės. Gerai pažįstamą žaliavą galima atpažinti iš žalių ir raudonų tonų. Tačiau papiruso prigimtis susijusi su senoviniais dokumentais ir ankstyvąja informacijos rinkimo, laikymo bei perdavimo istorija.

Petter Hellsing „Gaisras“ kalba apie užmarštį, griovimą ir mirtingumą. Jo instaliacijas įkvėpė apleisto ir pamažu sugriuvusio aukštesniosios klasės atstovams priklausiusio namo liekanos. Buržuazinės praeities ir šiuolaikinių socialinių ribinių reiškinių susidūrimą liudija žymės, kurias toje vietoje paliko benamiai. Hellsing medžiagos turi istoriją, kuri apeliuoja į Vakarų civilizacijos kolektyvinę atmintį. „Gaisras“ yra instaliacijos projektas, pristatytas įvairiais būdais ir įvairiose vietose. Kai kurios eksponavimo vietos buvo neįprastos meno scenos, pavyzdžiui, metro stotelėje Östermalmstorg – vietoje, turinčioje dvejopą prasmę: tai šiurkšti metro aplinka, bet, kita vertus, esanti Stokholmo aukščausios socialinės klasės rajone. Dirbdamas Petter Hellsing išlaiko labai artimą kontaktą su tam tikra vieta, fizine kambario atmosfera ir socialine aplinka.

•   

Iš įpratimo tekstilės dirbiniams priskiriama apsaugos ir dekoratyvumo prasmė, daugiausia susijusi pasyvumo kategorijomis – minkštumu, šiluma, slėptuve, prieglobsčiu, spalvingumu, raštuotumu, ornamentuotumu. Eva Holubíková šias savybes savo darbuose paverčia išgyvenimo strategija mieste su atvira erdve.  „AFA – PASKUTINĖ STOTELĖ“ yra specialiai vietai skirta instaliacija ir procesinis darbas, atliktas Bratislavoje. Darbas kietą miesto erdvę aktyviai perima minkštomis ir bendrai įvaldomomis priemonėmis. Holubíkovos spalvotas ir humoristinis darbas iš nertų gabaliukų perteikia miesto planavimo, viešųjų paslaugų, socialinių jėgų santykių ir piliečių aktyvumo momentus per energingai reiškiamą požiūrį „pasidaryk pats“. Autobuso maršruto su galutine stotele suplanavimas ir sukūrimas buvo baigtas, kai autobusų įmonė iš tikrųjų vieną kartą tuo maršrutu paleido autobusą.

Snežana Skoko kaip pagrindą savo performansui naudoja socialinę tekstilės tradicijos prigimtį. Jos siuvimo ratelyje kavos gėrimas, ateities spėjimas ir tingus plepėjimas perima bendro išgyvenimo strategijos socialinį turinį. Skoko naudoja šias simbolines dekoracijas, kad iškeltų klausimą apie tekstilės meno būseną ir vietą šiuolaikiniame mene. Darbe „Tekstilės meno lemtis / kavos puodelis“ ji kritikuoja tokius meno renginius kaip metinės parodos ir bienalės, teigdama, kad jos fabrikuoja meną, ir jomis siekiama tik tokių tikslų kaip statuso įgijimas, prizų medžioklė ir dar viena eilutė gyvenimo aprašyme. Netvarkingas kavos stalelis su banaliomis kortomis ateičiai spėti iš šiuolaikinio tekstilės meno reikalauja gilesnių prasmių ir aktualesnių, ne tokių banalių sąvokų.

•   

Ir tekstilės amato, ir tekstilės meno srityje Europos kultūrose tradiciškai dominuoja moterys. Daugelis menininkų nuo dešimto dešimtmečio pradžios kelia lyties klausimą. Požiūrio taškas buvo moteriškas. Suknelė ir apatiniai drabužiai tapo moteriško kūno simboliu, rausvas atlasas ir nėriniai reiškė seksualumą, o prijuostė – namų ruošos darbus. John K. Raustein ir f. marquespenteado pristato vyriškąjį požiūrį į šį klausimą. John K. Raustein darbe „Visų amatų meistro rankšluostinė siena“ humoristiškai komentuoja stereotipinius vyrų bei moterų vaidmenis ir menininko pojūčius įgijus profesiją, kurioje dominuoja moterys. Raustein išsiuvinėtas dirbinys akivaizdžiai nurodo vyriškų ir moteriškų darbų suskirstymą, kuris kilo iš kasdienių darbų visuomenėje, egzistavusioje prieš atsirandant pramonei, kurie ir dabar vis dar labai veikia lyčių vaidmenis. Instaliacija „Visų amatų meistro rankšluostinė siena“ subtiliau kalba apie abiem lytims skirtas pozicijas bei funkcinius ar dekoratyvinius vaidmenis. „Rankšluostinė siena“ ne tik atskleidžia vyriškus motyvus, bet naminį ornamentą išplečia iki monumentalaus dydžio. 

f. marquespenteado „Dvigubuose kūnuose / Corpos em dobro“ – tai instaliacija, paremta pokalbiais apie vyriškumo supratimą su vyrais portugalais Londone. Vaizdo juostose užfiksuotuose pokalbiuose matome imigrantus vyrus, diskutuojančius apie savo etninį vyriškumo identitetą. Penkių didesnių negu natūralaus dydžio lėlių vyrų instaliacija rodo bendresnį prieštaringo ir labai dažnai apriboto vaidmens, leidžiamo vyrams turėti Vakarų visuomenėje, vaizdą. f.marquespenteado savo motyvų pasirinkimu, kompozicija, tekstilės raštais ir techninėmis audinio apdorojimo priemonėmis atskleidžia jėgos santykius, smurtingumą ir seksualumą. Naudojami tik du tekstilės raštai: abejotinos reputacijos gėlės (saldumas / silpnumas) ir leistini dryžiai (galia / stiprumas).

•   

Isolde Venrooy kūrinio elementai atskleidžia globalizacijos, jos poveikio tautiniam identitetui ir nuolatinės medžiagų kelionės aplink pasaulį temas. „Ne komerciniam naudojimui“ į šiuolaikinį meną atneša skiautinių tradiciją. Iš pradžių iš skiaučių susiūtos antklodės buvo daromos iš nebereikalingų drabužių ir namie naudojamų tekstilės dirbinių gabaliukų. Tačiau dauguma nūdienos namų ūkyje atsirandančių atliekų susikaupia iš įvairių pakavimo medžiagų, kurios saugo prekes ilgų jų kelionių metu. Venrooy kuria savo „kilimus“ iš perdirbto kartono dėžių, atkeliavusių iš viso pasaulio. Ant dėžių esantys ženklai ir raštai nurodo jų kilmę ir kūriniui suteikia simbolinių prasmių bei pasakojimų. Dailininkė ironiškai kelia klausimą apie valstybinių tautinių simbolių originalumą. Pavadinimas „Ne komerciniam naudojimui“ sudaro kontrastą olandų heraldiniam liūtui, menančiam komercinę kolonijos istoriją.

•   

Ainsley Hillard, Sally Williams ir Astrid Krogh kurdamos savo darbus naudoja naujausias technologijas, tačiau pagrindas yra tradicinės tekstilės technikos, medžiagos ir raštai. Technologijos yra ne tik priemonė jų meno kūriniams sukurti, bet ir svarbi jų darbų koncepcijų dalis. Visi darbai susiję su suvokimu ir matymu, tačiau skiriasi traktavimas. Ainsley Hillard „Paralaksas“ yra darbas, skirtas būtent Australijos Fremantle menų centrui. Šio darbo pagrindiniai elementai yra audimas, suvokimas ir erdvinis patyrimas. „Paralaksą“ sudaro serija parodos patalpos fotografijų, perkeltų ant pusiau permatomų išaustų struktūrų. Hillard technika yra nauja tradicinio ikat audimo versija. Lėtas besikartojantis audimo veiksmas iškreipia fotografijas, ir gaunamas miglotas, vibruojantis, sklandantis kambario tame pačiame kambaryje atvaizdas. Žiūrovams instaliaciją iš vidaus sukuria daugelio stebėjimo taškų įspūdį – paralaksą.

Sally Williams naudoja naująsias technologijas, kad atidengtų tekstilės vaizdus, nematomus plika akimi. Nuskaitančio elektroninio mikroskopo, trimačių vaizdų programinės įrangos ir skaitmeninės spaudos priemonėmis ji savo darbų motyvu padaro tekstilės dirbinius. Williams mikroskopiniai atvaizdai, tokie kaip „Žali spagečiai“, pažįstamą, jaukią medžiagą paverčia dinamiška tėkme. Supurtoma minkštos, apsaugančios ir dekoratyvios medžiagos idėja. Žiūrint iš arčiau siuvinėjimo dygsnis tampa grasus, graži tutu suknelė atrodo kaip metalinė tvora, natūralus veltinis – kaip šiukšlynas, minkšti pluoštai tampa nejudrūs ir grubūs. Jos užbaigtų atspaudų dydis šį įspūdį sustiprina. Gal tekstilė (menas) gali būti pavojinga(-as)?

Šviesa, spalva ir besikeičiantys raštai yra Astrid Krogh darbo „Politika“ elementai. „Politika“ – tam tikrai erdvei pritaikytas darbas, užsakytas Danijos parlamento, kad tamsiam Folketingo koridoriui būtų suteikta šviesos ir spalvų. „Politika“ nei medžiagos pasirinkimu, nei savo struktūra nėra tekstilės darbas. Nors lengva šį darbą susieti su raštuotais gėlėtais audiniais, jį įkvėpė netgi ne tekstilės raštas, o ištapytas sieninis frizas. Kūrinys kelia klasifikacijos problemą. Nekyla abejonių, kad ši neoninių vamzdelių kompozicija, kurios raštas keičiasi kas 45 sekundes, yra menas. Puikus menas. Ar šį kūrinį būtų galima priskirti tekstilės menui dėl to, kad menininkė studijavo tekstilę, ir esama sąsajų su tekstilės raštais? Pagaliau atrodo, kad galiausiai meno kūrinį galima klasifikuoti (jei kas nors norėtų to imtis) tik pagal kontekstą, kuriame jis pateikiamas.

Atrodo akivaizdu, kad tekstilė kaip požiūris į meną turi galimybę įgauti prasmių, kurios apeliuoja į savivoką, asmeninius ir bendrus prisiminimus, elementarų saugumą. Geriausiu atveju. Vietos, technologijų ar konteksto požiūriu visi šios kolekcijos darbai pasižymi konceptualia idėja, pagrįsta geru tekstilės medžiagos, procesų ir vertybių supratimu. Tai stuburas, kuris pateisina šiuos kūrinius.