Prieš dvejus metus man pasisekė aplankyti Lietuvos tekstilininkų parodos atidarymą Vienuoliktojoje tapiserijos trienalėje Lodzėje (Lenkija). Apie lietuvių tekstilės ekspresijos jėgą ir tekstilės meno novatoriškumo įvairovę buvau girdėjęs iš periodiškai rengiamų tarptautinių parodų. Ši paroda mano įsitikinimus patvirtino.

Turiu garbę pristatyti šešis šiuolaikinius Amerikos tekstilininkus, kurių darbai susiję su „Textile 05“ tema „Vieta, technologija ir sąvoka“. Pasirinkau tekstilininkus iš įvairių Jungtinių Valstijų geografinių vietų: rytų ir vakarų pakrančų, pietų, vidurio Amerikos ir Aliaskos valstijos. Visi menininkai remiasi naujomis idėjomis, naudoja įvairias technikas, ir, mano manymu, puikiai atskleidžia šiuolaikinės tekstilės meno lygį Jungtinėse Valstijose. Daugelio menininkų darbus galima priskirti visoms trims kategorijoms, sudarančioms šios parodos temą.

Dvi labai įtakingos Amerikos tekstilininkės yra Lia Cook ir Cynthia Schira. Jos buvo vienos iš pirmųjų tekstilininkių, įvertinusių kompiuterizuotų žakardo staklių galimybes dirbant ir rankiniu, ir mechaniniu būdu, leidžiančias menininkui praplėsti šiuolaikinio tekstilės meno ribas.

Schira pasikartojančių raštų sudėtingumu atskleidžia besikartojančių gyvenimo ir gamtos aspektų metaforą. Ji nagrinėja mūsų pasaulio painiavas vykstant nuolatinei kaitai. Nuolat pasitaikanti Schiros darbų tema tradicinius tekstilės dizaino motyvus susieja su piešimo motyvais.

Lia Cook vaizdai kyla iš šeimos fotografijų kolekcijos ir autoportretų. Menininkės darbuose išaustas atvaizdas įtvirtinamas audinio struktūroje. Darbo dydis kartu su „drapiruotomis“ instaliacijomis jos tekstilės menui sukuria jausmingumo ir lytėjimo pojūtį.

Michael James, skiautinių meno puoselėtojas, kurio kūriniai turi gilias šaknis Amerikos skiautinių tradicijoje, ypač garsėja kaip menininkas, sėkmingai naudojantis skaitmenines technologijas. Kad savo tekstilės kūrinius padarytų įtaigesnius, James manipuliuoja senomis šeimos fotografijomis, kurias naudoja kaip savo sukurtų raštuotų medvilninių audinių pagrindą. Toliau jis manipuliuoja audiniu, o paskui atskirus gabalus sujungia ir susiuva taip sukurdamas užbaigtą tekstilės kūrinį. James atskleidžia sąryšį su raštu, spalva, parodo sąveiką su vaizdiniu judesiu ir atmintimi. Naudodamas iliuzinę erdvę jis nagrinėja slėpimo ir atskleidimo kategorijas.

Junco Pollack tyrinėja abstrakčius vaizdus, kuriuos įkvepia ir Vakarų, ir Rytų kultūros, ant permatomo sintetinio audinio, pro kurį jos darbas persišviečia, o kartu yra atspindimas. Pollack naudoja apdirbimo karščiu techniką sublimuodama dažus ant poliesterio pluoštų. Šie erdvėje pakabinti darbai žaidžiant šviesos ir šešėlių judesiams atrodo nesvarūs ir efemeriški.

Fran Reed aistringai manipuliuoja įvairiomis žuvų odomis (sidabrinių lašišų, otų, menkių ir raudonųjų lynų) su meitėlių žarnomis ant banginio ūso arba gluosnio armatūros, paversdama jas peršviečiamomis takiomis talpyklomis ir skulptūrinėmis formomis. Šios formos įgauna lyriškumo, kai šviesa skverbiasi per membraninę struktūrą, atskleisdamos natūralias vietines medžiagas, sudėliotas sluoksniais tarp odos sluoksnių. Reed pavyko čiabuvių inuitų (eskimų) ir Aleutų tautų materialiąją kultūrų įpinti į savo nuosavą kalbą.