2001 metų katalogas jau parodė, kad ši paroda buvo proga pasirodyti jaunesniajai Lietuvos ir Baltijos šalių menininkų kartai, kuri atrodė išgyvena labai kūrybingą laikotarpį. „Kai šalis atgavo nepriklausomybę, mums prireikė laiko, kad surastume savo kelią,” sakė menininkai, bet tada jie leidosi į kūrybinę kelionę ir išbandė visokias naujas technikas ir kūrybines galimybes, kurios jiems tapo prieinamomis per labai trumpą laiką. 2000 metais Kaunas matė susidomėjimo tekstilės menu pakilimą. Vienijanti apie 70 narių Kauno tekstilininkų ir dailininkų gildija įsteigė naują galeriją. Šio kultūrinio miesto, kurio taryba remia menininkus ir rengia kursus vaikams, suaugusiems ir netgi turistams, žmones sukvietė daugybė parodų ir renginių lauke.  

Viena iš tekstilės meno bumo priežasčių tikrai yra bendra parama kultūrai – „Baltic Times” rašė, kad visiems mažinama parama iš biudžeto, išskyrus asignavimus kariuomenei ir ... kultūrai! Tam neabejotinai turi įtakos daug puikų išsilavinimą turinčių tekstilininkų. Anot galerijos savininkės ir tekstilininkės Jolantos Šmidtienės, Lietuvos žmonės perka meniškus aprangos priedus, o turistai domisi tradiciniais drabužiais iš lino.

Žiuri buvo akivaizdu, kad entuziazmas tekstilės menui taip pat atsispindėjo 68 parodai atrinktuose darbuose. Pirmosios atrankos metu 14 darbų patiko visiems žiuri nariams. Tris iš jų atliko lietuvių  ir tris latvių menininkai, taip pat po du darbus atliko menininkai iš Suomijos ir Japonijos (tai puikią tarptautinę reputaciją tekstilės srityje turinčios šalys) ir po vieną darbą iš Islandijos, Rumunijos, Švedijos ir Taivanio.

Tarp pateiktų darbų buvo tik keletas tradicinių tapiserijų, o tai nestebina, turint galvoje menką paramą šiai meno technikai Kaune, palyginus su ankstesniais laikotarpiais. Žiuri svarstė klausimą, ar taikomojo meno darbai derės tekstilės parodoje. Jie nutarė, kad taip, bet tokių darbų buvo nedaug. Keletas pateiktų skiautinių technika atliktų darbų parodė, kad dar nesijaučia, kad yra didelė laisvalaikio menininkų bendrija. Kita vertus man atrodo, kad visi dalyviai yra puikų išsilavinimą turintys profesionalūs menininkai (bent jau dalyviai iš Baltijos šalių) ar kitų šalių tekstilininkai, siekiantys eksponuoti savo darbus visame pasaulyje. Mano nustebimui, pastaroji grupė atrodo esanti gana nuosekli, nes atpažinau daug menininkų darbų, kurie taip pat dalyvavo kituose tekstilės renginiuose 2003 metais (pvz. „Menininkai dirba”, „Dygsnių menas”, “Lankstus” ir t.t.), o kai kurie net pateikė tuos pačius darbus!

Kaip ir tikėtasi, nelabai daug pateiktų darbų buvo atlikti naudojantis naujomis technologijomis ir medžiagomis, išskyrus kai kuriuos darbus, atliktus naudojant fotografijų  perkėlimo techniką. Be to, apsidžiaugiau, kad ne tiek daug pateiktų darbų buvo atlikti „originalia” technika, kas labai būdinga Lenkijos renginiams, nes mano nuomone bet kaip sumaišytą techniką vadinti originalia yra arogantiška! Lenkų tekstilininkai, kurie paprastai būna tarp tarptautinių parodų laureatų, dabar tarptautinėje arenoje pasirodo retai. Tai gali būti susiję su nemažomis darbų siuntimo į parodas konkursus ir iš jų išlaidomis, kurios yra rimta kliūtis visiems tekstilininkams, o ypač ankstesniojo rytų bloko menininkams. Taip pat savo džiaugsmui pamačiau, kad beveik nebuvo darbų su aspiracijomis į „subtilų meną”, stengiantis patekti į Venecijos bienalę ar Kassel Documenta. Tokie darbai tekstilės požiūriu retai būna įdomūs, o jų meninės ambicijos dažnai veda tiesiai į absurdą   ...

Nuostabu, kad tarp pateiktų darbų ir galutinai juos atrinkus parodai buvo tiek daug  jaunesniosios kartos menininkų, kurie atliko novatoriškus darbus taip, kad juos gali sukurti tik menininkai, įgudę naudoti savo techniką ir galintys pasiekti didžiausią rezultatą su minimaliomis priemonėmis. Vyresnioji Baltijos šalių menininkų karta taip pat buvo atstovaujama vieniems pateikus visiškai naujus darbus, o kitiems eksponuojant tuos pačius jau metų metus kuriamus kruopštaus atlikimo reikalaujančius kūrinius. „Vakarų” menininkai taip pat pademonstravo šį susiskirstymą į kruopščius ir gerai žinomus tekstilės darbus, priešpastatant juos naujoms ir žavioms inovacijoms.

Viena iš organizatorių, tekstilės dėstytoja, sakė kad jai buvo labai gaila visų tų menininkų, kurių darbai nepateko į parodą, nes daugumai tų, kuriuos ji pažinojo, labai reikėjo teigiamo padrąsinimo. Kas dėl atsakomosios reakcijos menininkams, siūlyčiau pasinaudoti atviru vertinimu, kad būtų galima pasimokyti, kaip to visi nori. Iš savo patirties žinau, kad mokosi ir menininkai, ir žiuri nariai, kurie ką nors sakydami turi būti labai tikslūs, ir tik tai yra teisinga ir priimtina. Atviro vertinimo idėja atsirado tekstilės meno klestėjimo laikotarpiu, o mažiau dinamiškais metais buvo užmiršta. Čia, Kaune, šiuo pozityvaus tekstilės bumo laikotarpiu tai būtų kaip tik!

Paskutinė pastaba: labai gaila, kad nekoordinuojami įvairūs Europos mėginimai įsteigti tekstilės meno bienalę. Tuo tikslu pastangos dedamos Didžiojoje Britanijoje, Vengrijoje, Latvijoje, o dabar ir Lietuvoje, visi stengiasi išsiversti su kukliu biudžetu ir darbuotojų stygiumi. Apjungus šias visas pastangas būtų galima surengti milžinišką keliaujančią tekstilės parodą, užuot paruošus keliolika regioninės reikšmės renginių. Man atrodo, kad mums reikia tokių tekstilės renginių, kurie suartintų europiečius!

Beatrijs Sterk