Vis dar gyvuoja

  Kelionė mintyse ir tikrovėje

Lietuva netoli nuo Švedijos. Bet jei nutarsite keliauti lėtai, keltu, laiko pamąstyti užteks.

Kai vieną rugpjūčio pabaigos vakarą lipau į keltą Karlshamne, galvoje sukosi mintys apie tai, kur yra gelbėjimosi valtys, ką daryti, kad nekamuotų jūros liga – ir apie darbą žiuri, kurioje turėjau dalyvauti. Ir anksčiau esu buvusi Kaune, susitikusi su kai kuriais ten gyvenančiais ir dirbančiais menininkais. Aš taip pat žinau, kad šiame mieste gyvena keletas, mano manymu, pačių įdomiausių pasaulio  tekstilininkų.

Po kelių dienų grįždama jau galvojau apie kitką. Prisiminiau nuostabią gintaro ir medaus spalvą, džiaugsmą susipažinus su žmonėmis, kurie ne tik malonūs, bet  profesionaliai dirba savo darbą, ir galvojau apie tekstilės statusą.

Tiems, kuriuos nors šiek tiek domina tekstilės meno definicijos, tradicijos ir mutacijos, esu įsitikinusi, kad ši paroda, „Geroji ir išvirkščioji pusės”, bus didelis džiaugsmas, nusivylimas ir žavesys. Tikras džiaugsmas dar sykį suvokti, kaip tarptautiniai meno projektai suvienija žmones. Šiek tiek nuvylė, kad nedaug menininkų pasinaudojo proga susieti savo darbą su tema. Bet buvau sužavėta matydama kai kuriuos tikrai puikius, aukštos kokybės darbus ir koncepciniu, ir techniniu darbo su medžiaga požiūriu.

Parodos lankytojo akimis

Lankydamiesi parodoje turbūt pajusite, kad tema verčia suklusti: „Ar tikrai yra geroji ir išvirkščioji pusės? Ar tai kokia nors mįslė? Ar mane nori apgauti?” O gal nutarsite pasikliauti organizatoriais  ir į temą pažiūrėsite kaip į jų lūkesčių išraišką, kad ir menininkai, ir parodos lankytojai yra užtektinai išmaningi, kad galėtų mąstyti kompleksiškai ir abstrakčiai.

Tekstilės technikos ir medžiagos mus nuramins ir privers susilpninti savo gynybą: „Mmm, vilnoniai dalykai – man tai pažįstama, prisimenu juos.”  Taip,  tiesa kad apskritai tekstilę galima  apibrėžti daugeliu skirtingų būdų. Šiandien šis žanras turi labai  „elastingą” ir platų apibrėžimą. Jei tikrai norime kalbėti labai paprastai, viskas prasideda nuo noro ir gebėjimo jungti, transformuoti, gryninti, ir dėlioti pluoštą pagal savo ketinimus ir poreikius. Pamažu vis labiau imu domėtis tekstilės meno pagrindais.  Jie labai susiję su kūnu, lytėjimu, prisiminimais, ar ne?  Jie taip pat susiję su šilumos ir apsaugos teikimu taip pat dekoravimu ir pagarbos rodymu. Mes visi saugome kūno prisiminimus apie šiltą antklodę, o mūsų pirštų galiukai prisimena siuvinėtos staltiesės iškilimus ar ką tik išskalbtą paklodę. Kad ir kas būtumėt - archeologas, antropologas, teologas, istorikas, dizaineris ar menininkas, pasaulio tekstilė bus turtingas žinių ir informacijos šaltinis apie visa tai dėl malonumo ar iš būtinybės pagaminusias kultūras. Tai šydas, vualis ir mantija šalia storo vilnonio apdangalo ar apvyniotos žaizdos.

Menininko akimis

Taip, mes žinome ir prisimename. Kas dėl tekstilės, mes visi žinovai su asmeninėmis rekomendacijomis ir preferencijomis.  Tada paaiškinkite man, kas nutinka su šia įžvalga, kai pereiname nuo tekstilės kalbant apskritai, prie tekstilės kalbant konkrečiai. Kaip mes, menininkai, elgiamės su šiais „kūno prisiminimais”? Ar mes prarandame susidomėjimą jais, kadangi jie tampa tokie įprasti? Gal jie neužtektinai svarbūs, kad galėtų atstovauti  mūsų meninėms ambicijoms.

Tiesą sakant, mes visi turime tokius stiprius ryšius su tekstile, kad meninės išraiškos prasme tai tampa ir priemone, ir problema. Akivaizdu, kad vieniems menininkams tekstilė gali reikšti neutralias medžiagas ir techniką, o kitiems ji gali būti daug konceptualesnė — o be to mes visi norime pažangos ir norime pakelti tekstilės meninį lygį bei sužadinti susidomėjimą tekstilės menu. Kaip mes tai padarome? Žiūrėdami į šiuolaikinį meną apskritai ir stengdamiesi sekti jo pavyzdžiu? Puiku. Visai neblogai būti antroje vietoje.  

Kita vertus, galėtume atlikti tekstilės egzistencijos pagrindinę kvalifikuotą analizę. Visi šie sujungti, transformuoti, išgryninti ir sudėlioti pluoštai  atstovauja kažkam daugiau nei sau. Jokia kita medžiaga nėra taip artimai susijusi su žmogaus egzistencija. Kaip mes su tuo elgiamės savo dirbtuvėse? Manau, kad jei priimame šį santykį ir rimtai ji laikome energija,  turime patobulinti savo meną esminiais atžvilgiais.  

Tekstilės menas turi stiprią tapatybę ir aiškų individualumą. Taip pat ir besispecializuojantys tekstilininkai. Šis žanras vis dar gyvuoja –  jaučiu jo pulsą ir girdžiu jo kvėpavimą. Taip pat ir mes, menininkai. Mes esame  teisėti ir nepakeičiami. Nuoširdžiai trokštu, kad galėtume puoselėti ir žadinti tekstilės meną, leisti jam augti -  vis dar palikdami jį savimi.

Annika Ekdahl