Kas porą metų Lietuvos ir artimiausių mūsų kaimynų tekstilininkų gildijas sujudina Kaune rengiamos tarptautinės tekstilės parodos. Pastebimai išaugusį šio, jau ketvirtą sykį organizuojamo, renginio prestižą liudija šiemet kaip reta plati darbus konkursui pateikusių dailininkų geografija – nuo „tradicinių” dalyvių iš Baltijos ir Šiaurės šalių iki tolimosios Japonijos ir egzotiškojo Taivanio. Greta parodose Kaune visada aktyvių lietuvių ir latvių tekstilininkų, Mykolo Žilinsko dailės galerijoje turėsime progą išvysti per paskutiniuosius dvejus metus Vokietijos, Islandijos, Šveicarijos, Belgijos ir Rumunijos autorių sukurtus darbus.

Pirmą kartą Lietuvoje rengiamų tekstilės parodų istorijoje konkursui atsiųstus darbus vertino tarptautinė žiuri, sudaryta iš dailėtyrininkų ir dailininkų, pirmininkaujama Europos tekstilės tinklo (European Textile Network) generalinės sekretorės Beatrijs Sterk. Autoritetingąją, gerai tekstilės pasaulyje žinomą autorę atvykti į Lietuvą paskatino jau anksčiau užmegzti ryšiai su Kauno dailės instituto tekstilės katedra, tarp apdovanotųjų tarptautinėse tekstilės parodose nuolat skambančios mūsų tekstilininkų Linos Jonikienės, Felikso Jakubausko ir kitų pavardės, noras artimiau pažinti šiuolaikinį lietuvių tekstilės meną. Pasak B. Sterk, skirtingai nei Vokietijoje, kur šiuo metu tekstilė išgyvena tam tikrą abejonių periodą, dvejodama kur link - šiuolaikinio meno ar dizaino – kryptimi jai sukti, Lietuvoje, dailininkės požiūriu, toks tekstilės apsisprendimas jau yra įvykęs. Darbo žiuri komisijoje metu B. Sterk pripažino buvusi nustebinta lietuvių tekstilės meninio lygio – originalių idėjų, technikų įvairovės, aukštos kūrinių atlikimo kokybės.

Parodos organizatorių sprendimas pakviesti tarptautinę žiuri, nors iš pradžių atrodęs ganėtinai rizikingas, neabejotinai, pasiteisino. Viena vertus, tai pridėjo solidumo pačiam renginiui, kita vertus – leido darbų vertinime siekti didesnio objektyvumo, išvengiant tų peripetijų, kurios paprastai lydi tik iš vietos ekspertų sudarytų komisijų darbą.

Kadangi man teko antrą kartą dirbti šios parodos žiuri, turiu pastebėti gerokai ūgtelėjusią organizacinę projekto pusę ir šįsyk itin profesionalų informacijos apie konkursą paskleidimą. Kvietimai dalyvauti parodoje buvo išsiuntinėti per tarptautinės ETN organizacijos leidinius bei tekstilei skirtus žurnalus (Textile Network, Embroidery, Fiber Art, Tapestry ir kitus), taip pat išnaudojant asmeninius dailininkų ir  renginio organizatorių kontaktus. Akivaizdu, kad mokantis iš praeities klaidų ir įgyjant patirties, taikomosios dailės parodų rengimas ir Lietuvoje pastebimai įgauna kokybiškesnį lygmenį. Ieškoma vis objektyvesnių darbų atrankos būdų ir tokių vertinimo kriterijų, kurie būtų suprantami ne vien siauram specialistų ratui, bet tekstilės ieškojimais sudomintų platesnę šiuolaikinio meno žiūrovų auditoriją. Nenuostabu, kad patekimas į Kauno tekstilės bienales tiek mūsų, tiek užsienio autoriams pamažu tampa prestižo dalyku.

Natūraliai išsikvepiant didiesiems tekstilės pasaulio scenos pasirodymams tokiems kaip Lozanos, Lodzės ar Šiaurės šalių trienalės, pastaraisiais metais vis daugiau naujų, įdomių meninių iniciatyvų randasi šalyse Europos Sąjungos kandidatėse. Pakaktų prisiminti prieš kelerius metus vykusias įspūdingas tarptautines tekstilės parodas Vengrijoje, Arsenalo muziejuje Rygoje, Baltijos ir Skandinavijos šalių taikomosios dailės simpoziumus Zvartavoje (Latvija), veltinio - Lietuvoje, susidomėjimo vis dar nepraradusias Talino taikomosios dailės trienales. Gilias tekstilės tradicijas puoselėjanti Lietuva, nestokojanti tarptautiniu mastu aukštų įvertinimų pelniusių vardų ir talentingo jaunimo, turinti net dvi stiprias tekstilės katedras Vilniuje ir Kaune, šiuo požiūriu taip pat turi neprastas perspektyvas.

Kuo patraukli ši paroda? Jau tapo tradicija, kad joje ryškiausiai atstovaujama Baltijos ir Šiaurės šalių tekstilininkų kūryba. Nors artimiausių mūsų kaimynų latvių dalyvavimas yra vienas skaitlingiausių, šiek tiek gaila, jog šįsyk ne itin aktyvūs jauniausios kartos Latvijos autoriai, pastaraisiais metais gana produktyviai bendradarbiavę kituose tekstilės projektuose Lietuvoje (gal per dažni susitikimai kiek pabodo?).

Kitas įdomus momentas – šiemetinėje ekspozicijoje pristatomi net septyni Japonijos dailininkai Akesaka Hisako, Hara Sugane, Kasim Amayo, Kawarabayashi Michiko, Murayama Yoriko, Sugiura Kimiko ir Tanaka Nobuko. Visiems, bent kiek besidomintiems taikomosios dailės istorija, šios šalies kultūrinis palikimas pažįstamas kaip vienas turtingiausių tos istorijos puslapių, mus europiečius nepaliaujančiu žavėti savita estetika ir amato meistryste. Kaip labai skirtingų kultūrinių bei tekstilės meno tradicijų susitikimo platforma viliojanti atrodo ir ši paroda. Juolab, kad būtent Japonijoje Kioto mieste 1997 metais pelniusi specialųjį apdovanojimą išgarsėjo vėliau dukart (1999, 2001) Kauno tarptautinių tekstilės parodų laureate tapusi Lina Jonikienė. O kitoje Rytų šalyje Korėjoje šiuo metu vykstančioje Cheongju tarptautinėje taikomosios dailės bienalėje specialiuoju prizu ką tik buvo apdovanotas Felikso Jakubausko darbas. Tokiose, gilias ne tik tekstilės, bet ir keramikos bei metalo dirbinių tradicijas turinčiose šalyse įgytas pripažinimas vertas ypatingo pasididžiavimo. Mes gi neseniai Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje matę šiuolaikinės japonų architektūros ir tradicinių lėlių parodas, dabar turime retą progą Lietuvoje išvysti Japonijoje kuriančių tekstilininkų darbus.

Kokias tekstilės meno tendencijas išryškina paroda? Pastebimai slūgsta dėmesys įspūdingo mastelio erdvinėms tekstilės instaliacijoms, kurių itin daug regėjome keleto pastarųjų metų ekspozicijose. Galbūt tai sąlygojo parodos tema „Geroji ir išvirkščioji pusės”, skatinusi dailininkus susitelkti ne tiek į originalių meninių idėjų ar netradicinių eksponavimo būdų paieškas, kiek į patį tekstilės kūrinį, išryškinant specifiškąsias jo savybes – paviršiaus faktūras, spalvinių derinių ekspresiją, įvairialypes vienos ar kitos medžiagos bei technikos teikiamas galimybes. Sumažėjo jaunatviško žavėjimosi naujųjų technologijų taikymu tekstilės objektuose. Vėl gręžiamasi į amato puoselėjimą - kruopštaus triūso reikalaujantį audimą, tradicinę šibori techniką, siuvinėjimą rankomis ir mašina. Tebėra populiarios autorinės technikos. Dailininkų fantazija tuo tarpu ypatingai raiškiai skleidžiasi medžiagų, panaudojamų kaip tekstilės pluoštai, plotmėje. Jau įprato akis prie polietileno, popieriaus ar metalo konstrukcijų tekstilės parodose, dabar gi (ne be kitų šiuolaikinio meno rūšių įtakos) į tekstilės kūrėjų rankas patenka tokios organinės kilmės materijos kaip žmogaus plaukai ar natūrali šuns oda. Stebint ne vieną iš pirmo žvilgsnio amatininkišku rankdarbiu atrodantį objektą, kūnu nuvilnija lengvas šiurpulys...

Akivaizdu, kad šiandieninė tekstilė veikiau žaidžia dekoratyvųjį meną nei juo iš tikrųjų yra, manipuliuoja žiūrovo sąmonėje įsitvirtinusiomis klišėmis, kvestionuoja savo pačios tradicijas, plėsdama ir tarsi bandydama ribas, iki kurių gali eiti. Abejonių nebekeliantis dalykas, jog įprastos jos kaip interjerų puošėjos priedermės jau pamirštos. Šiuolaikinė tekstilė, nebodama jos meninei tapatybei postmodernistinės kultūros tarpsmo aplinkoje gręsiančių pavojų, tvirtai pasirinkusi savarankišką ieškojimų kelią. Laikas, kai turėdama tenkintis „antraplaniais” vaidmenimis, ji vis prie ko nors buvo taikoma, praeityje. Šiandien tekstilės kūrėjus į priekį veda noras išbandyti tai, kas dar nepatirta. Kita vertus, šiai sričiai neprarasti identiteto padeda jos atstovų tarpe vis dar menine vertybe laikoma pagarba amatui. Žinia, viliojanti pažinimo magija ne vieną yra nuvedusi klystkeliais ar pastūmėjusi į nuopuolį, tačiau tik ji leidžia patirti jokiais matais neišmatuojamą atradimo džiaugsmą. Linkėdama jo nepristigti kūrėjams, viliuosi, malonių akimirkų paroda suteiks ir žiūrovams.  

Dr. Rūta Pileckaitė