Komentarai | Kontaktai
Apie | TEXTILE 09 | Menas ir viešumas | Istorija | Spauda | Galerija | Rėmėjai
  • English
  • Lithuanian
 

Nuo aštunto XX a. dešimtmečio šiuolaikinis japonų tekstilės menas dažnai pristatomas tarptautinėse dekoratyvinių audinių parodose, kas dveji metai vykstančiose Šveicarijoje, Lozanos mieste, ir kas treji metai Lenkijoje. Taip susikūrė tradicija pristatyti japonų tekstilę Europoje. Japonų tekstilės menas, pasižymintis visiškai kitokia istorija ir tradicijomis negu Vakarų pasaulio menas, sužavėjo daugelį vakariečių. Galbūt taip atsitiko ir dėl to, kad Japonijos tekstilė išsivystė ne iš gobelenų audimo, kaip Vakaruose, o iš kimono siuvimo. Be to, šiuolaikinį japonų tekstilės meną veikė kultūrinis aspektas, kuriam būdingas jautrumas metų laikų kaitai, taip pat technikoms ir medžiagoms, parenkamomis pagal sezoną. Ne mažiau įtakos turėjo menininkai, kurie mokėsi ir mokosi tradicinės tekstilės gamybos technikos. Būtent taip menininkų atliekami kūriniai perteikia nuotaikas ir suteikia tekstilės realizavimo galimybę. Aš manau, kad šie bruožai ir žavi vakariečius.


 

Šiuo metu į Lietuvą pakviesti atvykti devyni japonų menininkai. Paroda bus suskirstyta pagal tris kategorijas (vieta, idėja ir technologijos), ir atsižvelgdami į jas mes savarankiškai atrinkome menininkus.

Panagrinėjus japonų tekstilės kūrimo tendencijas galima pastebėti, kad dauguma menininkų, atstovaujančių minėtoms trims kategorijoms, dažniausiai renkasi vietos kategoriją. Iš  surengtų asmeninių arba bendrųjų parodų taip pat aiškėja, kad dauguma menininkų puikiai išreiškia erdvės pojūtį. Todėl tikėtina, kad nuo seniausių laikų mums buvo būdingas trimatės erdvės pojūtis, kurį išreiškėme audiniuose, dengiančiuose mūsų kūnus (kimono), arba audiniuose, kurie egzistuoja erdvėje. Dauguma tekstilės meno darbų, kurie buvo eksponuojami Europoje ir Amerikoje, buvo sukurti taip, kad harmoningai susilietų su erdve. Šį kartą mes pristatome šiuos menininkus: Machiko Agano, Shihoko Fukumoto, Harue Takami ir Tomoko Baba. Machiko Agano nuo 1980 m. kuria didelio formato trimačius tekstilės meno kūrinius, kurie taip pat buvo pristatyti ir Vakarų šalims. Ši autorė devintame XX a. dešimtmetyje naudojo standų musliną ir bambukus, paskutinio dešimtmečio pradžioje pradėjo naudoti popierių, o nuo XXI amžiuje vėl grįžo prie valo ir nerūdijančios vielos mezgimo technikos. Vis dėlto autorė savo meno kūriniuose nuosekliai išreikšdavo savo domėjimąsi gyvybės galia visoje gamtoje. Kitaip tariant, menininkės stilius pabrėžia jos pagarbą tam, kas arba sugrįžta į gamtą, arba susigyvena su ja. Šį kartą menininkė pasiūlė savo darbų nuotraukas, kuriose pabrėžiamas mažos galerijos viduje esantis šviesos akcentas. Darbai buvo išdėstyti išnaudojant visą erdvę taip, kad atspindėdami saulės šviesą ryte ir dirbtinę vakaro šviesą atskleistų kūrinio kaitą. Tai buvo nepakartojamas šviesos ir šešėlių žaismas.

Shihoko Fukumoto nuo pat savo meninės karjeros pradžios kuria darbus naudodama indigą, taip pat darbus, panašius į dekoratyvinius audinius, naudodama šibori (virvelių dažymas) techniką. Tačiau devinto dešimtmečio pabaigoje ji ėmėsi trimačių tekstilės darbų, sukuriančių erdvės pojūtį. „Kiri no chashitsu“ („Miglos arbatos namelis“) – tai 2 m x 2 m x 2 m dydžio kambarys, kurį ji visiškai apgaubė indigo tekstile. Tradicinė japonų arbatos gėrimo ceremonija vyksta tokioje nustatytoje arbatos gėrimo erdvėje. Mes įeiname į mažą erdvę ir išgeriame ten puodelį arbatos. Taip nuraminame savo sielą, prašom taikos pasauliui ir padėkojame, kad padedami kitų galime gyventi. Shihoko Fukumoto išreiškė erdvę tekstilės gaubtu. Nuo pat gimimo akimirkos žmogus jaučiasi saugus ir ramus, kai būna susuptas į audinį. Erdvė, sukurta vien iš mėlyno audinio, leidžia pajusti erdvės, kurioje būni, plėtimąsi.

Harue Takami nuo tada, kai pradėjo karjerą kaip menininkė, savo meno dirbiniais kuria ypatingą erdvę, kurią užpildo audinio atraižomis ir ant viršaus užklojama medžiaga. Tam ji naudoja tokias erdves kaip galerijos, Japonijos šventyklos ar netgi prekyvietės. Dažniausiai menininkė naudoja mėlyną, geltoną, raudoną, baltą ir žalią audinių spalvas, kurios Japonijoje ir visoje Azijoje įgavusios tam tikras prasmes. Erdvė, užpildyta tokiomis spalvomis, skirtingai negu įprasta gyvenamoji erdvė, sukuria nepaprastą psichinę būseną. Čia eksponuojamoje nuotraukoje užfiksuotas jos paskutinis darbas – kambario instaliacija senojoje Kioto šventykloje. Tai ant grindų gulintis baltas suglamžytas ir klostėmis išlankstytas popierius. Šis kūrinys nuolat keičia šviesos ir šešėlių atspindžius, priklausančius nuo saulės spindulių, patenkančių į vidų, ir taip sukuria unikalią visatą. Faktas, kad objektas buvo sukurtas Japonijos šventykloje, parodo japonų skonį.

Ketvirta menininkė priskirtina „vietos“ kategorijai – tai Tomoko Baba, pati jauniausia iš visų keturių. Išmokusi austi universitete, ji susidomėjo erdvėmis, kurias gali sukurti apmatų galai, ir surengė asmeninę parodą. Ši menininkė pati veja grynavilnius siūlus ir supainioja storus siūlus, kad uždengtų visą erdvę. Grindys padengtos purvu. Įžengę į šią erdvę pasijustume kaip į voratinklį įkliuvęs vabzdys ir sutriktume. Tačiau erdvė, užpildyta minkštais ir elastingais siūlais, tuoj pat mums suteiktų saugumo ir patogumo jausmą. Audiniai vienu metu gali sukelti stiprius tiesmukumo ir minkštumo bei švelnumo jausmus. Būtent taip aš suvokiu šios menininkės vaizduojamą erdvę.

Iki šiol „idėjos“ kategorijai priklausančių tekstilės menininkų, pasižyminčių aiškia socialine raiška, nebuvo daug. Didžioji dalis šiuolaikinės tekstilės darbų, pristatomų Vakarų šalyse nuo aštunto dešimtmečio, arba išreikšdavo gamtą, šviesą ir šešėlius, arba ką nors labiau abstraktaus, pavyzdžiui, erdvę, bet ne socialines idėjas. Būtent tokie aspektai apibūdina japonų menininkus. Vis dėl to, be šių pristatytų autorių, sudarančių socialinio sąjūdžio branduolį, Japonijoje yra menininkų, per tekstilės meną išreiškiančių savo asmenines nuomones. Suzumi Noda aprangos forma išreiškia žodžio stiprybę ir baimę. Kaip pavyzdys galėtų būti siaubas, slypintis žodyje „dieta“, kuris paplitęs visame pasaulyje. Menininkė nori įspėti, kad žodis gali pakeisti žmonių gyvenimą, ir parodyti, kad vienintelis žodis gali sukurti didžiulę pramonę. Be to, daugelio dėmesį ji pritraukė kurdama meną miško ir vandens temomis.

Menininkės Masako Kitagavos meno kūrinių stilius pasikeitė po Didžiojo Hanshino žemės drebėjimo, kurį jai teko išgyventi. Ši nelaimė, įvykusi 1995 m., išgąsdino viso pasaulio žmones. Pati menininkė gyveno netoliese Kobės miesto, ir jos namai, kuriuose gyveno kartu su šeima, buvo visiškai sugriauti, todėl jai teko persikelti į laikiną būstą, kurį skyrė vyriausybė. Gyvendama tokiomis sąlygomis ji suvokė „savitarpio pagalbos“ reikšmę. Iki  nelaimės savo kūriniuose menininkė naudodavo audinius bei kitas pluoštines medžiagas, tačiau nuo 1995 m. jos stilius visiškai pasikeitė. Ji suplėšė žemėlapį ir perkėlė jo skiauteles ant medžiagos, kuria užpildė galerijos erdvę. Kai pirmą kartą pamačiau jos darbą, pajutau neapsakomą psichologinį šoką, kurį jai teko išgyventi. Tačiau ilgainiui žemėlapio skiautelės vėl buvo klijuotos į vieną vietą ir plečiamos. Ant medžiagos išspausdintos žmonių – nuo kūdikių iki senolių – nuotraukas, padarytos pačios, simbolizuoja susivienijusius žmones ir perduoda taikos žinutę.

Tohru Ohtaka, tekstilės firmoje kūręs audinius kompiuteriu, tapo nepriklausomu menininku. Vis dėlto visuose jo darbuose atsiskleidžia žavėjimasis rankų darbu. Būtent darbui naudojama naujausia technika suteikė galimybę rankų darbą pagyvinti, paįvairinti raišką. Taigi jo kūriniai yra naujausių technologijų ir tradicinio rankų darbo sąlyčio išdava. Taip, mano supratimu menininkai kuria originalią tekstilę.

Mitsuo Toyazaki paprastai naudoja masiškai gaminamus instaliacijos produktus, tačiau ji ant senų audinio sagų išspausdino nuotraukas, kurias pati ir padarė. Ši technika nėra jau toks naujas dalykas, tačiau tai, kad Mitsuo šią techniką panaudojo tradiciniams japoniškiems kimono (yukata – vasarinis kimono), Japonijoje sukėlė susidomėjimą. Yukatos gaminamos naudojant tradicinę japonišką techniką, bet sukūrus naujausias antspaudavimo technologijas yukata tapo iššūkiu šiuolaikiniam menininkui, kuriančiam jų dizainą.

Pagaliau norėčiau pristatyti Reiko Sudo, kuri sužavėjo pasaulį savo darbais ir yra geras „technologijos“ krypties pavyzdys. 1984 m. ši menininkė įkūrė NUNO bendrovę. Nuo tada ji pradėjo kurti naujus audinius, ir nemažą dalį NUNO sukurtų audinių pritaikė dizaineriai, kuriantys madą, taip pat audiniai naudojami kaip sienų apmušalai. Nors NUNO skiria dėmesį moderniosios kompiuterinės arba automatizuotos tekstilės vystymui, bendrovės audiniai atskleidžia tradicinį japonų meistriškumą. Tekstilės gaminiais pabrėžiama sąvoka „pagaminta Japonijoje“. Kaip jau minėjau, būdingas japoniškosios tekstilės bruožas – ryškus gilių tradicijų pėdsakas. NUNO gaminami audiniai neleidžia senoms tradicijoms išnykti, o kartu tai originalūs audiniai, kurių nerasime niekur kitur, tik Japonijoje, kuriomis žavisi visas pasaulis.

Labai norėčiau, kad Lietuvos žmonėms atsiskleistų Japonijos menininkų darbų įvairovė. Visada maniau, kad būtų puiku, jei žmonėms tekstilė sukeltų minčių apie etniškumą, lytį, taiką ir kita. Taip pat tikiu, kad audiniai apmąstant šiuos klausimus nuteikia pozityviai.

Ir galiausiai norėčiau nuoširdžiai padėkoti japonų menininkams už jų darbų eksponavimą, Lietuvos žmonėms – už šios galimybės suteikimą, Japonijos fondui už paramą ir visiems kitiems, kurie prisidėjo prie šios parodos.

 

Keiko Kawashima

Kioto tarptautinio šiuolaikinės tekstilės meno centro KICTAC direktorė