Bernardinai.lt: Virginija Vitkienė. Nuo Lozanos iki Kauno

Tema:Naujienos, Straipsniai

Nuoseklų Kauno bienalės parodų žiūrovą, aplankiusi daugumą ekspozicijų, viena paroda gali trumpai sutrikdyti. Kalbu apie Lozanos bienalės kolekciją, eksponuojamą Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko galerijos 3-ame aukšte.

Užėjus į pritemdytą salę, nusmelkia nuojauta, kad pasimetėme laike. Išties kuratorė Giselle Eberhard Cotton, atstovaujanti Toms Pauli fondui (Lozana, Šveicarija), siūlo žiūrovams susitikti su moderniajai ir postmoderniajai tekstilei reikšmingais vardais, kūriniais ir istorija.

Parodos eksponatai, sukurti XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais, buvo pristatyti tuo metu pačioje garsiausioje ir reikšmingiausioje tekstilės meno parodoje Lozanoje (Šveicarija). Nuo 1962-ųjų iki 1995-ųjų šešiolika kartų surengta Lozanos bienalė tapo konceptualiosios tekstilės platforma. Inicijuota ir įsteigta žymių menininkų Jeano Lurçat (1892–1966) ir Pierre Pauli (1916–1970), „Lozanos tapiserijos bienalė“ turėjo sugrąžinti tekstilės meną prie jo ištakų – unikalaus, konkrečiai architektūrinei erdvei ir idėjinei paskirčiai skirto savarankiško meno kūrinio – tapiserijos (pagal prancūziškąjį terminą tapisserie ir angeliškąjį tapestry, vadinami įvairių žanrų ir technikų austieji sienų kilimai).

Kritikuodamas tekstilės kaip tapybos reprodukavimo formos vyravimą XVII a. –XX a. vid. mene, J. Lurçat tekstilės meno atgimimą matė kaip atkuriamą viduramžių stilistiką ir sampratą: austuose sienų kilimuose jis norėjo matyti tik pagrindines spalvas, o ne šimtus sintetinių atspalvių. Tapiserija turėjo būti audžiama konkrečiai erdvei – siejant jos turinį ir formą su architektūra bei jos socialiniu kontekstu.

Plokštuminis vaizdas turėjo užleisti vietą įmantriems perspektyvos ir šviesotamsos efektams. Austieji paveikslai ne tik dėl įgyvendinimo brangumo Vakarų Europoje XX a. viduryje buvo praradę savo žavesį ir populiarumą. Šiam žanrui, anot J. Lurçat, trūko tapatumo, kurio taisykles jis ir stengėsi išdėstyti naujai įsteigtos bienalės dalyvių atrankos taisyklėse ir katalogų įžangose.

Pats kūrė kartonus tapiserijoms, išaustoms atgaivintose Obiusono dirbtuvėse (viena 1962-aisiais pirmajai bienalei išausta tapiserija šiuo metu eksponuojama Kauno bienalėje). Tačiau bienalės organizatoriai nesuvaldė menininkų iniciatyva kylančių novatoriškų meninių sprendimų, ir greitai minėtose parodose įsivyravo skulptūrinė plastika, trimačiai objektai, instaliacijos, konceptualūs vizualieji sprendimai, kol paskutinioji paroda pavadinimu „16-oji tarptautinė Lozanos bienalė: tekstilė ir šiuolaikinis menas“ akivaizdžiai pademonstravo visišką tekstilės meno susiliejimą su šiuolaikinio meno formomis, todėl nebelikus „kur toliau eiti“, renginys buvo uždarytas kaip įvykdęs savo misiją.

Reikšmingų minėto trisdešimtmečio kūrinių sukaupęs Toms Pauli fondas (Fondation Toms Pauli) atrinktą sukauptos kolekcijos dalį pristato Kauno bienalėje (simboliška – įsikūrusi 1997 m., tad be pertrūkių tęsia kas dvejus metus iki 1995-ųjų vykusios Lozanos bienalės veiklą).

Lozanos kolekcijos parodoje pristatomi ryškių menininkų Jeano Lurçat (Prancūzija), Magdalenos Abakanowicz (Lenkija), Jagodos Buic (Kroatija), Kati Gulyas (Vengrija), Peterio ir Ritzi Jacobi (Rumunija), Marijos Laszkiewicz (Lenkija), Mariyo Yagi (Japonija) kūriniai.

Lozanos bienalės kontekste pristatysiu keletą kūrinių ir ryškiausių autorių. Šalia garsiojo Jeano Lurçat, kuris mirė rengiant trečiąją Lozanos bienalę, parodoje Kaune galime išvysti tekstilės legendos, skulptorės Magdalenos Abakanowicz kūrinį. Ji ne tik dalyvavo gal dešimtyje iš penkiolikos bienalių, bet ir buvo nuolatinė šių parodų nugalėtoja (aštuntajame dešimtmetyje organizacinis komitetas net priėmė nutarimą neleisti tiems patiems menininkams kaskart dalyvauti bienalėje, tad ir Abakanowicz leista eksponuotis kas ketverius metus).

Antrojoje Lozanos bienalėje ji eksponavo laisvai krentančias siūlų gijas, prilygindama tai savarankiškam meno kūriniui. Kai kurių kitų autorių (tarp jų ir Kaune eksponuojamos kroatės Jagodos Buic) darbuose kūrinio struktūra taip pat buvo nulemta medžiagos savybių. Iki tol vyravusioje tradicinėje audimo sampratoje medžiaga tarnavo struktūrai, formai. Nuo septintojo dešimtmečio šių menininkių dėka medžiagai suteikiama kita, labiau įpareigojanti, reikšmė – medžiaga tapo priemone, padedančia atskleisti kūrinio idėją. Keitėsi ne tik medžiagos traktuotė, bet ir pačios medžiagos. Be tradicinės vilnos, lino, šilko, audžiant pradėtos naudoti naujos medžiagos: sizalis, viela, špagatas, kanapės, avių kailiai, sunertos virvės, džiutas – austi buvo daug greičiau, objektai didėjo, sensualizavo žiūrovo santykį su meno objektais.

Septintasis dešimtmetis taip pat garsus į tekstilės istoriją įėjusio pirmojo abakano (M. Abakanowicz pagal savo pavardę abakanais praminė kiek atitolusias nuo sienos ar laisvai architektūrinėje erdvėje pakabintas tekstilės struktūras, laikydama tai savo išradimu) pasirodymu.

Lenkė M. Abakanowicz ketvirtojoje Lozanos bienalėje demonstravo gigantišką objektą, austą iš sizalio, komponuotą iš ryškių, veržlių, drąsių formų. „Tai mobilu, elastinga. Tai tikra austa skulptūra“. „Abakanas“ metė iššūkį sieninei tapiserijai, kuri tuo metu pradėjo išgyventi kritinį laikotarpį. Kaune pristatomas 29-asis abakanas (1969), kurį įsigijęs Toms Pauli fondas užsienyje eksponuoja pirmą kartą. Aštuntojo dešimtmečio viduryje M. Abakanowicz pradėjo kurti minkštąsias skulptūras. Lozanoje autorė demonstravo žmonių figūras be galvų, išpintas iš džiuto ir prikimštas virvių, primenančių kraujagysles.

Viena didžiausių aštuntojo dešimtmečio inovacijų tekstilėje laikytinas menininkų siekis perteikti konceptualias idėjas, taip peržengiant taikomojo meno ribas. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti šiuo metu parodoje Kaune eksponuojamas Kati Gulyás (Vengrija) kūrinys „Išėjimas” (1980, fotografija ant audinio), vaizduojantis fizinio judesio virsmą metafiziniu. Arba siurrealistinis lenkų autoriaus Wojciecho Sadley objektas „Gylys“ (1978), kuriame dalgio ašmenys įmontuoti į keistos kiaušinio formos austinę formą (aštraus ir minkšto santykis sukelia neužtikrinto suvokimo atmosferą, būdingą siurrealizmui).

Šalia labai stiprios Rytų ir Centrinės Europos menininkų įtakos Lozanos bienalės ir tekstilės raidai (šioje parodoje regionui atstovauja medžiagomis eksperimentavę Ritzi ir Peter Jacobi (Rumunija) bei trimatiškumo paieškomis tapiserijoje žymi Maria Łaszkiewicz (Lenkija) kūriniai), aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais, vakariečiams teko patirti ir japonų minimalizmo ir estetizmo invaziją.

Kaune eksponuojamas Mariyo Yagi objektas „Šaknis“ – aukštas iš kanapių pluoštų vytas kietintas stulpas – vienas tokio minimalizmo pavyzdžių.

Devintajame dešimtmetyje dėl labai skirtingo tekstilės kūrinių pobūdžio imtos rengti teminės parodos, vienaip ar kitaip ribojančios darbų dydį, medžiagas ar technikas. 1985 metų teminei Lozanos bienalei „Audinys ir erdvė“ buvo atrinkti tik 32 darbai, kadangi beveik visų jų matmenys buvo kolosalūs. Daugelio menininkų tekstilės kūriniai užėmė po visą patalpą (L. Tawney labirintas iš kabančių audinių). Taip pat devintajame dešimtmetyje buvo suorganizuota teminė paroda „Minkštoji skulptūra“ („Textile Sculpture“), sukvietusi atgal į Lozaną žymiuosius menininkus J. Buic, M. Abakanowicz, N. Kabayaski.

Nors devintojo dešimtmečio pabaigoje užsimota atgaivinti sieninės tapiserijos tradicijas, net surengta teminė Lozanos bienalė, pavadinimu „Atgal prie sienos“, siekusi sugražinti „įsišėlusius“ dailininkus prie kabinamos ant sienos tekstilės kūrimo principų, tačiau tai jų nepaskatino vėl imtis tradicinio audimo. Koliažų, asambliažų pavyzdžių gausa, rišimo, litavimo, varstymo ir kitomis technikomis atliktų darbų persvara rodė aiškų menininkų nenorą grįžti prie tradicinio audimo, kuris dėl didelių darbo bei laiko sąnaudų kartais net buvo vadinamas „griaunamąja“ veikla.

Įvairėjant naudojamoms medžiagoms ir technikoms vis aktualesnis ir be perstojo svarstomas tapo tekstilės terminas. Jau Šeštosios Lozanos bienalės įstatuose (1973) nutarta tekstilės kūriniu laikyti „daiktą, atliktą įvairiais būdais ir bet kuria technika, kurios pagrindas yra pynimas“. Iki šiol dominavusį terminą tapestry (tapiserija), kurio reikšmė primygtinai rodė į austines tekstilės technikas, pakeitė Textile Art (tekstilės menas), labiau atitinkantis novatoriškųjų kūrinių išraiškos būdus. Tuo pat metu panašiai kito ir kitų taikomųjų menų terminologija (pvz.: Glass Art – stiklo menas), kas žymėjo kintančius taikomųjų menų kūrimo ir paskirties principus.

Lietuvos menininkai į Lozanos bienales dėl politinių aplinkybių patekti negalėjo. Apie tekstilės novatoriškus sprendimus jie sužinodavo ne tiesiogiai, o per lenkų kultūrinę spaudą. Todėl ir įtakos juos veikė ne taip pat, kaip atvirąjį pasaulį. Kai Lozanos įtakoje pradėta kardinaliai tolti nuo austos sienos (XX a. 7-asis deš.), Lietuvoje imtos austi tapiserijos.

Juozo Balčikonio ir jo pasekėjų mokykla bei gausūs visuomeniniai užsakymai interjerams tekstilės sieniniams kilimams (tapiserijoms) suteikė itin reikšmingą vaidmenį sovietinėje dailėje. Menininkai naudojo unikalias autorines audimo technikas, bet erdvėje ir formoje eksperimentavo retai. Pirmieji didesni eksperimentai Lietuvos tekstilę ištiko XX a. dešimtajame dešimtmetyje. O šio amžiaus pradžioje lietuvių tekstilė – jau pirmaujančiųjų pasaulyje pozicijoje. Bet apie tai – kitame straipsnyje kitu metu.

2011 11 23, Bernardinai.lt, Virginija Vitkienė

Atgal

Komentavimas išjungtas.