Layne, Barbara & Jefferies, Janis

Tema:Menininkai

 

BARBARA LAYNE & JANIS JEFFERIES

Kanada ir Jungtinė karalystė

 

DĖVIMA NEBŪTIS. 2010

Interaktyvūs drabužiai sukurti studijoje „subTela“, Heksagramos institute, Monrealyje, Kanada, bendradarbiaujant su Goldsmitso skaitmenine studija, Londono universitetas, JK

ALCHEMIJOS laidoje interviu su menininkėmis nuo 14 min: 56 s

 

Janis Jefferies yra Londono universiteto Goldsmitso koledžo vizualiųjų menų profesorė ir Goldsmitso skaitmeninės studijos meno direktorė, vadovaujanti tyrėjų komandai. Barbara Layne yra studijos „SubTela“ (tyrimų laboratorija Heksagramos institute, Konkordijos universitete, Monrealyje) direktorė. Jų darbas „Dėvima nebūtis“ buvo sukurtas 2010-aisiais ir yra laikomas prototipu dinamiškų drabužių, į kuriuos įausti įvairūs belaidžiai jutikliai. Gauta informacija sujungia vaizdą su garsu gausioje duomenų bazėje, o kartu pademonstruoja tarpatlantinį bendradarbiavimą tarp dviejų žinomų institucijų. Menininkės sukūrė keletą prototipų, sujungiančių kūną ir dėvimus drabužius naujausiomis skaitmeninėmis ir interaktyviosiomis technologijomis.

Drabužių, į kuriuos įterpti prisiminimai apie nesantį žmogų, koncepcija yra perduodama multimedijos prietaisais, įaustais į audinio medžiagą. Tuomet drabužis tampa priemone perduoti nesančio žmogaus įrašytus žodžius ar vaizdus. Tačiau visų pirma tie pranešimai turi būti perduoti internetinei duomenų bazei, su kuria drabužiai sujungti belaidėmis priemonėmis – medžiagoje yra minkštos kabelių sistemos, kad paviršius būtų lankstus. Informacija yra imama ir naudojama iš tos duomenų bazės, kurioje taip pat yra apibūdintos ja besinaudojančio žmogaus ypatybės. Tada biometrinė informacija sujungiama su medijos failais, nustatytais pagal iš anksto numatytus kriterijus. Įvairūs žmogaus fiziologiniai, prisiminimų, reakcijų į stimulus aspektai yra nusiunčiami į bazę, siekiant sukurti papildytą realybę.

Dedamas į švarką mobilus įrenginys nustato, kaip žmogus jaučiasi, ir tuomet paleidžia turimus atsiminimų failus – vaizdus ar garsus. Tada drabužyje įmontuotuose ekranuose ir kolonėlėse pasirodo statiški ar judantys vaizdai ir/ar pasigirsta garsai. Tokie „prisiminimai“ yra suporuojami su jutikliais, kurie atsiunčia tam tikrą vaizdą ar garsą, atitinkantį žmogaus emocinę būseną, kurią jie „sužinojo“ atidžiai išstudijavę širdies, pulso, kvėpavimo dažnį, kūno temperatūrą ir galvaninę odos reakciją (odos drėgmės matavimas).

Kolekcijoje „Dėvima nebūtis“ demonstruojami du švarkai – moteriškas ir vyriškas, kiekvienas jų susideda iš išorinio švarko, vidinio drabužio ir pirštinės. Jie pagaminti iš juodo medvilnės ir viskozės derinio su salotiniu pamušalu, ši spalva parinkta ir sagoms, ir viršutinėms pirštinės siūlėms, ir ant kairiosios rankovės esančiam šviesą skleidžiančių diodų ekranui (LED). Kūno temperatūrą ir kvėpavimą matuojantys jutikliai prijungti prie marškinėlių, dėvimų po moterišku švarku. Širdies ritmą ir galvaninę odos reakciją matuojantys jutikliai yra įdėti pirštinėje.

Moteriško švarko modeliuotėje akivaizdi nuoroda į rankų darbą, o vyriškas švarkas, priešingai, yra technokratiškas – į po apačia dėvimus ilgarankovius marškinius įmontuotas parduotuvėje lengvai įsigyjamas ekranas tekstui (text display). Tai skatina pamąstyti apie vienetinių ir masinės produkcijos gaminių privalumus ir trūkumus.

Šiuose drabužiuose panaudotos išmaniųjų audinių struktūros, kad 64 šviesos diodai (LED), įstatyti į rankomis austą medžiagą rankovei, rodytų tekstą. Pranešimai perduodami, kai tik paliečiamas jungtukas. Kai ranka nuleista prie šono, tekstas eina horizontaliai, kai ranka pakeliama, tekstas pakeičia kryptį, kad būtų lengviau įžiūrėti. Be to, į moteriško švarko gobtuvą įmontuotos geros kokybės kolonėlės, o vyriškame švarke jos yra prie išorinės liemenės pečių, kad būtų galima klausytis garsinių įrašų. Nejudantys atvaizdai ir įrašai yra rodomi per personalinį skaitmeninį pagalbininką (PDA) – delninį kompiuterį ar švarko kišenėje laikomą nešiojamą prietaisą, kuris ir kontroliuoja, kokius vaizdus iš interneto duomenų bazės pristatyti. Pristatytas įrašas sukelia gavėjui vaizdinius, taktilinius ir garsinius pojūčius. Šis meno kūrinys gali daug kur būti pritaikomas, pavyzdžiui sporte, mados pasaulyje, terapijos, sveikatos ir relaksacijos srityse.

Barbaros Layne kūrinys „Improvizacija“ („Currente Calamo“) susideda iš trijų baltų drabužių – berankovės liemenės, suknelės trumpomis rankovėmis ir švarko su įmontuotais monitoriais. Šioje kolekcijoje naudojamos panašios į kūrinio „Dėvima nebūtis“ technologijos ir taip sukuriamas vizualinis kontrastas.

Sarah E. Braddock Clarke

http://subtela.hexagram.ca/

http://www.goldsmiths.ac.uk/gds

 

 

 

Atgal

Komentavimas išjungtas.