OSGEMEOS    1974   Brazilija

bendradarbiaudami su Margarida Kančiukaitis Pandolfo ir Veronica Kančiukaitis Tognoli
Remia Brazilijos ambasada Danijoje

OSGEMEOS tapyti pradėjo San Paule, mieste, kuris, jų žodžiais tariant, „visiškai nevaldomas“. O šiandien beveik visose pasaulio sostinėse puikuojasi jų piešiniai, kurie nuspalvina atsitiktinių praeivių kasdienybę. OSGEMEOS neriboja savęs stiliaus prasme – tiesą sakant, jiems stilius visai nerūpi. Gyvoji šių brolių motyvacijos ašis yra gatvės menas, bendradarbiavimas tarpusavyje ir su kitais tapytojais bei jausmas, kad jie yra miesto dalis. Kartą OSGEMEOS apibūdino savo piešinius ant sienų kaip „mažytį laivelį beribėje jūroje, pilnoje netikėtumų“. „Netikėtumas“ ir yra tinkamiausias žodis apibūdinant poveikį, kurį daro nepaprastai spalvingi ir didelių mastelių OSGEMEOS kūriniai. Tiek atviroje erdvėje (gatvės menas), tiek viduje (instaliacijos galerijose) jų kūriniai išsiskiria stipria naratyvine linija. Nors broliai kūryboje nenaudoja tekstilės kaip medžiagos, subtilūs personažų drabužių raštai ir tekstūros nekelia abejonių dėl OSGEMEOS susidomėjimo medžiagiškumu. Dažnai personažų istorijos pasakojamos būtent per jų drabužius. Abi šios kategorijos – stipri naratyvinė linija ir konotacinis tekstilės panaudojimas – ir yra svarbios parodai DAR KARTĄ PASAKOJIMAS. OSGEMEOS kraujo ryšiai su Lietuva (OSGEMEOS senelis buvo lietuvis) leidžia Kauno bienalės lankytojams suprasti tai, ką šie broliai ir kiti jų šeimos nariai (mama Margarida Kančiukaitis Pandolfo ir teta Veronica Kančiukaitis Tognoli) Paveikslų galerijoje sukurtoje instaliacijoje pasakoja apie priverstinę emigraciją į Braziliją. Tačiau kas žino, kiek pasakojime yra tiesos, o kiek atkeliauja iš sapnų ir vaizduotės karalijos. Kiekviena istorija išgalvota, nes matoma subjektyviai.

Analizuojant brolių grafitų kūrinius peršasi palyginimai ne tik su siurrealizmu, bet ir su naiviuoju ar net fantastiniu menu: jautiesi lyg patekęs į fantastinį pasaulį drauge su brolių personažais iš sieninės ir objektų tapybos. OSGEMEOS kūrybą veikia ne tik grafitai, bet viskas, ką jie kasdien mato, girdi ar tyrinėja mieste. OSGEMEOS visą miestą suvokia kaip personažą: gyvą, gyvybingą, mistinį ir dar nepažintą. Tapytos figūros, rodos, pačios bando tyrinėti (siur)realybę, kurioje atsiranda. Vargu ar esu girdėjusi nuoširdesnį atsakymą į klausimą „Kas jus įkvepia tapyti?“ (www.lost.art.br.com), nei OSGEMEOS atsakymas. Tad norėčiau baigti jų pačių žodžiais:

Neapykanta ir meilė, gyvenimas šalyje, kurioje esi priverstas kovoti dėl išlikimo, vaiko, gatvėje prašančio išmaldos, žvilgsnis, gyvenimas šalyje, kurios vyriausybei esi visai nesvarbus, kur nėra įstatymų, kur žmonėms mokami apgailėtini atlyginimai, o jie vis tiek šypsosi, suvokimas prabudus, kad tai tebuvo sapnas. Stabmeldystė, santarvės trūkumas, tuštybė, egoizmas, pavydas, žmonės, norintys, kad kiti būtų įžymūs, žmonės, kurie naudojasi kitais, meilė – mes didžiuojamės, kad esame brazilai ir gyvename San Paule – žinojimas, kad tai, kuo tikime, egzistuoja, rašymas netaisyklinga portugalų kalba, gyvenimo akimirkos, kurios, rodos, tęsiasi amžinai, fejerverkai gatvėje, gatvėse kuriami laužai, melas policijai, žinojimas, kad mūsų šeima mus myli, dalykų darymas negalvojant, latekso ir volelių naudojimas, tapymas gatvėje nuogiems, išsiterliojusiems dažais, lipimas kopėčiomis be marškinių, buvimas Pietų Amerikos gyventoju, naudojimasis miestu, bjauriais dalykais, žinojimas, kad skriejame rūke, popierinių laivelių plukdymas lietuje.
Virginija Vitkienė

www.lost.art.br/osgemeos.htm

[Rodyti skaidres | Slideshow]