UNITEKSTAS semiotinėje grandinėje

Virginija Vitkienė

UNITEKSTAS – paroda, kurioje parodos kuratoriai ir menininkai ieškos ir praktiniais pavyzdžiais įtvirtins naują, iki šiol kultūros lauke nenaudotą sąvoką. Į unitekstą gilinsimės kaip į kol kas paskutinę filosofijoje-menotyroje-mene nusistovėjusios semiotinės grandinės grandį: veikalas –>  tekstas –> intertekstas –> hipertekstas –> unitekstas.

Pagal šią logiką paroda „Unitekstas“ tampa pretendentu pasakyti kažką naujo apie meną jo sandaros ir prasmių „išlukštenimo“ lygmeny. Unitekstas šioje grandinėje siūlomas suvokti kaip universali meno (iš)kalba, teigianti vientisumo suvokime įmanomumą.

 
Pasak R. Barthes‘o, veikalas yra [modernistinis] kūrinys, turintis aiškias logines ir materialiąsias ribas, aiškų pasakojimą, vaizdo ir turinio logiką, vieną teisingą aiškinimo / suvokimo būdą, yra baigtinis, yra vartojimo objektas, tiesiogiai sietinas su vartojimo malonumu (gražiu patogiu daiktu, teikiančiu estetinį pasitenkinimą). Kaip jis teigia knygoje „Teksto malonumas“ (The Pleasure of the The Text), Veikalas patenkina, sukelia euforiją, yra susijęs su patogaus vartojimo praktika. Sukeldamas estetinį pasitenkinimą, Veikalas kartu blokuoja troškimą siekti gilesnio žinojimo, taigi  nutraukia prasmę.

Tekstas  – šiuolaikinio meno sampratai kertinėje poststruktūralizmo teorijoje iškyla kaip „tinklas“, „audinys“ reikšmių, neturinčių nei tikslo, nei centro (esminės idėjos, bendros formulės). Tekstui būdingas daugiaprasmiškumas, esminis atvirumas, reikšmių neužbaigtumas. Pasak R. Barthes‘o, Teksto negalime suvokti kaip objekto, kurį galima apskaičiuoti. Tekstas yra metodologinis laukas, jis egzistuoja kalboje, diskurso vyksme. Tekstas nuolat susiduria su ribine patirtimi. Tekstas yra tai, kas peržengia taisyklių formulavimo (racionalumo, įskaitomumo, aiškumo) ribas. Autorius Tekste dalyvauja ne kaip šeimininkas, o kaip svečias. Tekstą lydi ne vartojimo malonumas, o mėgavimasis, kuris pasak Barthes‘o yra kurstanti jėga, nė vienos reikšmės nelaikanti baigtine. Tekstas gali išmušti iš žinojimo pusiausvyros, suvokėjo istorines, kultūrines, psichologines nuostatas, net vertybes, išprovokuoti santykių su kalba krizę[1]. Veikalo ir Teksto savybių išskyrimu / išryškinimu, R. Barthes‘as ir kiti poststruktūralistai (XX a. 7-8 dešimtmečiais) stengėsi paaiškinti modernizmo ir postmodernizmo skirtį tiek literatūros kūriniuose, tiek ir bet kokiuose kultūros artefaktuose ar XX a. pabaigos mąstymo paradigmose.

Intertekstualumo sąvoka pratęsė Teksto reikšmių lauką, pradedant Julios Kristevos teoriniais svarstymais XX a. 9-ajame dešimtmetyje. J. Kristeva kalba apie Tekstą dvejose ašyse: horizontalioje ašyje, jungiančioje Teksto autorių ir skaitytoją (suvokėją) ir vertikalioje ašyje, kuri jungia tekstą su kitais tekstais[2]. J. Kristeva teigia, kad kiekvienas tekstas nuo pat pradžių yra kitų diskursų priklausomybėje, kitų diskursų ‚visatos‘ įtakoje. Vystant intertekstualumo teoriją kyla natūralios abejonės tokio kūrinio autentiškumu, net autoryste, mat Teksto sandara grįsta citavimu, plagijavimu, aliuzija. Pasak teorijos, Tekstai labiau priklauso kitiems tekstams, nei jų pačių gamintojams. Intertekstualumo reikšmių lauką praplėtė ir Nicolas‘o Bourriaud postprodukcijos teorija (1998 m.), šiuolaikinio meno kūrimo procesą prilyginanti didžėjaus veiklai, kurios metu nekuriamas naujas produktas, o žongliruojama jau kultūros lauke įsitvirtinusiais vaizdiniais, ikonomis ir mitais.

Hipertekstas – kompiuterijos terminas apibūdinantis informacijos paieškas, naudojantis tekstą papildančiomis nuorodomis. Meno lauke hipertekstualumo sąvoka imta naudoti nusakant XX-XXI amžių sandūros kultūros procesus. Hipertekstualumas susijęs su bendradarbiavimu, dialogo vystymu, iškalbingumu, apropriacija.  Anot teorijos pradininko Michael Joyce (XX a. 9-as deš.),  hipertekstas gali būti (1) tiriamojo arba (2) konstruktyvaus pobūdžio[3]. Tokį skirstymą galima taikyti ne tik IT srityje, bet ir kultūros ir meno kūrinio kaip teksto sampratoje. Tiriamojo pobūdžio hipertekstas itin naudingas informacijos rinkimui (pvz., naršant internete), bet šiuo atveju tyrimų eiga vis tiek yra nulemta šio tinklo autoriaus ir skaitytojas negali susikurti naujų nuorodų ar inicijuoti naujų prieigų tuose tekstuose. Taigi pagal šią struktūrą, tiriamieji hipertekstai, nors ir sukuria pasirinkimo įspūdį, iš esmės reprodukuoja hierarchinę jėgos struktūrą (autoriaus skaitytojui), susiformavusią ir remiamą klasikinio požiūrio į teksto suvokimą. Priešingai, konstruktyvieji hipertekstai yra atviri dialogui ir reikalauja gebėjimo veikti: kurti, keisti, iššaukti konkrečius susidūrimus, formuoti versijas iš tokių elementų kaip  pėdsakai, smulkios nuorodos, tinklai, nereikšmingi užrašai ir iš jų suformuoti iki tol neegzistavusias struktūras. Čia pavyzdžiu gali būti kuruojamos parodos, kur iš skirtingų reikšmių kūrinių mezgama nauja istorija, naujas daugiaprasmis pasakojimas. Arba reliacinės estetikos (N.Bourriaud) kūriniai-projektai, kurių autoriai sukuria sąlygas įvairių lygių santykiams atsirasti, bet neprognozuojantys jų baigties ar rezultato.

Unitekstu kai kuriose IT sistemose vadinamas unikodo (unicode) parametras (įgyvendinimo mechanizmas), atsakingas už ženklų kodų subendrinimą. Unitekstas nepateikia vienareikšmės prasmės, jos neunifikuoja, bet jo dėka  menas tampa universalia, patirtis ir sąvokas bendrinančia kalba.

2013-ųjų Kauno bienalėje UNITEKSTAS bus pristatyti kūriniai, kurių nebūtina aiškinti rašytais tekstais, nes sąlytis su jais suvoktinas intuicija, medžiagiškumu ir stichiškumu, nuojautomis ir dejavù situacijomis, o nuskaitomas buvimo čia ir dabar patyrimu. Unitekstu šiuolaikinio meno lauke gali būti vienijančią patirtį implikuojantis kūrinys, homo universum sąmonės gaudyklė, horizontalaus (priklausomybinio) sąryšio, ar tylėjimo diskursu grįsta meninė akistata.