MÁXIMO LAURA

1959

Peru

MÁXIMO LAURA gimė Peru 1959 metais. Nuo devynerių metų nelankė nuolat mokyklos, o audė savo tėvo dirbtuvėse. Studijuodamas ispanų literatūrą, jis sutiko italų tekstilės menininkę Helvecia Kela Cremaschi (ji tuo metu turėjo dirbtuvę Limoje), kurios dėka atrado, kad audimas gali būti ekspresyvi meno forma. Nuo tada jis pasiaukojo šiai meno formai, kūryboje demonstruodamas savo Andų kultūros šaknis ir kosminę pasaulėjautą. Jis tikisi prisidėti prie šios turtingos senosios kultūros atsinaujinimo, kuri vis dar gyva, nors jai ir gresia išnykimas. Ieškodamas senojo stiliaus šiuolaikinio požiūrio, jis teigia: „Savo darbe naudoju spalvas kaip energijos ir gyvybingumo šaltinį – šviesa yra energija.“ Jo gyvos, spalvingos tapiserijos pripažįstamos ir pelno prizus visame pasaulyje, pavyzdžiui, jam teko garbingas paminėjimas III Europos tekstilės ir pluošto meno trienalėje „Tradicija ir inovacija“, kuri vyko Rygoje 2007 m.; bronzos apdovanojimas V tarptautinėje pluošto meno bienalėje ir tarptautiniame simpoziume Pekine, Kinijoje (2008 m.), ten pat – meistriškumo apdovanojimas 2010 m.; garbingas paminėjimas V tarptautinėje tekstilės meno bienalėje Buenos Airėse (2009 m.), pirmoji premija Amerikos audimo gildijoje „Mažosios išraiškos“ (2009 m.); garbingas paminėjimas XIII Tarptautinėje tapiserijos trienalėje Lodzėje, Lenkijoje (2010 m.); meistriškumo apdovanojimas VI tarptautinėje tekstilės meno bienalėje „AIRE“ Meksikoje (2011 m.). Tais pat metais jo darbai eksponuoti prestižiniame tekstilės muziejuje Vašingtone, kur buvo atrinkti parodai „Žalia – spalva ir priežastis“.

Laura kuria tapiserijas savo dirbtuvėje. Jas mažomis serijomis arba kaip dalį pastovios produkcijos audžia labai specializuota audėjų, kurie išmokyti jo technikos, grupė. Menininkas ne tik kuria, bet ir entuziastingai moko savo kolegas. Vienetinius ir „muziejinius darbus“ audžia pats menininkas, o pabaigia jo asmeniniai padėjėjai. Visos tapiserijos gaminamos iš Peru alpakų vilnos, chemiškai dažytos vilnos ir pramoninės gamybos dažiklių. Jo darbo metodas, kai vienuose atauduose naudojamos kelių spalvų temos, yra labai panašus į Obiusono (Aubusson) dirbtuvių techniką. Skiriasi tik tuo, kad Laura naudoja trečią dimensiją – paviršiaus tekstūrą, kuri suteikia daugiau išraiškos.

Šiuo metu jis dirba su sieninėmis freskomis, bet Kaunui ir intymiam Žmuidzinavičiaus memorialiniam muziejui parinko mažesnių tapiserijų seriją, kur rodomas šiuolaikinis Andų gyventojams būdingas požiūris į kasdienybę. 2010 m. gimtajame Peru Máximo Laurai buvo suteiktas „Nacionalinės gyvosios žmogiškosios vertybės“ vardas.

Beatrijs Sterk

www.maximolaura.com

http://www.facebook.com/maximolaura

[Rodyti skaidres | Slideshow]