LIA ALTMAN
Rusija
1946
ATMINTIS IR UŽMARŠTIS arba PAMIAT’ I ZABVENIE. 2009–2010. Vilna, linas. Tapiserija, klasikinis gobeleninis audimas. 120 x 170 cm, 120 x 240 cm
Menkai prisimenu vaikystę. Gyvenome Maskvoje, netoli garsiojo Lefortovo kalėjimo. Mano draugo buto langai išėjo į kalėjimo kiemą, kur ratu vaikščiojo politiniai kaliniai. Suaugusieji juokaudami mus gąsdindavo tuo kalėjimu, ir mums buvo tikrai baisu pro jį praeiti. Bet visa tai atrodė savotiškai nerealu ar nesvarbu, tarsi būtume jį stebėję periferiniu matymu.
Kaip ir visus tam tikro amžiaus vaikus, mane labiau domino aplinkinė kasdienybė. Pirmiausia buvau spaliukė, paskui – pionierė, o vėliau – komjaunuolė. Mokiausi mokykloje, sportavau, važiavau į pionierių stovyklas. Labai mėgau muziką ir modeliuoti drabužius. Buvau gana laimingas vaikas, turėjau daugybę draugų ir veiklos.
Mano tėvas tarnavo kariuomenėje dviračių pėstininkų būryje. Tiesą sakant, tokie kariniai daliniai tuomet buvo vis dar naudojami. Prieš karą buvęs profesionalus sportininkas, armijoje jis tapo dviračių instruktoriumi. Man ir jaunesnei seseriai jis dažnai pasakodavo, kaip buvo nusiųstas atgal į namų frontą parvežti atsarginių dviračių dalių vos kelios dienos prieš tai, kai jo pulkas ėjo į mūšį ir buvo visiškai sunaikintas.
Mano tėvai susitiko po karo. Tėvas dėstė fizinę kultūrą institute, kur mano mama studijavo matematiką, ir netrukus jie pamilo vienas kitą. Ji atvažiavo į Maskvą iš Jaroslavlio, jauna ir graži senose fotografijose. Kaip karininkas ir instituto dėstytojas, mano tėvas gaudavo specialų davinį, kuriame, be kita ko, buvo troškintos mėsos skardinėse, kondensuoto pieno ir net šokolado. Jis net turėjo bendrabutyje atskirą kambarį ir labai greitai ten jau gyvenome visi keturi. Tai viskas, ką žinau apie savo tėvų meilės istoriją.
Ir tada aš užaugau, ištekėjau ir pagimdžiau sūnų, o dabar jis pats turi šeimą. Tiesą sakant, gyvenimas lekia labai greitai.
Dažnai žiūrinėju senas fotografijas, kuriose pavaizduoti mano jauni tėvai ir aš – dar vaikas. Tai lyg gyvenimas kitoje planetoje, kitame pasaulyje, kuris jau dingo visam laikui. Galiu atgaivinti kai kuriuos šešėlius fotografijose, bet dabar sunku pasakyti, kas iš tikrųjų įvyko ir kas – ne.
Ar atmintis iš viso egzistuoja? Ar tai – tik praeities vaizduotės padarinys?
One Response to Altman, Lia
Sima Krechmer (Bratslaver)
Atskyta į:%Y-%m-%d, %I:%M %p
This message is for Lia Altman. Love your art!
So much for the memories! Remember me? Old friend from Odessa? Can you email me?
~sima