IŠSKIRTINIS PAMINĖJIMAS
NINA BONDESON
Švedija
1953
APIE KALBĄ. 2009-2011. Audinys, siuvinėjimas ir skaitmeninė spauda, skulptūra
Mene išgalvoju personažus. Vienas jų – šuo Hiperionas. Kitas personažas yra jo šeimininkas, savamokslis lingvistikos tyrinėtojas Jeremijus Adadžio. Norėdamas išgelbėti pasaulį, Jeremijus apie viską siekia sužinoti tiesą. Jis tiki, kad tai galima padaryti sujungus nepralenkiamą šuns uoslę su mūsų žmogiškuoju, nors ir turinčiu trūkumų, sugebėjimu daryti išvadas. Mūsų sąžinė tada taptų tokia pat jautri kaip šuns nosis! Jis liepia Hiperionui šniukštinėti po visus mums prieinamus skirtingus kalbos sluoksnius. Svarbiausi klausimai: kaip mes naudojamės savo komunikaciniais sugebėjimais žodiniuose ir nežodiniuose sluoksniuose? Ir kaip mes skatiname nebylių išgyvenimų raišką – kad jie būtų perteikiami taip pat gerai kaip patirtys, kurias galima perdirbti teorinėje analizėje?
Pastraipos:
§1. Pradžioje tamsa išblėso iš nuojautų, matomumo, garso ir ritmo. Veikiama aplinkos, kalba surado kelią tarp žvaigždžių ir nusileido į mūsų burną kaip milžiniškas ūkas.
§2. Kalba buvo sudaryta iš išbarstytų žodžių, o jie visi buvo milijoną kartų didesni nei mintis ar tiek pat mažesni. Ji galėjo išaugti iš šio ūko, nes mintis buvo tokia lėta, kad negalėjo atsispirti savo paties traukai ir išaugti į formas.
§3. Per žodžius pasirodė reikšmė, kartais kaip konceptualus priedas prie minties. Nežinia kada, bet paaiškėjo, kad laikinai, atrodo, mintys stebinamai tiksliai pristatė reiškinius ir įvykius.
§4. Susižavėjus ir pasitenkinus šiuo idėjiniu preciziškumu, jis klaidingai palaikytas pastovumu ir pamėginta iškalti kalbą akmenyje.
§5. Taigi kalba transformavosi iš ūkanotų dujų į akmenį; trukmė nežinoma, bet akivaizdu, jog dėl to kilo sunkumų. Religijos ir mokslai buvo iškalti anksčiau nei buvo nuspręsta, kad negalima apibrėžti jokių idėjų, neatsižvelgiant į jų laikinumą.
§6. Ne. Buvo ne taip. Pradėsiu iš pradžių: oficialūs mokslo atstovai, mosuodami savo stebuklingomis lazdelėmis, likusioje istorijos masėje turėjo suprasti, kad jokio lingvistinio sugebėjimo negalima apibrėžti, neatsižvelgus į jo tikrai būtiną laikinumą. Tai nebuvo įgyvendinta. Iki šių dienų tik keli mokslininkai pasisveikina linksmu „Omnia mutantur!“ (kad patvirtintų, jog visi dalykai kinta) ir tikrai taip mano. Kiti vis dar kalinėja akmenyje ir uolose.
§6 b. Visi komunikaciniai sugebėjimai turi amžiną vertę, bet jie taip pat yra labai drovūs ir lakūs, jie lengvai virsta dujomis ir net gali liautis egzistavę, jei jiems iškyla grėsmė. Bet kartu tai reiškia nuostabias galimybes, jei per daug nesusižavėsi tikslumo idėja.
§7. Nuo pat pradžių nebylūs jutimai irgi rado būdų komunikuoti. Dažnai toli nuo žodžių (bet taip pat jų padedami), autonominiuose prasmės sluoksniuose, galinčiuose atsirasti erdvėje tarp jų [žodžių].
§8. Erdvė tarp žodžių niekada nebuvo įvardyta. Ji nebuvo pavadinta „žodžiu“, „mintimi“ ar „idėja“, bet ji ten buvo ir yra, visi tai mato, ir ten susikaupia skambūs tonai, judesiai ir vaizdai – skleisti numanomą aiškumą. Ir visi gali išmokti skaityti tą erdvę, jei juos kas paskatintų.
§9. Kai tik užsimanai paaiškinti toną ar suprasti judesį, sučiupti formą ar suvokti, kaip kuriami vaizdai, tau nurodo idėjas, o jos būtinai išardys medžiagą ir išsklaidys numanomą aiškumą. Kažkas kitas užima jo vietą. Tai gali būti labai susiję ir taip pat įdomu, bet tai – kai kas kita.
§10. Idėjos nori gero ir gali daug pasiekti, bet jos negali apibūdinti visko, iš ko atsiranda, net jei „jos taip smarkiai pasistengtų, kad jų galva išlįstų per užpakalį“, kaip pasakytų mano draugas airis.
§11. Kai kalbai – bet kuriai – leidžiama pasakyti ką nors, kas pasakys kai ką apie kažką, ji pademonstruoja gyvą aplinkos poveikio priėmimą.
§12. Tos įtakos priėmimas nėra nebylus ir jis niekada nepasirodo kaip grynas. Jis prasiskina kelią beribe skambančio pošvyčio įvairove. Ir tame skambančiame pošvytyje pirmyn juda prasmės nešėjai.
§13. Šios pastraipos – laikino teorinio rinkinio fragmentas. Rinkinys byloja apie tai, kaip kalba per mūsų pojūčius įgyja įvairias formas – nuo dujų per materiją į idėjas. Dažnai ir akmens formą, kaip minėta §4. Yra didžiulė kalbinė įvairovė. Jei rastum, kad akmuo bendradarbiauja su žirklėmis ir popieriumi, suvoktum, kaip ši trijulė vaizduoja galių kovą už privilegiją interpretuoti. Mano šalyje gali susidurti su aibe frazeologizmų, pavyzdžiui, „Kaip tau sekasi, kirvio kote?“. Bet nesuprantu, ką šiame kontekste tai turi bendra su žuvies kaina, nebent to reikia tik norint praturtinti mūsų tarpasmeninę komunikaciją – geriau nuo to ar blogiau – netyčiniais indėliais, kuriuos sukuria nesusipratimai.
§14. Iš pradžių kalba buvo visa, bet įsikišo žodžiai ir nugalėjo, o nežodinės pajautos buvo apribotos. Mums gyvenant, įspūdžių daugėja dešimtimis tūkstančių, bet mūsų laikais blogai elgiamasi su jų raiškos būdais. Jiems trukdoma, jie yra beveik nepraeinami, padaryti nematomi ir dėl to jie dažnai laikomi painiais. Ypač ministrų. Ir, kas dar labiau užgauna, kultūros ministrų.
§15. Tikslumas, kuriame tarpsta idėjos, susijęs su prietaringu šiuolaikiniu per dideliu mūsų tikėjimu teorine analize ir kontrole. Tai rodo pragaištingą tikėjimo paprasta žmogiška abejone trūkumą, o mūsų liežuviai karštligiškai dalyvauja jo sukeltame sąmyšyje ir kalba nuo to smarkiai nukenčia. Tačiau kai ką gal paguos tai, kad sąmyšis gali paaiškėti besąs naudingas, jei jam bus leista būti pradiniu tašku ir jis nebus klaidingai palaikytas galutiniu tašku.
http://ramverk.se/vardagsbilder/nina
ALCHEMIJOS laidoje menininkė kalba nuo 4 min:14 sek
