KRISTINA ČYŽIŪTĖ
Lietuva
KOVO 17-OJI. 2010. Linas, poliamidas, klasikinis gobeleninis audimas, tapiserija. 185 cm x 255 cm
Mano kūrinio pasakojimas nėra daug kartų pasikartojantis įvykis – tai vienas gyvenimo fragmentas, kurio vaizdinį pasirinkau atsitiktinai. Žinoma, besirinkdama atvaizdą, kurį ausiu, žinojau, kad jis turi būti buitinis, daiktiškas, gebėti asmeninę ir intymią erdvę paversti viešų išgyvenimų erdve. Čia visų mūsų gyvenimai, visi mūsų daiktai, poelgiai, jausmai yra suraizgyti sąsajų siūlais. Jei ant stalo nupieši tašką, jis bus ne tik matomas, bet ir pakeis visą stalą. Taip gyvenime mes pripiešiame daug taškų, kurie išnyksta kasdienybėje, bet negrįžtamai ją pakeičia. Visada balansuojame tarp atsitiktinumo ir netikėtumo, tarp būtinybės ir įsipareigojimo. Todėl kiekvienas iš mūsų turi atsakingai pasirinkti tai, ką nori prisiminti, ir tai, ką nori pamatyti.
„Kovo 17-oje“ visiško atsitiktinai sutilpo daug taškų, kurie formavo mano gyvenimą. Tai mano vaikai, kurie sieja mano gyvenimą su skirtingais vyrais ir skirtingais likimais. Tai daiktai, kurie visi į mano virtuvę pateko keistomis aplinkybėmis – mano pirmojo vyro bufetas, į kurį sudedu niekad nematyto pusbrolio iš Baltarusijos dovanotus puodukus, iš Čikagos atkeliavusią stiklinę, skirtingų rankų šildytus arbatinukus, kovo 17-osios padėkliuką. Taip skaičiuojant daiktus ir veidus atrodo, kad visa yra paskira, tačiau į bendrą vaizdinį įtraukusi save jį sujungiu. Visi daiktai, su mano pagalba sugulę kasdienėje buities kompozicijoje, pasakoja MANO istoriją.
Pati tapiserijos technika suteikia galimybę savo problemas, savo kasdienybę pritraukti artyn – leidžiant žiūrovui išnarplioti kiekvieną įpintą siūlę. Taigi save, savo gyvenimą įdedu į kūrinį taip, tarsi jis būtų po didinamuoju stiklu, po kuriuo taip pat slepiasi kasdienis buitinis ir emocinis gyvenimo lygmuo. Tapiserija yra daugiakalbė, kiekvienas daiktas čia atsinešė savo istoriją. Juk mes gyvename daugiakalbiame pasaulyje, kuriame kiekvienas turi teisę susikurti savo asmeninį naratyvą iš daugelio universalių ir asmeninių pasakojimų. Tai kodas, kuriame mūsų žinojimas neturi sutapti su mūsų patirtimi, o būvis neturi prilygti reprezentacijai. Kiekvienas yra laisvas sudėlioti savo pasakojimą iš jam svarbių elementų, kiekvienas mes esam kūrėjas. Todėl šia tapiserija bandžiau ne kurti, o perkurti savo gyvenimiškąjį naratyvą. Audžiau praeities istoriją, kuri savaime formavosi dabartyje. Realybė kūrėsi savo ruožtu. Vaikai paaugo, vyras išėjo, sukaktuvių simbolis paskendo šiukšlinėje, praeitis tapo atvaizdu. Šiuo kūriniu siūlau žiūrovui atverti istorijas, kurios jau seniai išskleistos – ne savo viešumui – o kitų ramybei.
