Yinka Shonibare, MBE
Rachel Kent. Laikas ir transformacija Yinkos Shonibarės, MBE mene
Rašantieji apie Shonibare meną gana menkai kreipė dėmesį į „kinematografinius“ aspektus. Juos reikėtų aptarti ypač turint omenyje naujausius jo filmus, kuriuose išryškėja glaudus ryšys tarp statiškų ir laike vykstančių meno formų. Praplėsdamas savo kūrybinį diapazoną, pirmąjį filmą „Kaukių balius“ („Un Ballo in Maschera“) Shonibare sukūrė 2004-aisiais, įkvėptas istorijos apie Švedijos karaliaus Gustavo III nužudymą Stokholme 1792 m., per kaukių balių. Įmantri kostiuminė drama, kurios dalyviai pasipuošę specifine olandiška marginimo technika dekoruotais iškilmių apdarais – suknelėmis, mantijomis ir puošniomis venecijietiško stiliaus kaukėmis, – yra vienas techniškai sudėtingiausių Shonibare’s kūrinių. Aristokratija ir spektaklis, lengvabūdiškos pramogos ir nesaikingumas yra pagrindinės šio filmo, pavadinto kaip ir tos pačios tematikos G. Verdi opera, temos. Po „Kaukių baliaus“ sukurtas kitas gerokai mažesnio biudžeto filmas „Odilė ir Odeta“ (2005), kuriame dvi balerinos šoka viena priešais kitą priešingose paauksuoto rėmo pusėse. Jų grakštūs judesiai tokie sinchroniški, kad sudaro vieno kūno ir jo atspindžio veidrodyje iliuziją, ją išsklaido tik moterų kūno spalvų kontrastas.
Filmą „Odilė ir Odeta“ įkvėpė P. Čaikovskio baletas „Gulbių ežeras“, kurio premjera įvyko Maskvoje 1877 metais. Minėtame balete piktasis burtininkas Rotbaras užkeikė princesę Odetą, kad ji dieną pavirstų gulbe, o naktį atvirstų į merginą. Savo dukterį Odilę pavertė įstabiai panašia į Odetą – jos skiriasi tik vilkimų drabužių spalva – juoda ir balta. Merginas supainiojęs princas Zigfridas prisiekė vesti Odilę, taip nulemdamas tragišką savo ir Odetos likimą. Balete Odetos ir Odilės vaidmenį tradiciškai atlieka viena skirtingais kostiumais persirengianti balerina. Shonibare’s interpretacija praplečia baltumo ir juodumo temą. Sugretindamas dvi šokėjas jis kvestionuoja vakarietiškąją binarinę opoziciją, kurios sandaroje „tamsiosios“ jėgos yra supriešinamos su pozityviomis „šviesiosioms“.
Shonibare’s sprendimas kūrybinį diapazoną praturtinti filmais atspindi lūžio tašką jo kūryboje. Laviruodamas tarp statiškų ir laiko tėkme grįstų meno formų, jis tyrinėja filmo kaip „gyvojo paveikslo“ ar animuotos tapybos efektus: spindintys paviršiai, daug dėmesio detalėms ir stipri kompozicija. Shonibare’s fotografijos ir filmai taip pat turi stiprų tarpusavio ryšį, kuris kinta nuo spalvoto iki nespalvoto kolorito ir perteikia nuojautą, kad filmo kadras yra atgyjantis paveikslas. Naratyvas, perteikiamas dienoraščio formatu garsiame jo fotografijų cikle „Viktorijos laikų puošeiva“ („Victorian Dandy“), o vėliau kinematografiniame pastatyme „Dorianas Grėjus“ („Dorian Gray“), ir yra Shonibare’s kūrybos ašis. Pasikartojantis, cikliškas Shonibare’s filmų formatas ryškiai išskiria papildomas temas – inversiją ir abejones: pavyzdžiui, karalius Gustavas III po nužudymo atsistoja, kad sušoktų savo partiją dar kartą. Susidomėjimą kino ir naratyvinėmis struktūromis Shonibare išreiškė išsamiame interviu, kur pasakė: „Aš neketinau sukurti filmo su pradžia, dėstymu ir pabaiga; tik norėjau ištirti filmo galimybę atspindėti patį save.“ Nors jis kalbėjo apie „Kaukių balių“, tai lygiai taip pat tinka ir filmui „Odilė ir Odeta“, kuriame tiesiogiai atspindima forma ir turinys. Shonibare remiasi žymiaisiais prancūzų Naujosios bangos režisieriais, tokiais kaip Alainas Resnais ir Jeanas-Lucas Godard’as.
Akiros Kurosawos kinematografinis šedevras „Rašiomonas“ (1950), kurio struktūra grįsta nuorodomis į save patį ir keturių vienos istorijos perspektyvų vystymu, galėtų būti kitas įdomus pavyzdys. Brutalus išprievartavimas ir žmogžudystė senovės Japonijoje vis iš naujo pakartojami iš užpuoliko, samurajaus ir jo žmonos bei medkirčio pozicijų. Vienas herojus yra įvykių kaltininkas, kitas – liudininkas, o du – akivaizdžios aukos, bet visi pasakojimai tokie skirtingi, kad tiesa taip ir lieka neatskleista. Kertinės Shonibare’s temos – dviprasmybė ir prieštaravimai – yra šio filmo pagrindas, kaip ir „pasakojimas pasakojime“ principu paremtas formatas. Tiesa ir prasimanymai Shonibare’s mene patenka į savotišką kryžminę apklausą, o istorija galiausiai atsiskleidžia kaip labai lanksti konstrukcija.
***
Yinka Shonibare, MBE Kauno bienalėje pristatomas bendradarbiaujant su James Cohan galerija, Niujorkas / Šanjchajus
http://www.jamescohan.com/artists/yinka-shonibare-mbe/
