F4 MENININKŲ KOLEKTYVAS
[Susan Jowsey, Marcus Williams]
Naujoji Zelandija
KAMELIJA. 2010. Fotografija, siuvinėjimas, objektai, instaliacija
Vienas
Kuo labiau jis stengėsi susikoncentruoti, tuo smarkiau dukters veidas svyravo fotoaparato vaizdo ieškiklyje – iš pradžių nejuntamai, ryškiau ir vėl neryškiai, kaip miražas. Po kurio laiko šios pastangos jį išvedė iš rikiuotės, atrodė, kad žemė, jo paties kiemas už namo neteko stabilumo. Dabar jis stengėsi suvaldyti ir užfiksuoti vaizdą, ir šis paprastas veiksmas įveikė net jo gebėjimą stovėti tiesiai. Pradėjo tekėti prakaitas ir ėmė graužti akis; atrodė, kad šią lemiamą akimirką jo sveikas protas priklauso nuo sugebėjimo sėkmingai užbaigti procesą. Oras, kuriuo jis kvėpavo, pasidarė tirštas ir šleikštus, su kiekvienu įkvėpimu atrodė teikiąs vis mažiau gyvybinių jėgų, užtikrinusių ligšiolinius gyvenimo metus, tarsi kažkokia kieta materija. Pats laikas, regis, tankėjo, apsunkindamas jo kūną svoriu. Akimirksniu jis suprato, kad, užuot mėginęs sureguliuoti priešais jį esančio aparato ryškumą, jis kabinosi į jį, tarsi nuo to priklausytų jo gyvenimas, jo santykis su pasauliu.
Du
Visą tą laiką jo duktė piešė; ji piešė be perstojo. Nė neįtardama apie tėvo nelaimę, vis dėlto ji akimirksnį išgyveno iliuziją, kad ant žemės kažkas juda. Galbūt dėl šio pojūčio neįmanomybės tas įvykis sukėlė déjà vu. Ji vėl išgyveno vieną savo ankstyviausių prisiminimų, kai važinėjo brolio dviračiu. Keista, ji visiškai neprisiminė to pasivažinėjimo jaudulio ir beveik nejuto dviračio, vairuotojo ir prabėgančio peizažo. Pasilenkusi virš bloknotėlio, ji nesustodama piešė, neatitraukdama rašiklio nuo popieriaus.
Per jauna, kad galėtų rašyti, ji tik imitavo raštą, ji piešė rašymą, daugybę jo puslapių, visi skirtingų dydžių, spalvų ir stilių, ant bet ko, ką ji galėjo gauti. Objektai, „pastabos“, piešiniai, dainos, judesiai, tariami žodžiai ir žaidimai – viskas tarpusavyje susiję siaubingai sudėtingoje mimezėje, simuliakre, nesąmoningame jos gyvenimo permontavime.
Kai dviratis pasiekė tikslą, rašymas pasitarnavo kaip kelionės žemėlapis, kiekvienas nelygumas buvo tiksliai užfiksuotas, iki smulkiausios detalės. Kaip tik tą akimirką praeinančio brolio šešėlis grąžino ją į dabartį ir ji pirmą kartą pastebėjo tėvą.
Trys
Brolis perėjo per veiksmo vietą, užfiksuodamas tik anų dviejų pavidalus. Jis niūniavo, kaip visada vienas be tikslo klaidžiodamas, tai buvo išskirtinis garsas, kurį sukėlė ramus oro tekėjimas per balso stygas, į šnerves ir iš jų. Tobula tonų moduliacija ir sudėtingi, sluoksniuoti ritmai buvo sinchroniški jo žingsniams, mušantiems subtilią pagrindinę melodiją, kuri apibrėžia vietovę kaip seismografas. Vibracija pasiekdavo viršūnę ir žemiausią tašką atsakydama į jo asmeninio koncerto intensyvumą bei toną, vibracijos poveikis rezonavo jo galvoje, subtiliai apmarindamas priekinę kaukolės dalį, ir taip riba tarp vidaus ir išorės tapdavo ne tokia aiški. Ta technika buvo visiškai asmeniška, jo ir vien tik jo. Tačiau kažkaip ji, regis, sukurdavo jam intymaus ryšio su abstraktesniais gyvenimo patirties aspektais potyrį. Jis praėjo tarp savo sesers bei tėvo ir nuėjo tolyn.
Keturi
Tą akimirką ji pažiūrėjo į viršų, rankoje laikė adinį. Pro langą, prie kurio sėdėjo, pamatė savo vyrą ir du vaikus už senosios kamelijos. Ji pajudėjo visu kūnu ir scena keistai subangavo. Ji suprato, kad tai – stiklas. Jis buvo įstatytas tuomet, kai jos prosenelis pastatė namą. Ji pastebėjo, kad gali stebėti savo sūnaus judėjimą švelniai pakeisdama savo pozą, priversdama jo figūrą plėstis ir trauktis. Galiausiai jos dėmesys nukrypo į patį stiklą, ji ištiesė kaklą taip, kad kampas būtų smailesnis ir ji galėtų tyrinėti fizinį stiklo netobulumą. Šitaip žiūrėdama iš arti ji matė, kad stiklas nėra plokščias, jo paviršius banguotas, o nuolat šlampantis stiklas apačioje pasidarė storesnis. Ji taip pat matė mažyčius oro burbuliukus, įstrigusius skaidrioje medžiagoje. Akimirką ji įsivaizdavo, kad tai oras, kuriuo kvėpavo jos prosenelis, ir prisiminė tą vienintelį kartą, kai matė jį toje pačioje vietoje, kur dabar sėdėjo. Jis sėdėjo ant sofos su savo dukra, kuri pati atrodė neįmanomai sena. Tuo metu ji buvo tik ketverių metų mergaitė, ir senelio pabučiavimas prieš einant į lovą jai atrodė gąsdinanti perspektyva. Liesa kaip griaučiai ranka išsitiesė ir palietė jos petį, kai ji palinko į priekį, ir būtent tada ji užuodė kvapą. Viskas iškart susimaišė su šiuo kvapu, panašiu į žemės. Laikas sulėtėjo ir tarsi įgijo nuosavą tankį, tapo tirštas ir klampus kaip išlydytas stiklas. Mergaitė pakibo nekintamame bendro oro ir kvėpavimo akvariume ir tada viskas iškart baigėsi. Staiga seno žmogaus kvapas jai sukėlė pasibjaurėjimą ir nevalingai jos bučinys virto užspringimu. Per tą sekundės dalį praeitis ir dabartis susidūrė ir, sėdint prie to paties lango, jos kūną vėl fiziškai sukrėtė tas vaikiškas pasibjaurėjimas. Būtent šią sekundę ji pajuto skausmingą užmirštos adatos dūrį, permetusį ją atgal į dabartį, – iš jos piršto galiuko sunkėsi mažytis kraujo lašelis.
Post scriptum
Po kelių dienų ryškindamas fotografiją jis pastebėjo tai, ko nebuvo matęs; be to, kaulų smegenimis pajuto kažką amžina. Tai jis pastebėjo raudonoje laboratorijos šviesoje, jo paties siluetui krentant ant šlapio fotografinio atspaudo, kur buvo pavaizduota piešianti mergaitė. Ant jo dukters baltos suknelės buvo išsiskleidęs neryškus jos brolio kūno šešėlis, už jos tvirtai stovėjo senoji kamelija. Apžiūrėjęs viršutinę dešinę nuotraukos dalį, jis pamatė žmonos veido kontūrą senojo medžio šešėliuose; viename akimirksnyje – jo šeimos pėdsakai, visi keturi beviltiškai susipynę laiko glėbyje.
www.jowseywilliams.wordpress.com
