KATIE WAUGH
1983
JAV
SURINKTI PASIŪLYMAI. 2010. Popierius, grafitas, piešimas, skaitmeninis video ir garsas. Instaliacija
Šis kūrinys pasakoja šiuolaikinio Amerikos politinio ir institucinio diskurso istoriją. Mane traukia subtiliai ikoniški kultūriniai įpročiai, formuojantys socialinius ir politinius santykius tiesiog tuo, kad jie yra ramūs, nuolat kartojami ir plačiai paplitę. Savo kūriniu siekiu suprasti materialias valdžios, tinkamumo ir tapatybės išraiškas nesuskaičiuojamuose susirinkimuose, aukščiausio lygio susitikimuose ir svarstymuose, kur priimami gyvenimą keičiantys sprendimai.
Čia išryškėja pompastikos ir tradicijos modelis, išreikštas per materialius objektus ir diskurso, debatų bei protokolinių ritualų vietų architektūros interjerus. Konkrečiai kalbant apie mano kūrinį, tekstilės suklostavimas, suspaudimas ir pakabinimas, siekiant perteikti tų scenarijų svarbą, tampa metafora, kuri gali būti naudinga stengiantis suprasti valdžios sistemas Amerikos institucijose. Atsitiktinės audinio klostės vis dar turi kurti griežtumo ar rimtumo įspūdį komitetų svarstymuose ir per viešus pranešimus, nors tie audiniai dažnai pagaminti iš pigios sintetikos. Jau praėjo tie laikai, kai didžiulės spalvingų audinių klostės iš tikrųjų reiškė turtą ir galią. Net, regis, prabangūs audiniai, tokie kaip aksomas, dabar, esant industrializacijai ir globaliai ekonomikai, gaminami pigiau. Todėl pasitelkdama pasenusį rafinuotumo ir teritorinio pasiskirstymo simbolį – visur naudojamą staltiesę – kuriu prieštaringą pranešimą. Tokius renginius kuriantieji nuosekliai išdėsto tas senas ekonomines ir pilietines struktūras, kurios anksčiau tokiems papuošimams teikdavo konkrečią piniginę ir kultūrinę vertę. Tačiau dabar stalo aptiesalai išreiškia plačias, dviprasmiškas aspiracijas į kultūrinės svarbos ir teisėtumo įvaizdį, naudojantis jų miglota ir subtilia istorine reikšme.
Šiuose audekluose nustačiusi tokį kietai susuktą socialinį kodą, galiu daryti užuominas į sukilimo bei revoliucijos metaforas, tiesiog sutrikdydama šiuos formalumo įpročius. Šitaip galiu linksmai kalbėti apie jausmus, pavyzdžiui, pakliuvus į banalios institucinės aplinkos spąstus. Piešiniuose perteikiu sudarkytą audinį kaip mediją, „prisimenančią“ jį palietusią ranką; maišto aktas užfiksuotas paliktose klostėse, o tos klostės savu ruožtu kuria prabangų vizualinį kompleksiškumą. Mano videofilmas išplečia šią idėją toliau, naudodamas institucinę aplinką vandenyno didingumui simuliuoti. Konkrečiai garsas sukuriamas pritaikant industrinės oro ventiliacijos sistemos įrašą, o videofilmas parodo ryšį tarp bangų ir klosčių.
Atlikdama tyrimą ir stebėdama atveriu mikroskopinius įtrūkimus socialinėse sistemose, parodydama, kas glūdi jų viduje, ir taip stengdamasi atskleisti juos lėmusias vertybes, ideologijas bei kultūrines jėgas. Pasitelkdama koliažui artimą techniką, atskleidžiu, kartoju, iš naujo surenku ir kontekstualizuoju pagrindines struktūrinių sistemų detales. Mane ypač domina tie dalykai, kurie tarsi išreiškia atitinkamų struktūrų stiprumą, kartu rodydami tam tikrą nesėkmės ar diskomforto laipsnį. Šioje nesėkmėje randu išsilaisvinimą, galią ir didingumą.
