INGA LIKŠAITĖ
Lietuva / Vokietija
1972
MOTERS PERDARYMAS 2011. Siuvinėjimas, instaliacija choreografijai
Kvietimas dalyvauti kūrybinėje programoje ŠOKAM / PLAY ir kurti kartu su choreografais nukreipė mano dėmesį į judesį ir judesio suvokimą kaip trasą ar formą laike. Lyginu ją su laiko origamiu, kurį galima būtų lankstyti ir naujoviškai perlanksčius sukurti naują turinį (perfrazuojant Deleuze). Daug kartų ką nors perdarant turinys kinta, bet susidėlioja nauji raštai.
Instaliacijai, kuri taps scena šokiui, imu anksčiau darytus savo kūrinius, fragmentus iš bendrų projektų, juos karpau, kopijuoju, dubliuoju ar perdarau iš naujo kitu masteliu ar kitoje medijoje. Jie įgauna naują geometriją, kitą struktūrą ar raštą. Kiekvienas panaudotas objektas yra ankstesniojo perdarinys ir gali būti perdaromas ateityje, todėl taip gaunamas tarsi raštas laike, kurio elementai yra kūrinių detalės.
Jau anksčiau man tapo įdomus atsisukimo atgal aspektas kaip kūrybinė priemonė. Pakartodama savo ankstesnius kūrinius nauju būdu, atradau paralelę su kepėjo filosofijos pavyzdžiu – kai tešlos minkymas, perlankstymas, įleidžiant į ją vis naujo oro, kelia tešlos kokybę, ji tampa puresnė, lengvesnė, minkštesnė.
Pats kūrybinio darbo procesas deklaruojamas kaip kūrybos objektas. Kūriniai šiuo atveju veikia kaip priemonė vizualizuoti laikui. Kūrinio atsiradimo būdas yra vartomas iš visų pusių, pažiūrima į vidų, išverčiama į kitą pusę ir atgal, galima sugrįžti į pradžią ir perdaryti, atsitraukti ar vėl žiūrėti iš arti. Kūrybos procesą apsuku kaip rutulį, imu seną istoriją ir perdėlioju vis iš naujo.
Objektai įprasmina praėjusį laiką, dabartį ir tai, kuo jie gali tapti, toks jų naudojimas nubrėžia kreivę mūsų suvokime apie laiką, veiksmą ir ryšį tarp jų dalių.
