Dar kartą pasakojimas

DABARTIS

Konkursinėje parodoje DAR KARTĄ PASAKOJIMAS (REWIND PERSONAL STORY) (idėjos autorė Virginija Vitkienė) per tekstilės konotacijas aktualizuojamos asmeninės menininkų istorijos. Naratyvas, kaip naujoji šiuolaikinio meno strategija, čia susipynė su specifine užduotimi – prabilti per tekstilę, kuri suvokiama kaip konotacija, užuomina, konceptualus patirties mediatorius. Sulaukta daugiau kaip trys šimtai paraiškų iš 43 pasaulio šalių, parodai atrinktas 31 projektas. Komisija paraiškas svarstė trimis etapais: pirmiausia – individualiai, o susitikusi – dar kelias dienas, gilindamasi į kiekvieno menininko vaizdu ir tekstu perteiktą istoriją ir stengdamasi išvysti bendrą parodos vaizdą. Kolegialiu komisijos narių sutarimu, tekstilė šiuolaikinėje meno erdvėje nebegali būti tiesiog tekstile, tapiserija – vien tik estetišku ataudų ir metmenų raizginiu, siuvinys ar skiautinys ne dėl technikos yra meno kūrinys. Technika, žanras, medžiaga ir būdas yra tik priemonė istorijoms, suvienijančiomis parodos dalyvius bendrumo patirtyse, išpasakoti.

Konkursinėje parodoje „Dar kartą pasakojimas“ tekstilines gyvenimo istorijas pasakoja Tilleke Schwarz (Nyderlandai), Alice Kettle (Jungtinė Karalystė), Wang Haiyuan (Kinija), Watanabe Misao (Japonija), Beili Liu (Kinija, JAV), Rasma Noreikytė (Lietuva, Jungtinė Karalystė), Laisvydė Šalčiūtė (Lietuva), Ainsley Hillard (Jungtinė Karalystė), Andrea Milde (Vokietija, Ispanija), Lia Altman (Rusija), Michaela Melián (Vokietija), Nina Bondeson (Švedija), Sonja Andrew (Jungtinė Karalystė), Marion Michell (Jungtinė Karalystė), „F4 Artist Collective“ [Susan Jowsey, Marcus Williams] (Naujoji Zelandija), Fiona Kirkwood (Pietų Afrikos Respublika), Lina Jonikė (Lietuva), María León (Ispanija), Kyung-ae Wang (Pietų Korėja), Rūta Naujalytė (Lietuva), Monika Žaltauskaitė-Grašienė (Lietuva), Monika Kreivė (Lietuva), Amélie Brisson-Darveau (Kanada), Katie Waugh (JAV), Kristina Čyžiūtė (Lietuva), Marion Coleman (JAV), Katya Oicherman (Izraelis), Virginie Rochetti (Prancūzija), Gao Yuan (Taivanas), Signe Kivi (Estija), Tonje Høydahl Sørli (Norvegija).

Prašome peržiūrėti 3-jų dalių video reportažą iš konkursinės parodos. Filmavo: Arvydas Liorančas

Šios parodos kviestųjų menininkų kategorijoje pristatome su bienale daugelį metų kūrybingai bendradarbiaujančius, tekstilės ir kitų menų srityse daug pasiekusius menininkus. Annika Ekdahl (Švedija) ne kartą pristatyta Kauno bienalėje su personaliniais ir grupiniais projektais, šiemet vėl į bendradarbiavimu grįstą meninį sumanymą įjungė Geteborgo universiteto kolegę Birgittą Nordström bei tekstilės studentus interpretuoti savo tapiserijos temą „Kūnui“. Silja Puranen (Suomija) – Šiaurės šalių tekstilės prizo laimėtoja (2009) ir Kauno bienalės laureatė (2003) – pakviesta surengti parodą ir bendradarbiauti su choreografe Anne-Linn Akselsen (Norvegija), kad tekstilę žiūrovui pristatytų per judesį ir kūno emocijas. Šis ir kiti šokio projektai, kuriuose sujungiami vizualaus meno ir judesio elementai, vadinami „Judančia tekstile“ (projektus koordinuoja bienalės partneris šokio teatras „Aura“). Pasaulinio garso gatvės meno įžymybės Otavio ir Gustavo Pandolfo-Osgemeos (Brazilija) – Kauno bienalės draugai nuo 2007-ųjų, kai kartu su mama lietuvių kilmės Margarida Kanciukaitis Pandolfo dalyvavo brazilų kolekcijos pristatyme ir ištapė muziejaus fasadinę sieną fantastiniais motyvais, šiemet persikelia dirbti į Kauno Paveikslų galerijos vidines erdves, vėl pasikvietę artimiausius šeimos narius kurti vizualios šeimos emigracijos istorijos. Jų instaliacijoje vokiečių choreografas Johannesas Wielandas sukurs šokio spektaklį melancholijos tema. Ilgametė Kauno bienalės vadovė ir idėjų generatorė Vita Gelūnienė (Lietuva) pagaliau sugrįžta į bienalę kaip menininkė ir originaliu būdu pristato naujausią tapiseriją: viduramžių milflero stilistiką audinyje interpretuojanti tekstilininkė, bendradarbiaudama su choreografe Birute Letukaite ir videomenininku Evaldu Jansu (Lietuva), kūrinio personažus atgaivina stilizuotame videospektaklyje, laikinai užtveriančiame kelią kūrinio link. Kauno bienalės laureatės Inga Likšaitė ir Patricija Gilytė (abi – Lietuva, Vokietija) taip pat į programą įsitraukia su šokio bendradarbiavimo projektais. Nuolat su tekstile dirbanti Inga Likšaitė savo parodą atidarys originaliu Kenneto Flako ir Külli Roosna (Estija) režisuotu ir šokamu spektakliu, kurį kūrė penki menininkai iš skirtingų Europos šalių. O skulptorė Patricija Gilytė, kūryboje dažnai naudojanti poroloną (skulptūrose, performansuose, videokūriniuose), bendradarbiaudama su portugalų choreografe Ne Barros, šiai minkštai medžiagai papildomai suteikia laiko tėkmės pajautą, taip pat ir egzistencinės patirties – emigracijos kaip dykvietės metaforą. Viena ryškiausių ir aktyviausių Lietuvos tekstilininkių Eglė Ganda Bogdanienė (Lietuva) pakviesta pristatyti personalinę parodą, reflektuojančią asmenines patirtis. Bienalės bičiulė Almyra Weigel (Lietuva, Vokietija), bendradarbiaudama su choreografe Birute Letukaite, bienalėje pristato šokio spektaklį, kuriame intriga kuriama per Almyros Weigel dešimtmetį naudotas medžiagas ir vizualinę reikšmę. Ne pirmą kartą (anksčiau – kaip konsultantė ir parodos lankytoja) į Kauną atvykstančios Hiroko Watanabe (Japonija) kūriniai, kaip ir dera japoniškajai estetikai, prabyla subtilia faktūra, išbaigta forma ir spalvos išraiškingumu. Dar keli kviestieji menininkai yra Kauno bienalės debiutantai. Ukrainiečių kilmės JAV menininkė VALYA (Valentyna Roenko) savo šeimos istoriją pasakoja per archetipinį žmonijos motinos (rus. „babos“) įvaizdį įspūdingo dydžio archajine veltinio technika įgyvendintu kūriniu. Jaunoji Taivano menininkė Min Tzu-Chao (neseniai baigusi magistrantūros studijas Londone) per keturių savo šeimos kartų moterų vestuvinių drabužių interpretacijas atskleidžia savo tautos mentalitetą ir šeimos santykių kaitos aspektus. Vienas garsiausių britų menininkų Yinka Shonibare, MBE pirmą kartą pristatomas ne tik Kauno bienalėje, bet ir Lietuvoje. Meno magistrantūrą baigęs Londono universiteto Goldsmitho koledže (su kurio profesūra Kauno bienalė bendradarbiauja nuo 2007-ųjų), nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio savo dvigubos kilmės (Nigerijos ir Britanijos) problematiką menininkas eksplikuoja pasitelkdamas kostiumus ir jų audinius, kaip socialinio statuso reprezentacijos ir konotacijos priemonę. Bendradarbiaudami su Jameso Cohano galerija (Niujorkas), šiemet pristatome du Yinka Shonibare filmus „Kaukių balius“ (2004) bei „Odilė ir Odeta“ (2005), kuriuose, kaip ir bienalės kartu su šokio teatru „Aura“ sukurtoje „Judančios tekstilės“ programoje, istorijos pasakojamos per tekstilę ir kūną. Tačiau Yinkos Shonibare filmuotose šokio scenose yra eliminuota muzika, tad kvėpavimas, batelio kaukštelėjimas ar margaspalvio audinio sučežėjimas sukuria iki nejaukumo kitokią emocinę įtampą.