MENO PROPAGANDA: TEKSTILĖS IR PERFORMANSO JUNGTYS

Tema:Straipsniai

Jaunosios kartos tekstilininkės Aistės Jančiūtės savitas požiūris į tekstilės meną pradėjo ryškėti dar bakalauro studijų metais – tradicines tekstilės raiškos priemones menininkės kūryboje po truputį pakeitė kūno plastika, piešinys ir linija dvimatėje plokštumoje transformavosi į erdvėje ir laike išgyvenamą judesį. Neseniai studijas baigusi menininkė ir toliau nuosekliai plėtoja dialogą tarp tekstilės ir šokio meno – Kauno Bienalės Jaunųjų menininkų parodoje Aistė atliks performansą, kurio metu kurs piešinių seriją, pasikliaudama vien tik intuityvia kūno raiška.

Jau bakalauro studijų metais pradėjai domėtis performanso menu. Tavo tekstilės baigiamasis darbas „Nuo taško iki linijos” buvo labai glaudžiai susijęs su judesiu/šokiu, savo kūną naudojai kaip meninės raiškos priemonę. Gal galėtum trumpai pristatyti šio darbo idėją?

Atsisakydama tradicinės audimo technikos, pritaikau metmenų ir autaudų jungimosi principą ir perke­liu audinį iš plokštumos į erdvę. Jungiama šiuolaikines medijas su pačios atliekamais judesiais, “audžiu erdvę”. Šį kartą metmenimis ­tampa kūno judesiai, o ataudais – video projekcija. Šio performanso ašis – procesas, o ne nuaustas kūrinys kaip galu­tinis rezultatas.

Tavo kūrybą galima traktuoti įvairiai – kaip performatyvią tekstilę, performansą, ar netgi kaip šiuolaikinį šokį. Kokia reikšmė tenka tekstilei ir kokia – šokiui? Kaip šios dvi disciplinos persipina, viena kitą veikia?

Tekstilė man yra kaip mąstymo būdas ar konceptualus meninės raiškos pagrindas. Esminė tekstilės prigimtis – tai priešybių susijungimas (ataudai ir metmenys), vertikalė ir horizontalė. Tokiu būdu ir mano domėjimosi laukas pavirto priešybių – statikos ir dinamikos – sujungimu.

Šokis, šiuo atveju būtų tiksliau sakyti judesys,  tik papildo  ir praplėčia tekstilės sąvoką konceptualiąja prasme. Audžiant ar siuvant yra naudojama daug mechaniškų judesių, tai tarsi mažytis rankų šokis, kurio rezultatas – tam tikras meno kūrinys. Tad judesys ir tekstilė neatsiejami.

Žinau, kad šokio menu domiesi ne vienerius metus. O kada šokis atsirado tavo gyvenime ir kuo jis tave patraukė?

Šokis, arba tiksliau, judesys, judėjimas mano gyvenime atsirado labai organiškai. Tiesiog gera judėti, gera jausti savo kūną, gera kai jis klauso tavęs ir tu klausai jo.

Kelis projektus esi įgyvendinusi ir su šiuolaikinio šokio kūrėja Ugne Dievaityte, jau ilgus metus dirbančia šioje srityje tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Kokią įtaką bendradarbiavimas su Ugne padarė tavo kūrybai?

Didžiausias jos indėlis į mano kūrybą – tai suteikta judesio laisvė ne tik kūne, bet ir prote. Jei nori šokti, tai šok ir tiek.  Šokiui nesvarbu nei metai, nei fiziniai duomenys ar įgūdžiai. Šokis kaip ir visa kūryba – džiaugsmo įrankiai.

Kauno Bienalės Jaunųjų menininkų parodoje atliksi 30-ties dienų performansą, kuriame apsiribosi tik rankos judesiu. Kiekvieną dieną sukursi po piešinį, kurį inspiruos vien intuityviai išgyventas judesys. Kokio rezultato tikiesi? O gal šiuo atveju svarbus tik pats procesas?

Taip, svarbiausia  yra procesas. Buvimas čia ir dabar. Visas dėmesys tik į rankos judesį lape. Rezultatas vienaip ar kitaip bus, jis – neišvengiamas.

Panašaus pobūdžio meninių praktikų Lietuvoje esama, bet visgi nedaug. Ką manai apie performanso meną Lietuvoje? Ar atrandi bendraminčių, įkvepiančių kūrėjų?

Performenso menas Lietuvoje dar tik pradeda judėti.  Man pačiai tai visiškai naujas kūrybinis  laukas. Tad taip pat judu apčiuopomis, eksperimentuodama.

Pirmą kartą įgyvendinsi tokios ilgos trukmės performansą, kuris, reikia manyti, pareikalaus didelių emocinių ir fizinių išteklių. Tad kaip ruošiesi jo įvykdymui? Gal turi kokių specialių dėmesio sutelkimo pratimų? Kodėl apskritai pasirinkai būtent tokios trukmės laikotarpį?

Taip, turiu vieną praktiką – kvėpavimą. Kuo daugiau dėmesio teiki kvėpavimui, tuo ilgiau gyveni dabar. Dėl performanso trukmės, tai teks palaukti  jo pabaigos. Tada ir paaiškės, kodėl būtent tiek laiko.

Savo darbo aprašyme atskleidi, kad tau įdomus atvirkštinis fiziologinis procesas. Paprastai veiksmui impulsą duoda smegenys, tik tuomet jis įvykdomas. O tu bandysi smegenis pažaboti – priversi protą sekti atliekamą veiksmą, o ne atvirkščiai. Kokia šios apverstos logikos prasmė? Ar sieki kūną maksimaliai išlaisvinsti nuo mentalinių procesų?

Dažniausiai atėjus idėjai (minčiai), ji yra užrašoma, nupiešiama, išlipdoma ir t.t. Pirma – mintis, o po to sekaveiksmas. Šįkart man įdomus veiksmas ir kas vyksta prote, kai jis yra tik stebėtojas. Pažaboti proto neįmanoma, jį galima tik nukreipti tam tikra linkme. Todėl rankai leisiu laisvai judėti (piešti) popieriaus lape, o protą nukreipsiu į šį judesį. Įdomu, kur yra riba, kada kūnas seka mintį ir kada mintis seka judesį. Kitaip sakant, riba tarp sąmoningumo ir inercijos.

Viršuje:  užuomina į performansą „Aš esu tas, kas aš esu“, kurį menininkė atliks Kauno Bienalės metu.

2013 09 27, Meno Propaganda, Ieva Emilija Samuolytė

Atgal

Komentavimas išjungtas.