Nicolas Bourriaud

GIJOS: FANTASMAGORIJA APIE ATSTUMĄ

„Telegrafas ir telefonas griauna visatą. Mitine ir simboline mąstysena bandoma susaistyti žmoniją su aplinkiniu pasauliu dvasiniais ryšiais, paversti atstumą erdve, būtina atsidavimui ir apmąstymams. O momentinis elektrinis ryšys šį atstumą panaikina.“  Aby Warburg

Fantasmagorija, drauge kaip metodas ir atvaizdo ideologija, galėtų tapti užmirštu istoriniu modeliu šiuolaikinei meno praktikai: tai, kaip menininkai siuvinėja savo pasakojimus derindami pramaną ir socialinę tikrovę, gyvendami tarp realybės, iliuzijų ir atvaizdų bei jų interpretacijų, regis, siejasi su XVIII a. „fantasmagorininkų“ siekiais, jų noru įtraukti žiūrovą į visa apimančias aplinkas, kurios primena mūsų instaliacijas, ir su tuo, kaip jie sujungdavo mokslinius tikslus, ezoterines žinias ir impozantiškus pasirodymus.

Jau XVIII a. pabaigoje pirmieji „fantasmagorininkai“ Paulas Philidoras ir Robertsonas pasižymėjo šiuolaikiniams menininkams būdingomis savybėmis: tarp švietimo ir pramogos, mokslo ir magijos, tapybos ir teatro, rankų miklumo ir politinių klausimų (akiniais nosį pasibalnojęs Robertsonas sėmėsi įkvėpimo iš tokių Didžiosios Prancūzijos revoliucijos veikėjų kaip Maximilienas Robespierre’as ir Georges’as Jacques’as Dantonas), jie atrodo lyg šiuolaikinio menininko pirmtakai. Fantasmagorijų laikais buvo išrastas telegrafas (iš graikų kalbos žodžių tele „toli“ ir graphein „rašyti“), atvėręs galimybes per tolimus atstumus perduoti rašytinius pranešimus nenešiojant laiškų iš vienos vietos į kitą. Claude’as Chappe’as Prancūzijoje išrado semaforų sistemą, veikusią 1792–1846 m., o 1837 m. Samuelis Morse JAV sukūrė elektrinį telegrafą.

„Gijos“ (angl. “Threads”) siekia priartėti prie fantasmagorijos formos ir pasigilinti, kaip šiuolaikiniai menininkai savo darbuose taiko atstumo sąvoką: kaip globalizuotame skaitmeniniame pasaulyje menas sprendžia transportavimo ir bendravimo realiu laiku klausimus? Kaip dabar atrodo buvimo ir nebuvimo dialektika? Kaip menininkai pristato nesamas tikroves? „Judėti turi ne atomai, o bitai“, – XX a. paskutinį dešimtmetį pareiškė interneto aktyvistas Nicholasas Negroponte.

Kaip metafora, „Gijos“ taip pat pabrėžia lygiagretes tarp šiuolaikinio meno ir fantasmagorijos spektaklio atkreipdamos dėmesį į panašumus su šiuo kino teatro pirmavaizdžiu tiek metodais, tiek intelektiniais klausimais, ir siūlo kitą galimą meno istorijos paaiškinimą, pagal kurį meniniai filmai ir instaliacijos turi bendrą protėvį.

Projektas užsimena apie vaiduokliškumą kaip populiarėjantį vaizdinės išraiškos būdą, ypač susijusį su interneto kultūra: vos matomos pamėklės, dujiniai, nepaprastai ploni arba juvelyriški atvaizdai, pseudotelepatija, pilvakalbystė arba magnetiniai reiškiniai yra neatsiejami nuo naujos regimybių kultūros ir siekia suderinti mokslą ir poeziją, technologiją ir atvaizdų analizę, bet kuriami daugiausia skaitmeninėmis priemonėmis.

Šiais mokslo, poezijos ir dvasingumo ryšiais grindžiamos „Gijos“ byloja apie meną kaip sistemą, susietą su kitais laikotarpiais ir (arba) erdvėmis. Meno kūrinys – kaip telegrafo prietaisas, susisiekiantis su kažkuo, kas vyksta kažkur kitur, kitoje valstybėje, kitame pasaulyje, kitoje vietoje ar laike…

Menininkai: Saâdane Afif, Arnas Anskaitis, Hicham Berrada, Walead Beshty, Roberto Cabot, Attila Csörgő, Bronė Sofija Gideikaitė, Liam Gillick, Lothar Hempel, Carsten Höller, Katja Novitskova, Pakui Hardware (Neringa Černiauskaitė & Ugnius Gelguda), Katie Paterson, Amalia Ulman, Julijonas Urbonas, Kelley Walker, Darius Žiūra

Informacija apie parodą:
Vieta: Kauno centrinis paštas
Adresas: Laisvės al. 102, Kaunas LT 44001 (II – VI aukštai).
Darbo laikas: II – VII 11:00 – 19:00 val.
Paroda vyks iki 2015 m. gruodžio 31 d.