MENO REZIDENCIJŲ PROGRAMA

DAUGIATRUKMIAI SUSIDŪRIMAI: TARPDISCIPLININĖ GARSO, ATMINTIES IR VIETOS TYRIMO LABORATORIJA

Kuratorė – Sandra Kazlauskaitė

Meno rezidencija

„Daugiatrukmiai susidūrimai: tarpdisciplininė garso, atminties ir vietos tyrimo laboratorija“ – tai tarpdisciplininis Kauno bienalės kuruotas ir organizuotas meno rezidencijos projektas, kurio metu dvylika jaunų garso ir vaizdo menininkų iš skirtingų Europos šalių – Lietuvos, Italijos, Kroatijos, Graikijos, Norvegijos ir Danijos – susitinka dirbti ir bendradarbiauti kūrybinėje dirbtuvėje-laboratorijoje Kaune.

Rezidencijoje menininkai kviečiami konceptualiai tirti ir nagrinėti apleistas Kauno architektūrines vietas ir erdvės. Naudodami unikalų miesto architektūrinį paveldą (konkrečiai akcentuodami apleistus tekstilės fabrikus) kaip pagrindinį inspiracijos šaltinį, rezidencijos dalyviai, pasinaudodami grupinės tarpdisciplininės kūrybos galimybe, gimdo naujus garso bei vaizdo performansus ir instaliacijas. Pasitelkę unikalius kūrybinius susidūrimus, rezidencijos menininkai kviečiami atsižvelgti į sąvoką „daugiatrukmis“ (čia daugiatrukmį procesą suvokiame kaip pratęsto laiko sampratą; daugeriopos trukmės sambūvį esamuoju laiku), šiuolaikinio meno konteksto susietą su garsu, atmintimi ir vieta. Šis estetinis bei kontekstinis klausimas analizuojamas naudojant teorinio diskurso ir meno praktikos metodiką. Meno rezidencija „Daugiatrukmiai susidūrimai: tarpdisciplininė garso, atminties ir vietos tyrimo laboratorija“ vyksta 2015-ųjų rugsėjo ir spalio mėnesį Kaune, Lietuvoje. Rezidencijoje sukurtus darbus spalio pradžioje galima išvysti Kauno M. Žilinsko galerijoje ir skirtingose architektūrinėse erdvėse.

Pasirinktieji apleisti Kauno tekstilės pramonės pastatai gali būti suvokiami kaip rezonuojantys griuvėsiai, garsinės ir vizualinės nuolaužos. Šios vietos, kupinos neužmirštamų istorinių, politinių bei socialinių linijų ir aidų, pasislėpusių tylos ir užmaršties gilumoje, vis dar egzistuoja po iš lėto nykstančiomis ir irstančiomis architektūros liekanomis. Pastatyti prieš karą arba sovietų, šie statiniai aidi savo chaotiška politine praeitimi, jų laikini garsiniai likučiai – reverberacija – jaučiami net šiandien. Naudodami garsinę akustiką ir eksperimentinius skambesius kaip abstraktų konceptualų įrankį, rezidencijoje dalyvaujantys menininkai kviečiami kūrybiškai eksploatuoti miesto socialinę bei politinę praeitį ir ją vėl atrasti architektūriniuose griuvėsiuose per šiuolaikinio konteksto prizmę. Beieškant užmirštų istorijų ir prisiminimų, supančių paliktus Kauno pastatus, menininkai tuo pačiu metu konceptualiai susijungia su šiomis tekstilės erdvėmis, taip pratęsdami potencialią jų egzistavimo trukmę ir sujungdami nejudantį statišką būvį su greitai plaukiančia dabartimi, pristatydami naują konceptualią daugiatrukmių susidūrimų terpę, kurioje susitinka praeities, dabarties ir galimos ateities trukminės sąvokos.

Eksperimentinio meno praktikos metodu (pagrindinis tyrimo būdas – tarpdisciplininės kolaboracijos laboratorija) atrinkti rezidencijos menininkai sukuria kūrybinę aplinką, dirbtuvę, kurioje daugiatrukmės problemos santykis su neišnykstančiais nebenaudojamų apleistų tekstilės fabrikų garso aidais yra tiriamas per susijungimą – tiesioginį buvimą su erdve, objektų atradimą, istorinius aspektus ir archyvinę medžiagą. Sujungiant ir sustatant skirtingas trukmines laiko variacijas (pratęstą dabarties esamąjį laiką, istorinį laiką ir abstraktų ateities laiką), projekto dalyviai rezidencijose yra kviečiami garsiškai įsitraukti ir susisieti su architektūrinėmis erdvėmis, išanalizuoti jų istorinį neišvengiamumą, susietą su dabartimi, ir iš šių konceptualių pamąstymų sukurti naujus meno kūrinius. Procese dalyvaujantys menininkai atranda ir konceptualiai priima šiuos pamirštus pastatus, – jų daiktines ir abstrakčias dalis, – o paskui, naudodami garso ir vizualinių menų disciplinas, sugrąžina juos į dabartį.

Daugiatrukmės teorija ir garsas

„Skirtingų laikų sambūvis, skirtingų būdų buvimas, sueitas su laiku, patirtas su neišvengiamu jausmu, įspėjančiu apie daugumos laiko rūšių ateinantį žlugimą; būtent tuo konkrečiu metu gimsta trečias, papildomas ir pats giliausias esminis jausmas: šiuolaikiškumo jausmas, kuris įkūnija gyvą buvimą su laiku – šiuolaikinį buvimą.“[1] „Žodžio „šiuolaikinis“ prasmėje dabartis visada suvokiama daugiau negu viena vientisa laiko linija.“[2]

Mąstydamas apie daugiamačius šiuolaikinio meno praktikos darinius ir struktūras, meno profesorius ir istorikas Terry’s Smithas nurodo, jog žodžio „šiuolaikinis“ reikšmė, kaip „dabarties“, „dabar“, arba „šio dabartinio momento“ teorinė reprezentacija, visada neatmetamai ir aksiomiškai pralenkia būtent to esamojo laiko tašką ir akimirką, taip nutįsdama į papildomus įmanomus laiko mastus[3]. Remiantis Smitho šiuolaikiškumo citata (pateikta viršuje), galima būtų teigti, jog dabarties laike iš tiesų egzistuoja skirtingi daugeriopi laikai, kurie dauginasi ir papildo save kiekvieną sekundę ir minutę, taip suformuodami komplikuotą skirtingų laikų ir trukmių tinklą. Todėl dabarties esamasis laikas, nuolatos prisirišantis prie praeities ir artėjančios ateities, skubiai pereina savo esamąjį momentą ir tampa ilgesne trukme[4]. Šiuolaikinis buvimas ir dėsniai sujungia heterogeninius laikus, periodus ir vietas, taip sukonstruodami daugeriopos egzistencijos supratimą, kuriame kontrastiški pasaulio elementai (trukminiai, erdviniai, tiesioginiai, istoriniai, būsimi ar suvokiami) pradeda susikirsti, sueiti arba aidėti.

Čia šiuolaikiniai būties ir laiko klausimai (giliai ištirti žymiuose Heideggerio leidiniuose)[5] gali būti aproprijuoti su šių laikų meno praktika. Smithas demonstruoja ir pateikia skirtingus būdus, pagal kuriuos būtybė gali būti šiuolaikiniame pasaulyje: „būti su laiku  arba pačiame laike, arba net tuo pačiu metu būti laike ir už laiko“[6]. Šie santykiniai apibrėžimai mus supažindina su skirtingo trukminio kintamumo hibridizacija, kuri yra plačiai aptikta šiuolaikinėje audiovizualinėje erdvėje (pasaulio konstrukcijoje) ir kontekstuose. Smitho pristatyta laiko ir šiuolaikiškumo perspektyva tampa naudinga analizuojant erdvės ir laiko tęstinumą meno praktikos kūrimo ir patirties procese – ši samprata leidžia susimąstyti apie daugiatrukmių susidūrimų tinklą. Jei laikiškumą pavyko pratęsti šio laikotarpio meno praktikoje, neišvengiamai kyla klausimas – kaip šiuolaikinių menų atstovai reaguoja į naujas nesustabdomai svyruojančias ir nuolatos augančias pratęstos trukmės formacijas, susietas su garsu, atmintimi ir vieta? Atsižvelgiant į garso sugebėjimą sklisti ir plėstis erdvėse ir aplinkoje (garso nutekėjimas per sienas, tarpus bei tolesnius atstumus) ir istoriją laiku (šis neišsisemiantis judėjimas vyksta per balsą, technologiją ir pasąmonę), taip įkūnijant mūsų kūnus, prisiminimus ir mus supančius materialius objektus, ar būtų įmanoma atrasti konceptualų ryšį tarp šiuolaikinio meno praktikos, garso, vietos ir aplinkos teritorijų naudojant pratęstos trukmės teoriją?

Garsas, kaip barjerų ir sienų skaldytojas ir naikintojas, istoriškai ir konceptualiai skverbėsi per erdves nuo pačių pirminių žemės formacijos akimirkų iki dabar[7]; mums ypač sunku patirti bet kokią erdvę be tam tikros akustinės dimensijos[8]. Nors garsas yra laikina konstrukcija, kurios pradžią ar pabaigą sunku apibrėžti (ir jis staigiai atsiranda ir išnyksta), jis veiksmingai mobilizuoja vizualinių erdvių statiškumą ir paverčia jas kintančia erdvės ir laiko arena. Šie nesibaigiantys garsinių vibracijų trukdžiai praplečia architektūrinių struktūrų laiko ir erdvės santykį, taip praturtindama mūsų – kaip dalyvių ir emocionalių, kognityvių objektų – pasaulėžiūrą. Per skambančius kūnus, audiovizualinius prisiminimus bei iš technologijos naujovių atsiradusius estetinius objektus mus apsupantys vidiniai architektūros deriniai nuolatos siunčia garsinius pranešimus, aplink mus aidi, reverberuoja, išnyksta, pradingsta ir vėl atgimsta, taip sukurdami erdvę, kurioje garsas tampa neišvengiamas ir praplėstas. Mąstant apie daugiatrukmius susidūrimus, garsas, kaip teorinis diskursas ir praktinis įrankis, tampa kvintesencinis, nes jo konceptualaus prietaiso galimybės leidžia kvestionuoti mūsų suvokiamas architektūrines erdves ir vietas per garsinį ir audiovizualinį laiką. Jis daugiatrukmės, garsinės atminties bei vietos santykio analizę padaro galimą konceptualioje šiuolaikinėje aplinkoje.

Pasitelkusi istorines vietas, tokias kaip apleisti Kauno tekstilės fabrikai, ši konceptuali daugiatrukmių susidūrimų laboratorija siekia atrasti hibridinį santykį tarp vietos, atminties ir garso kaip daugiatrukmį šiuolaikinėje meno praktikoje.

Bibliografija

Blesser, Barry, Linda-Ruth Salter, Spaces Speak, Are You Listening?: Experiencing Aural Architecture, MIT Press, 2009.
Heidegger, Martin, Being and Time: A Translation of Sein Und Zeit, SUNY Press, 1996.
Kelly, Caleb, ed. Sound, London: Cambridge, Mass: Whitechapel Art Gallery, 2010.
Schwartz, Hillel, Making Noise: From Babel to the Big Bang & Beyond, Zone Books, 2011.
Smith, Terry. What Is Contemporary Art?, University of Chicago Press, 2012.
Smith, Terry, Okwui, Enwezor, Nancy, Condee, Antinomies of Art and Culture: Modernity, Postmodernity, Contemporaneity, Duke University Press, 2008.
Thomson, Iain D., Heidegger, Art, and Postmodernity, Cambridge University Press, 2011.

Dalyvaujantys menininkai: Simona Muzzeddu (IT), Hrvoslava Brkušić (HR), Valdemaras Manomaitis (LT), Yiorgis Sakellariou (GR), Steinar Yggeseeth (NO), Živilė Labutytė (LT), Paulius Rainys (LT), Bionics (Urtė Pakers ir Lina Pranaitytė, LT), Gintarė Minelgaitė (LT), Nikolaj Kynde (DK), Tadas Zaranka (LT)

Rezidencijos vadovas – Jeremy Keenan

Rezidencijos kuratorė – Sandra Kazlauskaitė

[1] Terry Smith, What Is Contemporary Art?, University of Chicago Press, 2012, p. 3–4.
[2] Terry Smith, Okwui Enwezor, Nancy Condee, Antinomies of Art and Culture: Modernity, Postmodernity, Contemporaneity,  Duke University Press, 2008, p. 8.
[3] Smith, What Is Contemporary Art?, p. 4.
[4] Šis perėjimas iš esamojo laiko į bet kokį įmanomą laiką, kitaip tariant, pratęstą trukmę, jau yra teoriškai pristatytas garso meno praktikoje bei teorijoje. Christophas Coxas apibūdina šį pokytį straipsnyje „Nuo muzikos link garso: laiko buvimas garso mene“ (Caleb Kelly, ed., Sound, London: Cambridge, Mass: Whitechapel Art Gallery, 2010, p. 80–90). Coxo nuomone, garsas, kaip sąvoka, gyvuoja už muzikos ribų, todėl jis pralenkia standartinį laiko konstruktą ir tampa pratęstos laiko trukmės patirtimi, kuri egzistuoja tekant laikui, o ne jam esant statiškam. Galima teigti, jog garso praktika yra viena iš tinkamiausių tyrimo taškų, nes šiuolaikiškumo kvestionavimas šiuolaikinio meno kūrimo kontekste irgi paliečia sudėtingo laiko išdėstymo problemą.
[5] Martin Heidegger, Being and Time: A Translation of Sein Und Zeit, SUNY Press, 1996. Gilesnių pamąstymų apie meną galima aptikti vėlesniuose Heideggerio leidiniuose, tokiuose kaip „Meno kūrinio kilmė“ („The Origin of The Work of Art“, 1936), kur filosofas pristato pagrindinę egzistencinę užduotį: naudoti meną (fenomenologijos būdu) siekiant atrasti savo esmę ir savo suvokimą pasaulyje per struktūrinio laiko susidūrimus. Šiuolaikinio meno kontekste šis Heideggerio pristatytas linijinis laiko buvimas yra problematiškas. Paaiškėja, kad santykis tarp būties (kaip statiško objekto) ir jo trukminės egzistencijos pasaulyje yra sudėtingas – daugeriopi laikai (praeities, dabarties, faktiniai, tiesioginiai, abstraktūs ateities ir kiti) ir erdvės susimaišė ir vienas kitą dažnai kompromituoja. Norint geriau suprasti Heideggerio požiūrį į meną ir laiką, galima sekti papildomas nuorodas ir leidinius, pavyzdžiui: Iain D. Thomson, Heidegger, Art, and Postmodernity, Cambridge University Press, 2011, p. 78.
[6] Smith, Enwezor, Condee, Antinomies of Art and Culture, p. 8.
[7] Hillel Schwartz, Making Noise: From Babel to the Big Bang & Beyond, Zone Books, 2011, p. 2.
[8] Barry Blesser, Linda-Ruth Salter, Spaces Speak, Are You Listening?: Experiencing Aural Architecture,  MIT Press, 2009, p. 4.

Informacija apie projektą
Laikas: Rezidencijų programos rezultatų pristatymas vyks 2015 m. spalio 3 d., nuo 18 val. (detali informacija skelbiama ir atnaujinama renginių kalendoriuje)
Vieta: M. Žilinsko dailės galerija
Adresas: Nepriklausomybės a. 12, Kaunas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*