Psilikono teatras ir CHUI. PLAUKUOTA BURNA

PLAUKUOTA BURNA / HAIRY HAIRY MOUTH

Tekstilės energijos transformacijos – augimas ir griūtis

Projekto pagrindas – Lietuvos tekstilės pramonės klestėjimo ir žlugimo (1960–1998 m.) laikotarpis, ne tokie tolimi „kooperatyvų“ laikai. Įdomiausia šiuose ekonominiuose procesuose – griūtis ir transformacija. Kai tekstilės įmonės žlugo ir gigantiškos darbo mašinos sustojo, dešimtmečiais kaupta energija neišnyko. Ji subyrėjo į gausybę namuose, rūsiuose ir garažuose įsikūrusių mezgimo kooperatyvų. Ši pramonės užauginta energija kaip stiprus užtaisas persikėlė į tekstilės menininkų asmenybes, paskatino konceptualaus Kauno tekstilės meno fenomeno atsiradimą.

Planinės ekonomikos kulminacija ir žlugimas, „kooperatyvų“ laikai atskleidžiami per spalvingas asmenines tuomečių tekstilės pramonės darbuotojų istorijas ir liudijimus. Dariaus Petrulio sukauptas šių pasakojimų archyvas ir įžvalgos virto scenarijumi groteskiškam „Psilikono teatro“ spektakliui „Plaukuota burna“.

Spektaklio personažai atėjo iš pramoninės tekstilės pradininkių dailininkių Veronikos Dabkienės (g. 1927), Rūtos Jakubonienės (g. 1930) ir Zinaidos Dargienės (1936) pasakojimų. Tai – tekstilininkės, kurios dalyvavo kuriantis didiesiems fabrikams ir industrinį proveržį kodavo meno kalba. Jų prisiminimuose gyvas planinės ekonomikos siurrealizmas įkvėpė spektaklio vaizdinius.

Kiti herojai ir jų istorijos yra padovanoti atsitiktinumų: pavyzdžiui, 1994 m. Dariui Petruliui autostopu važiuojant iš Panevėžio į Kauną sustojo baltas „vienuoliktas žiguliukas“. Nervingas, greičio pedalą spaudžiantis vairuotojas prisipažino buvęs stambios Kauno tekstilės įmonės sargu ir ką tik paleistas iš kalėjimo, kur sėdėjo už garsią, 1987–1988 m. spaudos plačiai nušviestą vagystę. Sargas mokėjo „mokestį“ fabriko valdžiai ir nebaudžiamas vogė kooperatyvams taip reikalingus siūlus. Jam sekėsi puikiai, galėjo švaistytis pinigais, o vagystės byla tapo sargo karjeros viršūne. Jis didžiavosi išgarsėjęs. 1998 m. šis herojus rastas negyvas prie Marijampolės automobilių turgaus, įtariama, nužudytas dėl skolų išmušinėjimo.

Nustebino prieš porą metų atsitiktinai išgirstas buvusios Kauno Dirbtinio pluošto laborantės-veteranės, išdirbusios gamykloje 41 metus, pasakojimas. Dirbtinio pluošto fabriko kieme buvo cheminių atliekų vamzdis, iš kurio tekėjo įspūdingai atrodanti masė – spalvota, švytinti, tąsi. Vietinius rajono vaikus tas vamzdis masino – jie, sargui nematant, perlipdavo tvorą ir rinkdavo gražiai atrodančias chemines atliekas. Kartą sargui pagaliau pavyko pričiupti vaikus ir šie prisipažino, kad valgydavo vogtą masę kaip ledinukus …

Šie subjektyvūs pasakojimai atveria kitokį tekstilės pramonės skerspjūvį. Spektaklyje „Plaukuota burna“ ekonomikos istorija tyrinėjama taikant meno instrumentus, tikintis atskleisti bendražmogišką kultūrinį turinį, surasti universalų išlikimo receptą, tinkantį šiuolaikinei visuomenei.

Muziką sukūrė ir spektaklyje gyvai groja džiazo trio CHUI iš Kroatijos – Tonis Starešinićius, Vojkanas Jocićius ir Janko Novoselićius prisimena panašius ekonominius procesus, vykusius anuometinėje Jugoslavijoje. Auksė Petrulienė sukūrė silikoninius spektaklio herojus: nervingą Sargą, sterblines moteris – darbininkes, mokančias vogtus siūlus paslėpti savo kūne. Pagrindinis herojus – pats fabrikas, niekad nemiegantis padaras, kurį nuolat užpildo tūkstantiniai pamainomis besikeičiančių darbininkų srautai.

Ilgainiui ištuštėjusį ir snaudžiantį Sintetinio pluošto fabriką trumpam pažadins spektaklio „Plaukuota burna“ dalyviai ir žiūrovai. Premjera įvyks šio fabriko kino salėje – buvusiame komunistinės propagandos guolyje. Čia puikiai išlikęs specifinis XX a. 6-ojo dešimtmečio interjeras. Kino ekrano uždanga dekoruota vietos gamybos audiniu, vis dar veikia specialus mechanizmas, iškilmingai atidengiantis ekraną. Išlikusi kino aparatinė su steam punk aparatu ir didelis tuščias valgomųjų ledų vežimėlis scenos užkulisiuose. Visa atrodo lyg vakar palikta, tik balto audinio salės langų užuolaidos rodo praėjusį laiką – nuo saulės šviesos suirusios ir trupančios vos palietus, jos tampa subtilia dekoracija salėje vykstančiam veiksmui.

PSILIKONO TEATRAS

2005 metais Auksė ir Darius Petruliai įkūrė „Psilikono teatrą“, jo spektaklių scenarijai dažnai kuriami bendradarbiaujant su pačiomis įvairiausiomis žmonių grupėmis: nuo sporto veteranų iki buvusių kalinių. Asmenines istorijas, dienraščių antraštes ir kitus kasdienybės tekstus „Psilikono teatras“ transformuoja į audiovizualinius spektaklius. Jų aktoriai – miniatiūrinės silikono lėlės. Tai – gyvai, priešais žiūrovo akis kuriama animacija. Lanksčių, tąsių silikono lėlių judėjimas filmuojamas ir projektuojamas kaip didžiulė, spalvinga vaizdo projekcija, lydima gyvos muzikos. „Psilikono teatro“ pasirodymai vyksta ne tik Lietuvos ir užsienio teatrų scenose, bet ir meno nepaliestose vietose: daugiabučių kiemuose, sporto klubų baseinuose, apleistose dykvietėse.

CHUI

„CHUI“ – tai perspektyvus trio iš Kroatijos, sukūręs gana savitą požiūrį į džiazą. Šokių ritmai, džiazo žodynas, energingas džiazo bei roko derinys ir bekompromisis atsidavimas muzikai kuria itin stiprią jėgą, kuri pirmame grupės albume sproginėja nuo pradžios iki pat pabaigos.
Išskirtiniu skambesiu pasižymintis „CHUI“ jau įsitvirtino Vidurio Europos muzikos scenoje. 2013 m. pabaigoje „Dancing Bear Records“ išleido antrąjį grupės albumą, sulaukusį puikių atsiliepimų ir dar labiau sužavėjusį augantį ištikimų gerbėjų ratą. Grupę sudaro trys garsūs Kroatijos muzikantai: klavišiniais ir elektronika grojantis Tonis Starešinićius, saksofono ir elektronikos meistras Vojkanas Jocićius ir būgnininkas Janko Novoselićius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*