TINKLINIAI SUSIDŪRIMAI ATSIJUNGUS
Pristato Lewben Art Foundation

Kuratorė – Francesca Ferrarini

Mąstant apie Kauno bienalės temą ir Nicolo Bourriaud žodžius, kuriais jis apibūdino savo parodą, išsyk kilo mintis apie pokalbį tarp tapytojų, kurie yra toliausiai nuo skaitmeninių technologijų, ir menininkų, kurie savo darbams naudoja technologijas bei internetą. Tada pagalvojau apie trečią šių kontaktų šalį – mus. Šiandien dėl skaitmeninių technologijų ir pasaulinio žiniatinklio, kad ir kur eitume, mus bombarduoja atvaizdai. Plokšti dvimačiai atvaizdai, kuriuos dažniausiai pamatome kompiuteriuose. Mus supa realus pasaulis, veikiamas pakeistų savo paties atvaizdų. Visiškai nesvarbu, ar kada nors buvote Karibų jūros salose, nes vis tiek žinote, kaip jos atrodo. Nesvarbu, ar kada nors savo akimis regėjote Alighiero Boetti žemėlapį, nes jo dygsnius galite suskaičiuoti „Google Art Project“ svetainėje. Galima sakyti, kad skaitmeninės technologijos, leidžiančios lengvai redaguoti atvaizdus, ir žiniatinklis, atvėręs sklaidos galimybes, pakeitė mūsų santykį su atvaizdu ir neišvengiamai su estetika bei menu apskritai. Ėmėme vartoti atvaizdus.

Yra du esminiai klausimai. Pirma, ar atvaizdų vartojimas daro poveikį menui?

„Lewben Art Foundation“ paroda pasakoja apie vienos kartos menininkus, kurie tiria naują atvaizdo estetiką, žaidžia medžiagomis, išvaizda ir figūromis. Internetas ir skaitmeninės technologijos padarė įtaką ne tik tam, kaip matome figūras mes, bet ir tam, kaip jas mato menininkai – vertinant ir klasikines meno formas, kaip antai tapybą bei skulptūrą, ir meną, kuriamą taikant pažangiausias technologijas. Jie verčia mus susimąstyti apie požiūrį į meną apskritai: dažniau naudojame meno kūrinių atvaizdus nei pačius kūrinius, esame priklausomi nuo „Instagram“, tapome skaitmeniniais kolekcininkais. Skaitmeninės technologijos mums atveria galimybę lengvai pasiekti, panaudoti, keisti, išsaugoti ir redaguoti informaciją ir duomenis apskritai. Šios technologijos naudingos ir leidžia siekti naujų meno pasaulio paribių, tačiau vartodami atvaizdus rizikuojame mirti nuo persisotinimo.

Antrasis klausimas: kas mūsų laukia vėliau, po „duomenų amžiaus“?

Šiandien neįmanoma atskirti skaitmeninimo (duomenų konvertavimo) nuo interneto (duomenų sklaidos). Tam tikromis sąvokomis, kaip antai „internetinis menas“ arba „pointernetinis menas“, bandoma apibrėžti menininkus, analizuojančius ryšius tarp duomenų ir realaus gyvenimo. Evoliucija vyksta taip sparčiai ir yra tokia sudėtinga, kad iš tiesų šie apibūdinimai pernelyg santūrūs. Jie neapima ir iki galo neapibūdina dabar vykstančių procesų. Negaliu atsakyti į šį klausimą, bet tikrai netrūksta peno apmąstymams ir erdvės tyrinėjimams, kas gali laukti vėliau. Apie tai kalbama 2013 m. parašytame Hito Steyerl tekste „Per daug pasaulio. Ar internetas mirė?“^[1]

Įdomiausias klausimas, kurį užduoda menininkė, skamba taip: „Kas nutiks internetui, kai jis nustos būti galimybe?“ H. Steyerl tvirtina, kad internetas nemirė, bet po truputį atsijungia. „Duomenys, garsai ir atvaizdai peržengia duomenų kanalų ribas ir ima materializuotis. Tačiau jie yra pergrupuoti, pametę tikslą, nesuprantantys savo paskirties, įgiję netinkamą formą ir spalvas. Visus šiuos veiksmus atlieka nuo žiniatinklio atsijungę vartotojai. Matome, kad pamynęs idėją tiesiog dalytis nieko nekeičiant net pats internetas atrodo nejaukiai. Akivaizdu, kad jis stebimas ir monopolizuotas, jį cenzūruoja sveikas protas, autorių teisės, kontrolė ir konformizmas.“ Taigi, iš esmės internetinis požiūris į daiktus ir reiškinius persikelia į realų gyvenimą. „Internetas tęsiasi net atsijungus. Kaip gyvenimo būdas, stebėjimas, gamyba ir organizacija, visiškas tam tikros formos vujerizmas drauge su maksimaliu neskaidrumu.“ Galima sakyti, kad internetas tapo aplinka ir egzistuoja net atsijungus. Svarbiausia H. Steyerl mintis – mes negalime suprasti pasaulio nesuprasdami judėjimo ir nejudančių atvaizdų formų: kad ir į ką žiūrėtume, tai tebus montažo rezultatas, kuriame viskas pakeista, o gal net keičiama realiu laiku. Parengta laisvai apyvartai.

Parodos menininkai: Ian Cheng, Gabriele De Santis, Nick Darmstaedter, Mohamed Namou, Deimantas Narkevičius, Simon Denny.

[1] http://www.e-flux.com/journal/too-much-world-is-the-internet-dead/

Informacija apie parodą
Vieta: M. Žilinsko dailės galerija
Adresas: Nepriklausomybės a. 12, Kaunas
Darbo laikas: I-III, VI-VII 11-17 val., IV 11-19 val.
Paroda veiks iki 2015 m. gruodžio 31 d.