Laimos Oržekauskienės „Penkiasdešimtmetės. Pitijos“ galerijoje „Balta“
Monika Krikštopaitytė
Tai tikrų moterų atvaizdai ir joms iš tikro yra penkiasdešimt metų.
Tikrumas, sąžiningumas – vienas svarbiausių Laimos Oržekauskienės kūrybos principų. Todėl nekeista, kad jos darbuose nuolatos įtraukiamas fotografinis atvaizdas kaip dokumentas. Tačiau nuotrauka niekada nėra objektyvumo konstanta, o atvirkščiai – prielaida autentiškam subjektyvumui. Tai ne Henri Cartier-Bressono tikslios akimirkos ir net ne reiklus, tiriantis Diane Arbus spoksojimas. Artimiausiu fotografiniu analogu galėtų būti Remigijaus Treigio nuotraukos, kur užaštrintas laiko ir jausmo tirštumas. Tik Treigys nuotraukos plokštumą paverčia šuliniu leisdamas paviršiui susibraižyti ir apsiblausti, o Oržekauskienė atveria gylį klodama audinio faktūros ir tekstūros sluoksnius. Palimpsestas (iš dalies permatomas sluoksniavimas) slepia ir atveria, kuria paslapties galimybę. Galutinė tapiserija yra audimo, ant audinio perkeltos nuotraukos ir siuvinėjimo suma.
Penkiasdešimtmečių serija nėra priskirtina socialiniam menui, nors ir galėtų būti sėkmingai įterpta į socialinės krypties parodą kaip atstovaujanti į paraštes nustumtų asmenų grupę. Tačiau menininkę tai mažai domina, brandžios moterys čia veikia ne kaip atstumtųjų atvaizdas, o kaip gyvenimo patirčių suma. Vaikystė, paauglystė, jaunystė, vėlesnis laikas, prisotintas išgyvenimų, skaitytų ir girdėtų istorijų, sutiktų žmonių, laimių ir nusivylimų, įsirašo į gyvenimo ir materialius kūnus, tampa visuma, kuri įgauna išminties dvelksmo. Čia sumuojasi ne tik kūrinio paviršiai ir konkrečių moterų gyvenimo patirtys, bet ir kitų žmonių gyvenimai, keliaujama gelmėn iki pamatinių archetipų. Menininkė pavadinime priduria Pitijas – Delfų miesto orakules, kurios, esant tinkamoms aplinkybėms, po apsivalymo apeigų dalindavusios užkoduotas pranašystes – dievų ištaras. Antikinėje Graikijoje įtakinga orakule moteris galėjo tapti tik tada, kai kūniškumas atsitraukdavo į užkulisius, kai vidujybė tapdavo svarbiau už išorę.
Laima Oržekauskienė, užklausta apie kūrinius, ir pati kalba ištaromis – mįslingomis užuominomis, kurios gali tapti minties išeities tašku. Kodėl melancholiškas atsivėrusias (tai kažkas priešinga gėdos jausmui) moteris ji dabina kaspinu, „aprengia“ taškučiais (vaikiškais atributais)? „Viskas nusėda ir kur nors lieka. Kas yra labai rimta, yra ir juokinga“, – su mąsliomis pauzėmis ir iškalbingesniu nei pati ištara žvilgsniu sako ji. Vėliau priduria, kad kalbėti visai nesinori ir nereikia, net nelabai galima. Ir antikinėje Graikijoje Pitijų ištaras turėdavo interpretuoti kiti. Pitijos reikalas buvo apsivalyti, įsiklausyti ir pasiekus mistinę būseną perduoti dievybių žodžius. Saugoti savo grynumą ir būti pasirengusiai, nes ne laiku pradėjus pranašauti galima ir pražūti: prarasti protą arba gyvybę.
Parodoje pristatytas ir ciklas „Kasdienybė. Ritualas“, susidedantis iš keturių tapiserijų: „Numazgoti kojas“, „Paduoti stiklinę vandens“, „Pamerkti gėlę“ ir „Pakloti ir išeiti“. Šiuos pilnus nutylėjimo atvaizdus galima suvokti ir kaip Pitijų serijos dalį, ir kaip kiekvieno žmogaus gyvenimo kelionės ritualinius taškus. Regis, menininkė jaukinasi mintį apie išėjimą arba artėjimą prie didesnės paslapties nei gyvenimas. Tiek jos nuilsusios Pitijos, tiek apsivalymo apeigos yra pripildytos dėkingumo. „Kasdienybės. Ritualo“ darbų pavadinimai skamba kaip nusilenkimai, o ant žemės sustatytos „Penkiasdešimtmetės. Pitijos“ ir žiūrovą verčia nusilenkti arba nusileisti iki jų kuklaus paprastumo. Vėlyvas gyvenimo tarpsnis atgauna savo pilnatvę ir prasmę. Oržekauskienės Pitijų atsivėrimas pranašaują išmintį ir galimybę tapti suma to, kas patirta.
Vis dėlto svarbiausiu įvykiu menininkė vadina knygą, kuri buvo pristatyta per parodos atidarymą. 2005 m. apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija, Oržekauskienė įgijo galimybę išleisti savo kūrybos albumą. Tačiau ji norėjo knygos, klasikinės – tokios, kurią galima skaityti, nešiotis. Knyga ir vidumi, ir išore akivaizdžiai atstovauja menininkei. Viršeliai apvilkti juodu audiniu, puslapių atvartai ir kraštai taip pat pajuodinti. Leidinys atrodo kaip paslapčių dėžė. Ne tik atrodo, bet toks ir yra, nes čia nuosekliai pristatyti svarbiausi menininkės kūriniai su nuorodomis, kaip jie atsirado ir kam buvo dedikuoti. Šiuolaikinės orakulės ištaras tekstais interpretavo Rasa Andriušytė-Žukienė, Valentinas Didžiagalvis, Algirdas Kugevičius, Vasaris Oržekauskas ir Virginija Vitkienė.
Apžiūrėjusi parodą ir perskaičiusi knygą neatsistebėjau, kaip Oržekauskienės kūryba gali būti tokia šiuolaikinė (aktuali, kalbanti diskursyvia kalba) ir kartu pasiekti pačius giliausius istorinių šaknų galus. Kaip gali būti tokia asmeniška ir kartu universali. Ir kaip gali taip daug nutylėdama įsivelti į tiek daug tarpkultūrinių dialogų.
Paroda veikia iki lapkričio 30 d.
Galerija „Balta“ (M. Valančiaus g. 21, Kaunas)
Dirba pirmadienį–penktadienį 10–18 val., šeštadienį 10–16 val.