Kauno bienalės „Tekstilė ’11“ dalis „Dar kartą istorija“
Rasa Andriušytė-Žukienė
2009–2010 m. laikotarpiu ruošiantis šiai bienalei, pokalbiuose su dailininkais teko patirti, kad dauguma jų turi savą „mažąją meno istoriją“, yra susikūrę paralelinius dailės pasaulius tarsi atramą savo kūrybai.
Tie paraleliniai dailės pasauliai dažnai netvarūs, kintantys, bet vis dėlto jie yra reikšmingi kaip asmeninės menininkų istorijos dalis. Jie – šios kuratorinės parodos, kurios idėja pagal bendrą 2011 m. Kauno bienalės sumanymą turėjo būti nukreipta į praeities apmąstymą („Dar kartą / Rewind“), pamatas.
Rengdamasi projektui, dabartinių Lietuvos tekstilės menininkų paklausiau, koks XX a. lietuvių kūrėjas(-a) arba kūrinys turėjo didžiausios reikšmės formuojantis jų kūrybinėms nuostatoms? Į klausimus atsakė menininkai, kurių amžius svyruoja nuo dvidešimties iki aštuoniasdešimties. Tekstilininkų paminėti kūriniai tapo šios parodos eksponatų, išaustų kompiuterine žakardo technika, pirmavaizdžiais.
Tikriausiai galima sutikti su mintimi, kad sąvokos „istorija“, „tradicija“, „dailės istorija“ – tai kažkieno sukurtas minčių ir vaizdų paketas arba kanonas, suformuotas vienus dalykus įtvirtinant, kitus atmetant. Tačiau protingų žmonių mintyse visada egzistavo taip pat ir alternatyvūs požiūriai, kurių sumą galima pavadinti paralelinėmis, mažosiomis, asmeninėmis istorijomis. Atskiriems kūrėjams jos svarbios kaip inspiracijų šaltinis ar netgi kaip dalykai, kuriuos reikia nuneigti sava kūryba. Praeičiai abejingų beveik nebūna. Dailininkų santykis su dailės istorija dažnai yra ambivalentiškas, apimantis jausmus nuo nostalgijos iki nepasitenkinimo ir neigimo. Šiuolaikinių kūrėjų darbuose neretai tenka pastebėti dvasinę bendrystę, rečiau – kūrybinę diskusiją su nesenos praeities menininkais.
Neretai dabartiniai dailininkai turi suformavę asmenines meno istorijas iš jiems artimų darbų ir taip konstruoja… savus kanonus. Todėl parodoje „Dar kartą istorija“ panaudoti dabartinius Lietuvos tekstilės menininkus žavėję ar tebežavintys XX–XXI a. Lietuvos dailės istorijos kūriniai. Šioje parodoje tarsi konstruojama Lietuvos dailės istorija pagal tekstilės menininkus, atveriamas ne kanoniškasis (paprastai formuojamas dailės istorikų), bet patiems meno kūrėjams tekstilininkams aktualus savos šalies dailės istorijos laukas.
Žvelgdami iš tolimesnės perspektyvos, Lietuvos tekstilininkai, kaip ir visi menininkai, pripažįsta kitų, esančių ar buvusių šalia dailininkų, savo pedagogų kūrybos reikšmingumą arba įtaką. Ši paroda – tai konceptualus bandymas tekstilininkų akimis pažvelgti į Lietuvos XX a. dailės istoriją, kūrinius ir įvaizdžius, svarbius dabartiniams tekstilės menininkams. Tai ne vien intriguojanti Lietuvos XX–XXI a. meno istorijos versija, bet ir platforma pažinti neformalų, netradicišką Lietuvos meną.
Parodos idėjinė koncepcija remiasi istorinėmis apystovomis, susijusiomis su bendrąja Europos meno raida ir su lietuviškąja tekstilės raidos bendroje menų sistemoje specifika. Atsispiriama nuo Europos dailės istorijoje seniai žinomo fakto, kad didieji tapybos ir skulptūros meistrai (Raphael, François Boucher, Peter Paul Rubens, William Morris, Aristide Maillol, Heri Matisse, Le Corbusier, Victor Vasarely) kurdavo eskizus tekstilės manufaktūroms, nedarydami ypatingos stilistinės skirties. Tad tapytojo ar skulptoriaus kūrinio išaudimas manufaktūroje, pasitelkiant audimo stakles, yra gili Europos meno tradicija, o šiandienėje Lietuvoje – šiek tiek primiršta galimybė.
Žiūrint iš istorinio taško, tekstilė ilgus amžius buvo amatas, interjero ir drabužių dizaino dalis. Kai profesionalioji tekstilė įsiveržė į parodų sales (Lietuvoje pirmą kartą tai įvyko XX a. 4-ąjį dešimtmetį), „tikrojo meno“ apologetams ji atrodė kaip maištininkė, „pabėgusi iš namų“. Tekstilės emancipacijos procesas Lietuvoje vyko XX a. pabaigoje. Šiuo metu vizualiųjų menų sistemoje, bent jau namuose, ji egzistuoja „įdukros“ teisėmis, o jos buvimas šiuolaikinio meno lauke kartais vis dar kvestionuojamas, ir visai be reikalo. Taigi tai yra dar viena priežasčių, dėl ko šioje parodoje panaudoti tekstilės menininkus traukę, žavėję kūriniai, daugiausiai tapybos ir grafikos darbai, kurių teisės būti „tikru menu“, kitaip nei tekstilės, Lietuvoje niekas niekada nėra kvestionavęs. Kompiuterinio žakardo audimo technikos, turinčios, beje, ir niveliacijos požymių, panaudojimas – tai tam tikras simbolinis užvaldymo veiksmas. Veiksmas, inspiruotas nesuinteresuoto ir ilgalaikio domėjimosi menu ir sava kultūrine aplinka.
Kadangi gyvename begalinio reprodukavimo, kartočių, interpretacijų laikotarpyje, kai vaizdai nuolat dauginami, miksuojami, fragmentuojami ir vėl dauginami, parodos koncepcijoje labai svarbią vietą užima technologinis aspektas. Technologinės vaizdo ir veiksmo transformacijos šiuolaikinio žmogaus mąstyme, regis, kėsinasi užimti aiškaus vaizdo, nuoseklaus veiksmo, sklandaus pasakojimo vietą ir pakeisti nuoseklios istorijos sampratą. Bet yra ir teigiamų aspektų. Menininkus technologijų galimybės provokuoja atrasti naujus dalykus ir kitaip pamatyti senesnius, nes pasikeitus vaizdo perteikimo būdui kiekviena kartotė tampa daline interpretacija arba provokacine improvizacija. Šiame projekte keliamas klausimas, kuo tampa tapybos, grafikos, fotografijos meno kūrinys, paliestas kompiuterinių tekstilės technologijų. Kaip transformuojasi jo idėja, kai potėpis, koloritas, štrichas, erdvė patiria kompiuterinę ekspansiją. Ar naujosiomis kompiuterinėmis tekstilės technologijomis atgimdytas pirmavaizdis tėra paprasta kopija, ar naujas unikumas? Projektą, kuriame apmąstomi šie klausimai, inspiravo hipotetinė nuostata, kad mene tobuliausios šiuolaikinės technologijos tėra medijos, kurias kūrybiškai išplėtoti tegali kūrybinės asmenybės.
Ekspozicija „Dar kartą istorija“ susideda iš tekstilinių interpretacijų. Interpretavimo veiksmas pasitelkiant kompiuterines priemones kai kada koreguoja, o kai kada smarkiai keičia realų ir atmintyje išlaikytą originalo įvaizdį. Tai neturėtų bauginti, nes audimu nebuvo siekiama kitomis priemonėmis pakartoti to paties. Priešingai, audimas leido kraštutinai užaštrinti diskusiją apie plastinės kalbos specifikas ir atskirų dailės sričių galimybes.
Šių tekstilinių interpretacijų pirmavaizdžiai – skirtingų autorių kūriniai, dažnai tolimų meninių idėjų, atlikti kontrastingais stiliais, manieromis ir technikomis. Kaip jau minėta, jų atsiradimą lėmė tekstilininkų pasiūlymai, bendrame ekspozicijos vaizde nereikėtų ieškoti ypatingos vienovės. Šioje ekspozicijoje sudėtus kūrinius vienija kompiuterinio žakardo technika ir „tyrimo objekto“ statusas. Bet visų svarbiausia tai, kad tie kūriniai yra kritę į akį kolegėms iš kito kūrybinio cecho. Taigi ši paroda – savotiška favoritų pripažinimo deklaracija.
Kita vertus, ekspozicijoje vykdomas tekstilininkų ir jų interesų „kultūrinis tyrimas“ (J. Derrida metafora). Žinoma, jis yra fragmentiškas, artimesnis mąstymo ir matymo atplaišai, o ne visumai. Dailės istorijos fragmento įspūdis čia neišvengiamas, nes dėl įvairių priežasčių nevisais tekstilininkų atsakymais pasinaudota. Fragmentiškumas čia netgi sąmoningai pabrėžiamas kartojant ir dauginant vaizdus, manipuliuojant dydžiais, naudojant spalvas arba jų atsisakant.
Pirmavaizdžiai čia tapo tekstilinio ir technologinio eksperimento dalimi. Įdomu pasvarstyti, kaip jie atlaiko „tekstilinę uzurpaciją“ – vertimą į kompiuterinio žakardo kalbą? Kas atsitinka su grafinėmis linijomis, aliejiniais potėpiais ir atspalviais, gylių, tolių ir plokštumų iliuzijomis, kai jas kiaurai persmelkia žakardinio kompiuterinio audimo technikos racionalumas? Taip pat įdomu, kokiomis prasmėmis, kokiomis emocinėmis pagavomis tekstilinis paviršius papildo, praturtina pirmavaizdį. O galbūt tekstilinė ir kompiuterinė invazija į tapybos ar grafikos kūrinį pajėgi pagimdyti visai naujas prasmes ir naują, su pirmavaizdžiu kontrastuojantį ir diskutuojantį kūrinį? Atsakymų į šiuos klausimus turėtume ieškoti parodoje, jie turėtų būti ypač įdomūs tekstilininkams, technologams ir visiems kitiems menininkams, kurie nebenori ribotis įprastais raiškos būdais.
Šis projektas paremtas meno istorijoje gerai žinomu kolektyvinio bendradarbiavimo modeliu. Parodos kuratorė nuoširdžiai dėkoja jos idėjas palaikiusiems menininkų bendruomenės nariams. Visų pirma – tekstilininkėms, praskleidusioms savąją dailės supratimo skraistę. Taip pat ir dailininkams, nepabūgusiems eksperimentinės šio projekto dvasios. Šiame projekte nemažiau svarbus buvo ir Lietuvos muziejininkų bei jau mirusių menininkų giminių apsisprendimas. Už profesionalumą, kantrumą ir nuolatinį malonų bendravimą norėčiau padėkoti jaunoms Kauno tekstilininkėms, kompiuterinio žakardinio audimo žinovėms Monikai Žaltauskaitei-Grašienei ir Daivai Zubrienei, faktiškai realizavusioms šio projekto idėjas ir išaudusioms visus parodos eksponatus. Jų kūrybinga veikla nebūtų buvusi įmanoma be geranoriško gamybininkų požiūrio. Ypač dėkojame įmonių „Audėjas“ (Lietuva) ir „Ekelund“ (Švedija) vadovams ir darbuotojams. Paroda „Dar kartą istorija“ yra visų šių kūrybingų žmonių kolegiško bendradarbiavimo rezultatas.
Paroda veikia iki gruodžio 4 d.
Mykolo Žilinsko dailės galerija (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas)
Dirba antradienį–sekmadienį 11–17 val.