„Judanti tekstilė“ atsirado dviejų festivalių sutarimu. Tarptautinio šokio festivalio „Aura“ ir Kauno bienalės „Tekstilė“ organizatoriai nusprendė, kad menų susiliejimo kultūra (kuri jau seniai yra šiandienos prioritetas ir siekiamybė), sutampančios festivalių datos yra pačios palankiausios aplinkybės šešiems naujiems projektams atsirasti. Taip susitiko choreografai ir tekstilininkai iš viso pasaulio. Bendrauti nebuvo lengva, nes dažniausiai darbus teko pradėti virtualiai, o tik vėliau susitikti akis į akį. Paskutinį spalio savaitgalį parodyti du įspūdingi festivalio projektai, pateisinę visas viltis: „Melancholijos dėžutė“ Paveikslų galerijoje bei „Ratu“ Kauno „Akropolyje“.
Brolių dvynių iš Brazilijos „Os Gemeos“ instaliacija šį kartą puošia ne pastatų sienas, kaip anksčiau, bet eksponuojama Paveikslų galerijos salėje. Menininkai ir jų padėjėjų komanda visą mėnesį statė mažą namelį ir jaukiai jame įrenginėjo kambarėlį. Itališki nėriniai, menininkų mamos bei jos sesers rankdarbiai ir „vintažinis“ lietuviško interjero palikimas susipynė į jaukią visumą. Ir šis „močiutės“ kambarėlis dar tik jam atsirandant buvo pažadėtas Lietuvoje gerai žinomam vokiečių choreografui Johannesui Wielandui. Jo spektaklius „newyou“ bei „Partrenktas žvėris“ matėme „Auros“ šokio festivalyje. Apie choreografą kalbama kaip apie menininką, ypač sugebantį paveikti žiūrovus emociškai. Iš tiesų abu matyti spektakliai iki šiol palikę aiškiai juntamą ryškų „poskonį“. O choreografas yra užsiminęs, jog lietuvių publika aktyviai ieško paslėptos filosofinės šokio prasmės, todėl čia puikiai galima atsiskleisti. Jam rūpimi asmens tapatybės, tapsmo klausimai slenka iš vieno spektaklio į kitą pateikdami vis naujų situacijų ir provokacijų. „Melancholijos dėžutė“ apie tai kalba laiko, tiksliau, laikotarpio ir erdvės poveikio asmenybei kontekste, kuris rūpėjo ir instaliacijos autoriams. Šokėjai dažnai dalyvauja kuriant choreografo sumanymus, todėl savo patirtis neabejotinai sudėjo ir į šį spektaklį. Jame dalyvauja: Gotautė Kalmatavičiūtė, Rūta Lelytė, Evangelos Poulinas, Mantas Stabačinskas. Tačiau spektaklio statistų, kurie sėdi ant sofos ir mezga arba ramiai sau valgo obuolį, menamų šokėjų, kurie sukasi rateliuose, glėbesčiuoja tikruosius šokėjus, prisigaudoma žiūrovų salėje. Retas kuris liko pasyvus spektaklio stebėtojas. Mes visi jį kartu ir sukūrėme. Tarsi čia ir dabar. Tapatintis su abstrahuota savęs paieškų patirtimi konkrečiuose įvykiuose, situacijose, gyvenimo tarpsniuose visai nesunku, nes dažniausiai jie sutampa bent jau plačiąja prasme. O choreografas, skrosdamas ir akylai tyrinėdamas konkrečias situacijas, dažnai pateikia apibendrintą žmogaus portretą, kaukę, kurią gali nešioti beveik kiekvienas mūsų. J. Wielandas savo spektakliuose derina šokį ir dramą, videoinstaliacijas. Konkretybė, raiškios metaforos visada pinasi su abstrakcijomis, tik keistai nujaučiamu jausminiu pagrindu. Ir šį kartą tarsi „Melancholijos dėžutėje“ įkalinti šokėjai blaškosi ieškodami savo tapatybės, mėgina dešifruoti jos kodus ir ženklus. Tiesa, dauguma jų perduodami ir suvokiami labiau intuityviai. Jie nėra aiškinami, tačiau turi ryškią motyvaciją. Veiksmas, pasisėdėjimai kambarėlyje, grynosios choreografijos intarpai ir „tyrimas“ su žiūrovais sudaro daugiaplanį spektaklio audinį. Ironija ir jaukumas visuomet atsveriami liūdesio ar net desperacijos, nuoširdumą nubraukia aiškios provokacijos ir teatrališkumas, todėl žiūrovai niekada nepaliekami kaip pasyvūs stebėtojai. Jie tarsi nepaliaujamai sprendžia choreografo jiems pateikiamas užduotis. Daug melancholijos, sentimentus keliančių daikčiukų bei prisiminimų, meilės, skausmo ir tapatybės ieškojimus lydinčių pralaimėjimų, konkurencijos ir susvetimėjimo šalčio. Visko gausu, tarsi iš melancholijos dėžutės byrėtų per gyvenimą susikaupusios smulkmenos, kurios ir sudaro mus pačius.
Prekybos centre dabar galima pamatyti net pačių rimčiausių menininkų. Vienos iškeltos parduotuvės vietoje tekstilininkė Inga Likšaitė, šokėjai Kulli Roosna (iš Estijos) bei Kenneth Flak (iš Norvegijos) paskutiniais spalio vakarais, mėgindami nepaisyti aplink zujančių pirkėjų ir juos linksminančios muzikos keliamo triukšmo, susirinko parodyti festivalio projektą „Ratu“. Jį stebėdamas mintyse linki, kad visi rimti spektakliai profesionaliose scenose pasiektų tokį lygį. Tekstilės instaliacijos bei objektai virto videodarbais ir kadrine animacija, suteikusia foną šokėjams, patiems kūrusiems šokio choreografiją. Menininkai pasakojo, kad darbą pradėjo nuo laiko temos, kuri vėliau visiškai natūraliai apaugo asmeninėmis patirtimis, žmonių santykių peripetijomis. „Žmonės, daiktai, medžiagos, veiksmai, elgesys, judesiai – visa tai turi savo geometriją ir struktūrų egzistavimą. Taigi natūraliai judėjome toliau, bandėme pasinerti į modelių, struktūrų, jungčių, rastrų ir tekstūrų vandenynus. Mūsų nedomino nekintančių minčių nagrinėjimas. (…) „Ratu“ sukurtas perdarant, pjaustant, dublikuojant, išverčiant savo pačių darbus ir sujungiant juos nauja tvarka, kurioje kūno kalba ir tekstilė audžia savitą kalbą“, – teigia autoriai. Tokie karpymai, modeliavimai ir struktūravimai nepaliko jokio neužbaigtumo ar susiskaidymo jausmo. Judesiai ir tekstilė itin organiškai atsiskleidė šaltoje, beveik industrinėje naujoje erdvėje.
I. Likšaitė dažnai bendradarbiauja su menininkais, architektais, interjero dizaineriais. Įprastai savo kūrinius ji siuvinėja. Ir atrodo, kad išsiuvinėti gali viską: eilėraščius, filmus, portretus… „Kai supratau, kad per siūlę plokštumoj atrandu gerą ritmą, galiu išeiti į naują dimensiją, pradėjau daug dirbti vien su ja“, – yra sakiusi I. Likšaitė. Todėl ir šiame projekte judanti, vibruojanti, šokinėjantį punktyrą brėžianti jos siūlė tapo puikia šokio piešinio inspiracija. Visa atrodė lyg autentiškai susijusi, beveik vienodos prigimties dalykus fiksuojanti patirtis. Judesys, besikeičiantys ir vėl į tą patį tašką grįžtantys potyriai, darbo ritmika, natūrali gyvenimo kaita tapo pagrindine projekto tema. Tai, kaip keičiasi ir transformuojasi, naujų formų įgauna jau egzistuojantys menininkų darbai – svarbiausiu vizualiuoju motyvu. Siūlė ir šokėjų kūnai yra tarsi besitęsiančios minties tiesės. Kita vertus, I. Likšaitės tekstilės darbai jau ir seniau buvo pradėję kinematografiškai judėti, siuvinėti paveiksliukai kūrė savitą tekstilinę animaciją, nes pats siuvimo veiksmas, judesys tai padiktavo. Labai dažnai menininkė skolinasi kino filmų vaizdus, juos transformuoja ir vėl tarsi paleidžia gyventi kaip naujai sukurtą judantį kadruotą vaizdą. O choreografija, šokėjų kūnai, šiluma ir kvėpavimas sugrąžina videoinstaliacijose prarastą I. Likšaitės rankų darbo autentiškumą ir materialumą, tarsi įpučia jiems naujos gyvybinės energijos. Siūlės, besisukanti siūlų ritė, bėginėjantys, judantys kadrai ir du klydinėjantys kūnai, kartojantys patys save. Niekada nesibaigianti linija.
