Niekas Kaune, tikėkimės, jau negalvoja, kad tekstilė yra tik siūlai ir audiniai, o tekstilininkės – skarotos močiutės prie staklių. Jau senokai esame pratinami prie naujų tekstilės formų ir jas grindžiančių teorinių idėjų. Daugiau nei dešimtmetį dalyvaujame tekstilininkų rengiamoje bienalėje, iškovojusioje Kaunui reikšmingą vietą šių menų srityje. Aštuntoji tarptautinė bienalė „Tekstilė’11“ vyks rugsėjo 22-gruodžio 4 d. miesto muziejuose, teatrų salėse ir viešosiose erdvėse. Net dvidešimtyje Kauno vietų bus eksponuojami kelių šimtų menininkų darbai, atkeliavę iš keturiasdešimties šalių. Tai veikiausiai didžiausios apimties ir ilgiausiai besitęsiantis kultūros renginys Kaune. Nors šiais metais nešvenčiamas joks jubiliejus, jame bus ypač svarbių ir įsimintinų įvykių visam Lietuvos kultūriniam gyvenimui. Per pirmas keturias Kauno bienalės dienas ketinama atidaryti dvidešimt parodų, pristatyti tris tarpdisciplinines šokio ir tekstilės premjeras, surengti didžiausio tekstilės tinklo ETN konferenciją, įgyvendinti projektą „Pusrutuliai“, kviesti į diskusijas ir seminarus. Sunku įsivaizduoti, kad per tokį laiko tarpą būtų galima padaryti dar daugiau. Pristatydama programą, Kauno bienalės vadovė Virginija Vitkienė apžvelgė tris svarbiausias jos dalis, nes kitaip būtų sunku susigaudyti renginių gausoje.
Parodų dalis „Dar kartą“ pristatys kviestinių ir konkurso būdu atrinktų menininkų parodas. Dabar jau aišku, kodėl Mykolo Žilinsko galerija vasarą pabaigė uždaryta, be lankytojų. Visas didžiulis pastatas netrukus bus atiduotas tekstilės reikmėms. Anksčiau konkursinė bienalės programa buvo viena didžiausių ir svarbiausių renginyje. Šiais metais „Dar kartą. Pasakojimas“ taip pat nepraranda svarbos, nors atsidūrė gana įpareigojančioje, konkurencingoje apsuptyje. Jai skirti net du galerijos aukštai. Bienalės organizatoriai sulaukė 330 paraiškų dalyvauti konkursinėje dalyje, iš jų buvo atrinkta 31, todėl visai objektyviai galime tikėtis geros kokybės. Įvairių šalių menininkai pristatys ne po vieną darbą, kad jų kūrybos vaizdas būtų kiek galima išsamesnis ir platesnis, nes bus pasakojamos asmeninės istorijos.
Tą patį vakarą atidaroma Rasos Andriušytės-Žukienės kuruojama paroda „Dar kartą. Istorija“, kurioje pristatomi įžymių Lietuvos menininkų kūriniai, išausti žakardo būdu. Tai jau tikrosios ir pačios pozityviausios manipuliacijos Lietuvos meno istorija. Naujai išausti žakardai vaizduoja Alekso Andriuškevičiaus, Šarūno Saukos, Jono Meko, Jono Gasiūno ir daugelio kitų Lietuvos menininkų darbus. Tekstilininkai, dirbę pagal šį projektą, prisipažįsta, jog toks bendradarbiavimas – ypač vertinga nauja patirtis, nors jos tradicijos siekia dar viduramžius (tuomet vienas menininkas tapydavo kūrinį ant kartono, o kitas jį vėliau išausdavo). Audžiant žakardo darbus buvo susieta praeitis ir ateitis, atskleistos netikėtos anksčiau matytų kūrinių savybės, atrasta nauja jų kalba, atsisvėrusi per pakitusią formą.
Parodoje „Dar kartą. Į ateitį“ pristatomos įvairios šiuolaikinės tekstilės ir naujausių mokslo atradimų jungtys, kalbama apie meninės vaizduotės ir ateities ryšį. Čia žiūrovai pamatys pačių netikėčiausių audinių ir drabužių, labiau primenančių fantastinių filmų ištraukas nei realybę. Dar ir todėl, kad šie darbai (o gal veikiau eksperimentų rezultatai) daugiausia bus pristatomi videofilmų forma. Sumanioji tekstilė – tai naujos medžiagos ir produktai, kurie sugeba keisti žmogaus gyvenimą, peržengia tradicines tekstilės supratimo ir panaudojimo galimybes. Šeši parodoje dalyvaujantys autoriai pristato projektus, susijusius su moksliniais tyrimais. Tai tikroji tekstilės ateitis, jei tik iki to laiko, kai ją pagaliau pasieksime, nebūsime apsigalvoję. Gal mums to visai nereikia? Drabužių, kontroliuojančių žmogaus emocinę būseną, perspėjančių apie sveikatos būklę ir net sugebančių ją pakeisti, prisitaikančių prie kūno formos ir galinčių kontroliuoti temperatūrą… Tačiau mokslininkams smagu mankštintis. Kol kas šie tekstiliniai šedevrai – tik eksperimentai, bet kas žino, kaip viskas toliau pasisuks. Tokios idėjos, beje, yra ir pačios bienalės ateitis, nes artimiausioje perspektyvoje planuojamas rimtas Lietuvos menininkų projektas su mokslininkais. Tai nauja būsimų renginių tema.
O šiais metais intensyviausiai bendradarbiauta su šokėjais ir choreografais. Tarpdisciplininiai šokio ir tekstilės projektai „Šokam“ – dar viena svarbi bienalės dalis. Ją jau šiek tiek aptarėme pristatydami šokio festivalį, nes abu renginiai šiais metais susijungę. Programa bus atidaryta Evaldo Janso, Vitos Gelūnienės ir Birutės Letukaitės bendru vaizdo, šokio, tekstilės projektu „Vienaragio medžioklė“, kuris net patiems menininkams vis dar tebėra paslaptis. Choreografės, tekstilininkės ir šokėjų darbas gali būti neatpažįstamai transformuotas nenustygstančio videomenininko E. Janso, mėgstančio neįprastus montažus ir provokacijas.
Iš viso bus pristatyti penki šokio ir tekstilės sinteze paremti projektai, išdėlioti net per kelis bienalės etapus.
Trečioji ir ypač svarbi renginių grupė „Pirmyn“ apima ETN konferenciją ir kitus kūrybiniais mainais grįstus projektus. Štai čia ir galime kalbėti apie Kaune vykstančios bienalės svarbą ir įtaką visos Lietuvos ar net regiono kultūriniam gyvenimui. ETN (European Textile Network) – didžiausia ir svarbiausia tekstilininkų organizacija pasaulyje – šešioliktai, kas dvejus metus skirtinguose miestuose vykstančiai savo konferencijai rengti pasirinko Kauną. Kadangi šiais metais organizacija ir jos leidžiamas žurnalas „Textile Forum“ švenčia trisdešimtmetį, leidinys ir jo viršelis užpildytas vien Kauno bienalei skirtais straipsniais ir iliustracijomis, o į mūsų miestą sukviestos ryškiausios šiuolaikinės tekstilės meno žvaigždės rengti parodų, vesti kūrybinių dirbtuvių ir skaityti konferencijoje pranešimų. Konferencijoje dalyvauja apie 150 tekstilės meno, dizaino, pramonės ir mokslo profesionalų iš viso pasaulio. Kaip teigė tekstilininkė, viena bienalės organizatorių Laima Oržekauskienė, Kaunas trumpam taps tikra pasaulio tekstilės menų sostine, nes jau gana seniai įsiliejęs į bendrą šios srities kontekstą. Vadinasi, didžiuotis galime ne tik krepšiniu. Konferencijos tema „Dar kartą į ateitį“ analizuos ne vien jubiliejaus diktuojamas retrospektyvias temas, bus labiau žvelgiama į rytdieną, kur link tekstilė eina ir kokias kitimo tendencijas jau galime numatyti. Šis teorinis pagrindas neteikia jokių konkrečių receptų ar ateities gairių, tačiau padeda susivokti gausoje, kintančiame laike. Kadangi dauguma vyresniųjų konferencijos dalyvių dirba mokslo įstaigose, tekstilės perspektyvos numatomos žvelgiant į švietimo galimybes, patirties perimamumą ir studentų kūrybiškumą. Bienalėje bus surengta didelė ir svarbi, penkių Baltijos šalių aukštųjų mokyklų studentų darbus apimanti paroda „Ateitis“.
Trejus metus Kauno bienalė dalyvauja tarptautinėje solidarumo programoje „Pusrutuliai“, rengia tarptautinį solidarumą ir asmeninę atsakomybę aktualizuojančius renginius vietos bendruomenėse. Jau anksčiau buvome kalbinti Laisvės alėjoje renginyje „Sveiki atvykę į niekam nerūpi“, dalyvavome „Būti čia“, „Pažink tuos, kurių dėka valgei pietus“, o šiais metais Kauno senamiesčio Vilniaus gatvėje ragausime duonos. „Duona kasdieninė“ – globalios bendruomenės idėją atskleidžiantis renginys. Jau surinkta gana daug duonos receptų, vėliau pagal juos bus iškepta įvairių šalių tradicinės duonos, kuria galės vaišintis ir gatvės praeiviai.
Tekstilės bienalė tarsi siūlais žada apvyti visą Kauną, todėl jos išvengti bus beveik neįmanoma. Svarbu suspėti, nepasiklysti tarp šokio ir tekstilės. Ir dar prisiminti, jog už sienų ankstyvas ruduo.
