Žinomas vokiečių kilmės choreografas su keletu „Auros“ šokėjų užsidarė šio šokio teatro studijoje dešimčiai parų intensyvaus darbo. Per tiek laiko turėtų gimti naujo šokio apmatai.
Šokio spektaklį „box melancolique“ rugsėjo pabaigoje išvys tarptautinio renginio „Judanti tekstilė“ žiūrovai. Likus savaitei iki premjeros, J.Wielandas žada sugrįžti į Kauną ir šokį toliau tobulinti. Tačiau premjera garsiam choreografui nėra paskutinis taškas kūryboje – jis tikina, kad šokis gali keistis ir po premjeros.
Neišsitekęs klasikinio baleto rėmuose, buvęs baleto šokėjas J.Wielandas pasuko į šiuolaikinio šokio erdves. Dabar garsus vokiečių kilmės choreografas savo laiką dalija tarp dviejų žemynų: Europos ir JAV. J.Wielandas vadovauja savo šokio trupei „johannes wieland“ Niujorke ir dirba meno direktoriumi Kaselio valstybiniame teatre Vokietijoje. Prieš aštuonerius metus įtakingo žurnalo „Dance magazine“ įvardytas vienu iš 25 choreografų, kuriuos vertėtų stebėti, J.Wielandas nenustoja kurti įdomių, intriguojančių šokio spektaklių, dažnai išplečiančių šokio ribas.
Pašnekovo žodžiais, dirbti su juo yra nemažai iš šokėjų reikalaujantis procesas. „Aš prašau jų ne tik šokti, bet ir galvoti, koks šokis turėtų būti, kalbėti apie tai, siūlyti savo idėjas“, – užsimena.
– „Auros“ šokėjus šiek tiek pažįstate – prieš penkerius metus su šia trupe jau statėte šokį. Kodėl nusprendėte atsivežti ir savo grupės šokėją?
– Prieš penkerius metus čia stačiau šokį „Užrištomis akimis“. Tuo metu aš dirbau su visa „Auros“ šokėjų grupe, dabar – tik su trimis šokėjais iš „Auros“ ir vienu savo grupės šokėju Evangelos Poulinu. Man norėjosi sumaišyti stilius, tam tikra prasme vieniems iš kitų pasimokyti. Mano grupės šokėjai dirba įvairiuose projektuose, todėl repeticijose jie labai greitai eina į priekį, tobulėja. Kai yra vienas toks šokėjas, kiti gali iš jo mokytis: o, tai štai ką turėjo omenyje choreografas, štai kaip tai reikėtų daryti. Žinoma, ir iš „Auros“ šokėjų E.Poulinas kažko pasimokys.
– Užsiminėte, kad jūsų projekte šoks trys „Auros“ šokėjai. Anksčiau buvo minima tik Manto Stabačinsko pavardė.
– Taip, iš pradžių galvojau tik apie du šokėjus – M.Stabačinską ir E.Pouliną. Bet kai atvažiavau į Kauną, pradėjau dirbti, pamačiau, kad šalia dviejų šokėjų vyrų norėčiau į šokį įtraukti ir dvi merginas. Pasirinkau Rūtą Lelytę ir Gotautę Kalmatavičiūtę, kaip tinkančias į porą anksčiau pasirinktiems šokėjams vyrams.
– Vadinasi, atvykdamas į Kauną mintyse turėjote tik labai fragmentišką šokio vaizdą?
– Taip. Pradėdamas dirbti aš paprastai neturiu baigtinės šokio idėjos. Man patinka kurti šokį repeticijų salėje su šokėjais. Aš paaiškinu jiems pirminę idėją ir kryptį, kur link ji turėtų plėtotis. Ir ta idėja auginama su šokėjais. Kartais darbo procese ir pirminė šokio idėja šiek tiek pasikeičia. Tai – nemažai iš šokėjų reikalaujantis procesas. Nes aš prašau jų ne tik šokti, bet ir galvoti, koks šokis turėtų būti, kalbėti apie tai, siūlyti savo idėjas.
– Ar „Auros“ šokėjai yra atviri, pasiruošę su jumis bendradarbiauti?
– Manęs čia nebūtų, jei jie nebūtų atviri ir pasiruošę bendradarbiauti. Kaip jau minėjau, dirbau su šia grupe anksčiau, pažįstu „Auros“ šokėjus. Jei šokėjai nebūtų atviri, būtų daug sunkiau su jais bendradarbiauti, siekti to paties rezultato.
– Šokis vadinasi „box melancolique“, arba melancholijos dėžutė. Užsiminėte, kad pagrindinė šokio idėja kartais keičiasi. Ir vis dėlto – kokia šiuo metu yra pagrindinė šokio idėja?
– Pagrindinė idėja nėra atsakymas – tai yra daugiau klausimas. Statomu šokiu noriu paklausti, kas mus visus apibrėžia? Kas yra tasai „aš“, kuriuo kiekvienas mūsų apibrėžia save, savo asmenybę? Kokios yra to „aš“ sudedamosios dalys? Tai yra ganėtinai filosofinis klausimas, apie tai rašomos knygos. Šokyje mes norime prieiti prie „aš“ ne iš filosofinės, bet iš emocinės, jausminės pusės.
Kartais žmonės yra labai egocentriškos būtybės, tačiau kartu mums reikia ir visuomenės. Manau, kad čia neretai pasitaiko „aš“ neatitikimų tarp to, ko mes norime, ir to, kaip mes jaučiamės. Yra tam tikras bendravimo viešai kultūrinis aspektas, dėl kurio mes tampame labai nenatūralūs. Bet dienos pabaigoje tikrasis ego dažnai išlenda į paviršių, mes pradedame dažniau sakyti: „aš“, „mano“, pabrėžti save. Yra ir atminties aspektas: kaip mes prisimename įvykius ar faktus, į kokią atminties grandinę mes juos jungiame, kokioje perspektyvoje juos matome. Apie visa tai noriu kalbėti naujuoju šokiu. Jo pavadinime yra žodis „melancholija“, nes šokyje kalbu apie praeitį, apie „aš“ istoriją. Melancholija – tai visa nuspalvinantis emocinis atspalvis.
– Kauno žiūrovai šokio premjerą išvys Judančios tekstilės programoje. Skulptūrą šokiui kuria žinomi grafito ir instaliacijų autoriai broliai dvyniai iš Brazilijos Os Gemeos. Kokį vaidmenį šokyje atliks skulptūra?
– Tai bus kažkas panašaus į skulptūrą arba instaliaciją: galima sakyti, kad tai bus dėžė arba savotiškas namas, kurio sienos greičiausiai bus išmargintos piešiniais arba grafitais. Ta dėžė-namas bus įtraukta į šokio choreografiją, kitaip toks daiktas scenoje nebūtų reikalingas: šokėjai šoks skulptūros viduje, aplink ją ir šalia jos.
Mūsų bendradarbiavimas su broliais Os Gemeos prasidėjo nuo to, kad aš gavau iš jų užklausą: ar mane domintų bendradarbiavimas tekstilės bienalės, sujungtos su šiuolaikinio šokio festivaliu, programoje. Klausė ir su kokiu menininku norėčiau bendradarbiauti. Pasakiau, kad su jais.
– Į Kauną atvykote dešimčiai dienų. Ką su gerais šokėjais galima sukurti per tiek laiko?
– Per 10 dienų mes sukursime šokio apmatus. Likus savaitei iki premjeros, į Kauną dar sugrįšiu savaitei. Tuomet skulptūra jau bus skurta – repeticijos vyks su dėže-namu. Pasiliksiu ir premjerai. Man nepatinka, kai kūrinys tarsi numiršta po premjeros. Aš mėgstu šokį transformuoti ir po jos. Tikiuosi po premjeros ir prie „box melancolique“ sugrįžti. Šokis „Naujasis tu“, kurį matė tarptautinio šokio festivalio publika Kaune, po premjeros buvo nemažai pakeistas. Šįkart po premjeros Kaune turėsiu mažai laiko, tačiau esu tikras: tuomet šį bei tą šokyje dar pakeisiu.
– Kaip jums patinka tai, kad „Auros“ organizuojamas Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis buvo sujungtas su kitu Kaune vykstančiu tarptautiniu renginiu – tekstilės bienale?
– Manau, tai puiki idėja. Viskas priklauso nuo menininko – galbūt kažkam tai gali nepatikti – bet man patinka skirtingus gyvenimo aspektus perkelti į šokį. Taigi, kodėl nesujungus tekstilės su šokiu arba skulptūros su šokiu? Šokio sujungimas su tekstile atveria galimybes bendradarbiauti su tokiais menininkais, su kuriais kitaip gal ir nesusitiktum. Dirbdamas su savo šokėjais, skirtingoms kultūroms, aplinkai atstovaujančius žmones stengiuosi suvesti į vieną vietą, kad jie kurtų kartu ir gimtų naujos idėjos. Jei neieškosime naujų idėjų, naujų kūrybinio bendradarbiavimo galimybių, viskas šokyje liks taip pat, kaip jau yra buvę. Tai būtų visiškai neįdomu.
– Užsiminėte apie skirtingą šokėjų aplinką, šokio stilių. Galbūt pastebite lietuviško šiuolaikinio šokio mokyklos ir vakarietiškų šokio tradicijų skirtumų?
– Tiesą sakant, didelių skirtumų nematau. „Auros“ šokėjai yra atviri, pastatyti vieną ar kitą šokį į šį teatrą dažnai atvyksta užsienio choreografai. Kaip minėjau, man svarbu, kad šokėjai būtų atviri, priimtų galbūt ir kiek kitokią, nei jiems buvo įprasta iki tol, šokio techniką ar stilistiką. Technika, stilius ir kiti panašūs dalykai – juos gali paaiškinti ir šokėjai gali dirbti juos tobulindami. Bet jei šokėjas nėra atviras, nieko nebus. Tada kūrybinė partnerystė nutrūksta.
– Kuriate šokius tiek Niujorke, tiek skirtingose Europos šalyse. Gal galėtumėte palyginti JAV ir europietišką šiuolaikinį šokį?
– Ganėtinai sunku tai palyginti, galima kalbėti tik apie bendriausias tendencijas, nes tiek JAV, tiek Europoje kuria daugybė skirtingų choreografų. Pirmiausia į akis krentantis skirtumas yra tai, kad JAV šiuolaikiniam šokiui neskiriama tiek daug finansavimo kiek Europoje. Tiesa, Jungtinės Valstijos – labai didelės, jose yra tokios kišenės kaip Niujorkas, Bostonas, Filadelfija, San Fransiskas, kur šiuolaikinis šokis klesti. Bet jei pasižiūrėsime per visas valstijas, puikių sąlygų jam klestėti nėra. Didesnę šiuolaikinio šokio įvairovę pastebiu Europoje.
– Savo kelią šokyje pradėjote nuo baleto. Kodėl vėliau išėjote į šiuolaikinio šokio sritį?
– Taip, kažkada šokau klasikinį baletą. Bet tai buvo labai seniai. Šiuolaikinio šokio išraiškos priemonės man pasirodė priimtinesnės, jomis aš šokyje lengviau galėjau pasakyti tai, ką norėjau. Ir aš perėjau į šią sritį. Nenoriu nieko blogo pasakyti apie baletą – viskas turi savo vietą po saule, bet man įdomiau dirbti šiuolaikinio šokio srityje. Kartais aš net nesijaučiu choreografas: šokį kuriu ne tik su žmonėmis, bet ir su įvairiais daiktais. Jei kažko negaliu išreikšti judesiu – man reikia teksto, jei neužtenka teksto – galbūt pasirinksiu daiktus, o gal vaizdo įrašą. Džiaugiuosi, kad šiuolaikiniame šokyje galima panaudoti visus šiuos dalykus. Galiu kurti ir grynojo šokio spektaklius – jei to reikalauja šokio idėja. Jei ne – aš esu laisvas pasirinkti tai, ką noriu.
Judanti tekstilė
“Judanti tekstilė“ – tai dviejų festivalių – Tarptautinio šokio festivalio AURA ir Kauno bienalės TEKSTILĖ – bendra programa. Idėja sujungti šiuos didelius tarptautinius renginius kilo Tarptautinio šokio festivalio organizatorei Birutei Letukaitei ir Kauno bienalės vadovei Virginijai Vitkienei.
Renginys skatina menininkus sukurti ir pristatyti tarpdisciplininius performansų projektus.
„Judančios tekstilės“ kūrybinė dalis prasidėjo 2010 m. pabaigoje, į penkias grupes subūrus choreografus ir vizualiųjų menų profesionalus. Žiūrovams šios programos rezultatai bus pristatyti 2011 m. rugsėjo 22–gruodžio 4 d., per bendrą dviejų festivalių programą.
Galerijose ir meno centruose bus vyks performansai, tyrinėjantys meninių disciplinų paribius, nepažintas tarpdisciplinines zonas.
Vaida Milkova. Kauno diena //
Paskelbta 2011-08-02, 16:20 http://kauno.diena.lt/dienrastis/menas-ir-pramogos/j-wielandas-soki-jungs-su-skulptura-367638
