JANE HARRIS
Jungtinė karalystė
POTENCIALUS GROŽIS. 2004. CGI ir 3D CG animacija, kūno skenavimas, judesio fiksavimas
Medžiagotyros specialistė Jane Harris, remdamasi savo žiniomis, dirba naudodama naujausias kompiuterines skaitmenines priemones, kad virtualiai sukurtų grakščius trimačius atvaizdus – aprengtą ir erdvėje judantį kūną. Šioje parodoje eksponuojami du trumpi filmukai, kurie tyrinėja dėvimus drabužius. 2002-ųjų kovą sukurtoje animacijoje „Potencialus grožis“ („Potential Beauty“) menininkė tyrinėja santykį tarp tekstilės savybių ir asimetriškos vidutinio ilgio suknelės, su vizualiomis užuominomis į moters kūno formą, iškalbingai besisukančią erdvėje. Prieš koncentruodama savo kūrybinę praktiką į kompiuterinės grafikos vizualizacijas, kur naudojama naujausia įmantri programinė ir techninė įranga, Jane Harris studijavo tekstilę. Kurdama šiuos darbus, ji bendradarbiavo su kompiuterinės grafikos dizaineriu Mike’u Dawsonu, kad sukurtų tokius patraukiančius dėmesį ir žavius vaizdus. Kartu su Mike’u Dawsonu ir avangardinės mados dizainere Shelley Fox, 2003-ųjų balandį Jane Harris sukūrė darbą pavadinimu „Baliono formos palaidinė“ („Balloon Top“). Drabužis buvo pasirinktas iš Shelley Fox kolekcijos „Ruduo/Žiema 1999/2000“. Ši palaidinė sukirpta neįprastu būdu, kad atsiskleistų įvairios įstrižinės medžiagos linijos. Subliuškusio rutulio formos drabužis nugaroje turi virvelę, kai apsirengiant ji patraukiama, drabužis transformuojasi iš lygaus, plokštuminio paviršiaus į erdvinę formą. Šis drabužis buvo pagamintas kaip triptikas, naudojant tris mažai besiskiriančias medžiagas ir kuriant vaizdą, kaip rengiamasi nestandžiu ar sulankstytu plokščiu drabužiu. Jane Harris 3D kompiuterinės grafikos (CG) animacija atskleidžia šį perėjimą, žavintį grakštumu ir mąslia atmosfera.
Abiejuose šiuose kūriniuose žmogaus kūno nebuvimas, kai audinys formuojamas ant tuščiavidurės kūno formos, suteikia abstrakcijos įspūdį. Galbūt patys žiūrovai gali įsivaizduoti dėvintys tą drabužį? Palaidinė atrodo kerinčiai minkšta ir miela. Jane Harris mano, kad jos darbas gali būti pritaikomas tose srityse, kurios jungia tradicinę tekstilę su ateities mados potencialais. Tai galėtų būti ir statiškų muziejų eksponatų prikėlimas gyvenimui, ir pastangos realistiškai aprengti žmogų filmuose, ir žaidimų sektorius arba provokuojantys meno darbai.
Dirbdama skaitmeninio vaizdavimo priemonėmis, ji pristato gausybę informacijos apie fizines įvairių medžiagų savybes – audeklo, plaukų bei odos. Menininkė tiria jų tamprumą, kaitą ir jungimą, šviesos poveikį paviršiui, tam tikros tekstilės glamžymąsi, fizikinius reiškinius, kurie vyksta, pavyzdžiui, vaizduojant klostuotą audeklą.
Norėdama skaitmeniniu būdu atkurti fizinę formą, Jane Harris naudoja ankstyvąsias judančių meninių atvaizdų technikas, prideda žydrojo ekrano (blue screen) techniką, 2D sudėtinius procesus, 3D vaizdų kūrimą, kompiuterinės grafikos animaciją, modeliavimą, kūno skenavimą ir optinį judesio fiksavimą. Judesio fiksavimo technologija leidžia žmogaus judesius paversti skaitmeniniais duomenimis, o jie animuotuose pavyzdžiuose susijungia su tolesniais audinio vaizdais. Jane Harris kūriniai sėkmingai pereina iš praeities per dabartį į ateitį, o naudojant skaitmenines priemones tiksliau imituojamas virtualus audinys ir virtualūs drabužiai, išreiškiantys požiūrį į XXI a. tekstilę ir madą.
Sarah E. Braddock Clarke
