MARION COLEMAN
JAV
1946
ATSKIRI PASAULIAI. 2008-2011.
Įvairios medžiagos, siūlai, fotografijų perkėlimas, siuvinėjimas, siuvimas rankomis ir mašina
Šiaurės Teksaso miestelio, kuriame augau, baltąją ir juodąją dalis skyrė geležinkelio bėgiai. Dėl šio atskyrimo buvo du skirtingi švietimo, sveikatos apsaugos, įdarbinimo ir visko, apie ką bepagalvotum, lygiai. Vyrai ir moterys, einantys į baltąjį pasaulį dirbti prastus darbus ar tarnauti šeimose, kasdien kirsdavo geležinkelio bėgius. Aš užaugau su močiute, kuri buvo virėja ir namų darbininkė, kol pagaliau pradėjo dirbti valstybinėje mokyklų sistemoje. Vėliau ji vadovavo valgyklai vienoje iš segregacinių pradinių mokyklų mano gimtajame Vičitos krioklių (Wichita Falls) mieste. Daug tokių juodaodžių moterų kaip ji gyveno dvigubą gyvenimą ir rūpinosi dviem šeimomis tuo pat metu. Labai šiltai prisimenu ją verdančią valgį ir mūsų pokalbius apie siuvimą, žvejojimą ir sodininkystę. Mano kolektyvinės motinos – mano motina, mano pamotė, dvi močiutės, dvi prosenelės ir daug tetų – visos atliko savo vaidmenį lydėdamos mane į moterystę. Mano aistra prijuostėms prasidėjo nuo šių moterų ir mūsų bendro laiko virtuvėje verdant, konservuojant maistą žiemai, kalbantis ir valgant. Kūrinį „Palaikyk mano ranką ir paklok man lovą“ skiriu tai savo gyvenimo daliai.
Kita vertus, šeštadienio apsipirkinėjimas buvo nuotykis ir galimybė pamatyti, kas naujo. Kuri mergaitė galėjo praleisti progą nusipirkti naują suknelę ar porą batų? Greičiau tai buvo galimybė paprašyti pasaugoti kokį nors trokštamą objektą, kol sumokėsiu visą kainą – tai buvo pirkimo kreditan pirmtakas. Galėjai mokėti dalimis, kol už daiktą bus iki galo užmokėta. Buvau aukšta mergina ir niekada negalėdavau rasti pakankamai ilgų kelnių, todėl mano pagrindinis troškimų objektas buvo batai. Einant apsipirkti, būtinai reikėjo apsirengti gražiai, kad išvengtum priekabiavimų. Mes nenorėjome, kad mus kaltintų vagystėmis ar piktadarybėmis. Tiesą sakant, buvo kelios parduotuvės, į kurias niekada neidavau, nes mums jos buvo per brangios ir mes tik žiūrėdavome pro langus. Net šiandien saugausi mane stebinčių pardavėjų. Įpratau laikyti rankas už nugaros, kad manęs neapkaltintų vagiliavimu. Kūrinyje „Prekybinė miesto dalis“ matome, kaip afroamerikietės rengdavosi penktajame dešimtmetyje, kad parodytų, jog turi pinigų ir gali eiti į parduotuvę.
Tačiau atskiras mūsų bendruomenės pasaulis buvo savarankiškas, mes turėjome savo daktarą, kino teatrą ir mažas bendruomenės parduotuvėles. Visi vienas kitą saugojo. Budri bendruomenė suteikė didesnį saugumo jausmą nei šiandien. Manyta, kad nemandagu kalbėti pro ką nors praeinant gatvėje. Kaip buvo tuomet įprasta, vyras – šeimos galva – namuose ir bendruomenėje vaidino lyderio vaidmenį. „Kaimynų budėjimas“ pristato vyrą/tėvą kaip budrų ir saugantį, ir taip tikrai buvo mano šeimoje. Mano dėdės vežiodavo mane į vakarėlius ir renginius, kol ištekėjau.
Net šiauriniuose ir vakariniuose miestuose egzistavo atskiri pasauliai. Medikams nebūdavo leidžiama stoti į medicinos ar medicinos seserų asociacijas. Norėdami propaguoti švietimo pažangą ir plėtoti profesionalius ryšius, jie turėdavo kurti savo organizacijas. Ypač svarbios buvo juodaodės medicinos seserys, nes jos padėdavo nėščioms moterims, gimdant ir lavinant mažus vaikus. Kaimo ir miesto afroamerikiečių gyvenime valstybinės sveikatos apsauga buvo labai prasta. Ėjau į mokyklą kartu su mergaite, kuri sirgo poliomielitu, ir puikiai prisimenu skiepijimo kampaniją, kurią vykdė valstybinės sveikatos apsaugos seselės, kai buvau pradinėje mokykloje. Jų pasiaukojantis darbas buvo svarbus visai bendruomenei. Galbūt dėl to baigusi koledžą pradėjau dirbti socialinį darbą. Man nepatinka matyti kraują, tad slauga užsiimti negalėjau. „Padedančios rankos / mylinčios širdys“ atiduoda pagarbą visoms motinoms, kūdikiams ir šeimoms, kurių sveikatą jos palaikė visus tuos metus.
Septintojo dešimtmečio pradžioje prasidėjo judėjimas už pilietines teises ir pradėta kvestionuoti daugelį senųjų atskiriančių, bet sulyginančių (nors jos niekada nebuvo iš tikrųjų lygios) doktrinų. Visur vyko boikotai ir demonstracijos, bet ne mano gimtajame mieste. Buvo prirašinėta ant sienų ir palaipsniui kino teatrai ir užkandžių prekystaliai tapo atviri visiems. Baigiau mokyklą dešimt metų po to, kai Brownas laimėjo bylą prieš Topekos, Kanzasas, švietimo tarybą – buvo paskelbta, kad atskiros baltaodžių ir juodaodžių mokyklos prieštarauja konstitucijai. Kelerius metus po to mano mokyklos rajonas vis dar buvo segreguotas. Viena gyvenimo atskirame pasaulyje savybių – informacijos srovė nėra tokia plati, kokia galėtų būti. Niekada tikrai nežinojau daugelio žmonių, kurie dalyvavo pilietinių teisių judėjime. Taip atsitiko todėl, kad spauda priklausė baltiesiems ir buvo neabejotinai šališka. Kol neišsikrausčiau iš Teksaso, nieko nežinojau apie Ruby Bridges – labai jauną pilietinių teisių judėjimo dalyvę. Jos drąsa rodo, kaip mes galime įveikti neapykantą ir baimę.
Kai jau suaugau, atskiri pasauliai pradėjo lietis. Ar gerai, kad įvyko desegregacija? Ar Dr. Kingo svajonė būtų išsipildžiusi? Mąsčiau tyrinėdama naujus drabužius, naują muziką, naujus žmones, naujas šukuosenas ir naujas vietas. O kaip šūkis „Aš juodaodė ir tuo didžiuojuosi!“? Tęsiame karo ir pasikeitimų amžiuje. (Čia kalbu apie Vietnamo karą ir visus jo atgarsius.) „Žvilgsnis į praeitį“ yra prisiminimas apie platėjančių kelnių laiką, darantis afrikietiškas šukuosenas ir klausantis dainos „Karas – kam jo reikia? Visiškai niekam“.
Visos fotografijos Nylso Jongewaardo
