ALICE KETTLE
1961
Jungtinė karalystė
ALICE KYTELER CIKLAS. 2010. Instaliacija
Šiuose kūriniuose vaizduojama Alice Kyteler ar, tiesą sakant, Alice Kettle – intriguojantis vardų sutapimas, ji buvo „Kilkenio burtininkė“ ir pirmoji Airijos dokumentuose užfiksuota ragana. Pirmą kartą su ja susidūriau per vieną vizitą Kilkenyje, o kai „pagūglinau“ savo pavardę (kaip ir jūs darote), ragana Alice pasirodė pirma sąraše, tad pasijutau taip, lyg ją jau pažinočiau. Žinau, kad turiu airių kraujo – sakoma, kad mano senelė buvo iš Airijos, mažytė tamsi moteriškė, siuvėjo duktė. Bet bendra pavardė sukuria dar kitokį ryšį, šiuo atveju – šokiruojantį. Sužinojau daugiau apie turtingąją damą Alice Kettle: ji buvo ištekėjusi keturis kartus, o jos vaikai apkaltino ją nuodijimais bei raganavimu. 1324 m. buvo iškelta šventvagystės, erezijos ir gaidžiukų bei povų aukojimo byla. Ji paspruko dieną prieš tai, kai turėjo būti sudeginta prie stulpo, o vietoje jos buvo sudeginta jos tarnaitė Petronilla. Tai galinga ir prasmių gausi istorija, o joje – pirmasis užrašytas kaltinimas raganai, gulinčiai su piktąja dvasia, į velnią panašia figūra.
Pavaizdavau viduramžių Alice išsiuvinėtame portrete, primenančiame Elžbietą I, anglų Tudorų dinastijos karalienę, valdžiusią po dviejų šimtmečių – jos išskirtinumas, priešingai, jai suteikė stiprybės ir galios. „Čia bus tik viena šeimininkė ir jokio šeimininko.“ Tai darydama apmąstau savo pačios situaciją ir santuoką. Pagrindinis darbas primena Tudorų karalienės paveikslus, nutapytus Nicholaso Hilliardo ir Marcuso Gheeraertso vyresniojo – jie yra simboliški žanro ir puošybos požiūriu. Kaukę primenantį karalienės veidą nustelbia jos suknia, kupina galios ir didybės simbolių. Fone yra niekieno žemių vaizdai – vietos, išryškinančios marionetinį karalienės būvį. Ji yra beveik nereali ir nežmogiška, apibūdinama pagal kitų įsivaizdavimus, panašiai kaip Alice ir aš. Ir Elžbieta, ir Alice yra labai pažeidžiamos ir tai susiję su galia. Vaizduodama Alice Kyteler, jos sijonuose paslėpiau dekoratyvias emblemas-talismanus ir moterystės ženklus, padarytus iš mamos man ir seserims siūtų suknelių audinių ir medžio gabaliukų bei objektų, kurie susiję su mano, kaip kūrėjos ir amatininkės, gyvenimu ir kurie padėjo pataisyti mano pačios sulaužytus santykius. Fone yra vyrai, irgi labai pažeidžiami – juos kausto kaltinimų jėga.
Alice Kyteler atžvilgiu laikausi pagarbaus atstumo, nes bendrauti su ragana nejauku. Žinau, kad siūlas turi magijos, galinčios prišaukti kitą pasaulį ir ten nuvesti, turintis galią transformuoti. Vienas kūrinys demonstruoja šią siūlo alchemiją: mėgintuvėliai, pilni šnabždančių siūlų ir kūrybos magijos. Vyrai vaizduojami sulaužyti, bet rekonstruoti. Kaip ir aš, jie yra konstruojami dygsniais. Jie yra lyg asambliažai, reprezentuojantys mūsų sulaužytas dalis, grožį, ilgesį ir troškimą prisikelti. Jie yra viltingi ir pozityvūs. Visos šios nuorodos yra mano metodas būti stipriai, kai užsiimu savo darbu ir esu savimi, taip pat atskleidžiant siūlo alchemijos galimybes.
O pabaigoje – istorija, pavadinta „auksinis siūlas“:
Tradicinė Rytų Europos pasaka pasakoja apie senutę, kuri gyveno urve ir matė pasaulį pro mažą skylutę. Ji siunčia baltus balandžius rinkti gerų darbų – tai auksiniai siūlai, balandžiai juos atneša ir pro skylutę perduoda senutei. Ji tais siūlais išsiuvinėja audeklą, kuris vieną dieną padengs pasaulį visuotiniu džiaugsmu.