Michell, Marion

Tema:Menininkai

 

MARION MICHELL

1958

Jungtinė karalystė

SUKEISTI VAIKAI. 2010-2011. Vilna, šilkas, nėrimas vašeliu

Pjedestalas bekojei mergaitei

Prieš daugelį metų Berlyno blusų turguje nusipirkau porą senų vaikiškų batų. Jie atrodė kaip iš tos pačios poros: tas pats modelis, ta pati oda, panašus nusidėvėjimo laipsnis, bet kairysis batas buvo ryškiai didesnis nei dešinysis.

Tie batai mane sujaudino. Jie aiškiai buvo intensyviai dėvėti ir taisyti, taisyti, su įplyšimais ir įtrūkimais odoje bei į padus įkaltomis mažytėmis vinutėmis. Tai mane labai paveikė – tobulas neabejotinos asimetrijos ir buvimo tos pačios rūšies, bet ne „tikra“ pora lydinys. Bet mane ypač išmušė iš vėžių jų ryšys su karo laikais, su Vokietijos fašizmu.

Pirmą kartą per kelis dešimtmečius prisiminiau savo pusseserę Edith. Edith buvo penkeriais metais vyresnė už mane ir mirė būdama 17. Mes susitikome tik kelis kartus, kai aš buvau maža, vėliau mūsų tėvai nutraukė ryšius, bet aš ją vėl suradau fotografijoje – mažytę, stovinčią priešais būrį laimingų giminaičių: Vitsantaidas (Whitsuntide), 1956-ieji, mano tėvų sužadėtuvės, visa šeima stovi parke. Visi šypsosi, mano motinos veidas apšviestas taip, kaip niekada jo nemačiau. Edith yra ketverių metų. Ji stovi ten, jos mažytis kūnelis įsitempęs, ji laiko rankas prispaudusi prie liemens, tarsi norėtų susilankstyti. Nors kai kurios moterys vilki berankovėmis suknelėmis, ji dėvi sunkų paltą su maža apskrita apykakle; megztinio rankogaliai kyšo iš jo rankovių. Jos tamsios kelnės sustingę į juodą pjedestalą bekojei mergaitei. Rūsčiu veidu ji žiūri į fotoaparatą: mergaitė su kuprele ir viena koja bate su aukštu padu.

Batuose radau suglamžytą vokiško 1941 m. laikraščio naujienų puslapį. Kodėl tie batai buvo padėti į šalį tuo laiku? Ar vaikas juos išaugo? Numirė? Gal ją atėmė? Prislėgė Vokietijos istorija. Karas. Holokausto siaubas. Ir fašizmo neigtas netobulas kūnas, kurio siaubinga išraiška buvo „unwertes Leben“ eliminavimas – tų, kurie laikyti socialiai, fiziškai ir protiškai netinkamais. Ši priemonė neapeidavo ir vaikų: vaikų eutanazija buvo sustabdyta tik karo pabaigoje.

Prisiminiau Edith dėl savo kūrybos. Mano kūrinių ciklas „Sukeisti vaikai“ kalba apie kūnus, kurie palūžta nuo skirtumo keliamos įtampos ir iš jos semiasi gyvybės. Jie paprasti, miniatiūriniai, absurdiški, turi tragizmo ir humoro. Jie atrodo apgyvendinti – kiekvienas klega mano galvoje, laukdamas, kol jį padarysiu.

www.marionmichell.com

 

Atgal

2 Responses to Michell, Marion

  • Marion Michell

    Atskyta į:%Y-%m-%d, %I:%M %p

    The second paragraph here should read:
    „The shoes moved me. They had obviously been worn extensively and repaired and repaired, with tears and cracks in the leather and tiny nails hammered in their soles. The way their confident asymmetry was so perfectly wed with two-of-the-kindness, without making a ‘proper’ pair, pierced me. But what derailed me is their link to war-time, fascism in Germany.“
    Awaiting correction.

  • Marion Michell

    Atskyta į:%Y-%m-%d, %I:%M %p

    Thank you for the correction!