ANDREA MILDE

1963

Vokietija, Ispanija

SEPTYNIOS MARIJOS / LAS SIETE MARÍAS 1996–2001.

Džiutas, vilna, medvilnė, šilkas, linas, metalizuoti siūlai, vertikalus gobeleninis audimas. 7 x (160 x 65 cm).

4 metai

Kai audi tapiseriją daugiau nei ketverius metus, gali atsitikti daug kas – ne tik pasaulyje, kuris lekia pro šalį didėjančiu greičiu ir globaliai sudėtingėja, ne tik artimoje aplinkoje, kur gimimas ir mirtis eina kartu kaip visada, bet ypač tavyje, nes daugybę beveik meditacinio darbo valandų žvelgi į save ir mąstai apie savo praeitį ir ateitį.

Per ketverius metus pasikeiti, nes gyvenimas palieka savo pėdsakus viduje ir išorėje. Per ketverius metus ateina ir praeina naujos idėjos, pasikeičia prioritetai ir kartais pakinta kūrinio, kurį dabar darai, turinys, – įgyta patirtis ir dirbant sužinotos naujienos paveikia kūrinio visumą.

3 kartos

„Septynios Marijos“ pradėjo įgyti pavidalą mano galvoje gerokai prieš 1997-uosius. Aš pati tai įsisąmoninau tik vėliau, kai jas padariau vieną po kitos, kai paaugo mano vaikai, o motina paseno, kai vis geriau ėmiau suvokti tai, kiek jos gyvenimo istorija, net mano močiutės asmeninė istorija buvo susipynusios su mano pačios ir mano vaikų istorija. Geografinis atstumas ir laikotarpis, išgyventas naujojoje tėvynėje Ispanijoje, kurioje susidūriau su visuomene, susiformavusia visiškai kitaip nei ta, kurioje užaugau, man padėjo tai suprasti. Kaip ir daugelis kitų, Antrojo pasaulinio karo metais mano močiutė ir motina, tuo metu dar maža mergaitė, turėjo bėgti iš savo namų kaime, šiandieninėje Lenkijoje, ir pradėti naują gyvenimą Vokietijoje. Nors dirbo gamykloje ir gyveno mažo miestelio bute, širdyse jos visada liko ūkininkės, linkusios prie žemės, su grubiomis rankomis, palaužtomis nugaromis ir, regis, nenuilstamu noru išgyventi, bet taip pat ir linkusios priimti tai, kas paprastai vaidinama „likimu“ – tai man buvo sunku suprasti.

Jas labai veikė prisirišimas prie gamtos, jų gyvenime atsispindėjo augimo ir irimo ciklai – pastangos išsaugoti tradicinius papročius, pastangos perduoti išmintį. Jos vadovavosi tokiu asmeninių santykių supratimu, kuris, kruopščiai suaustas ir suspaustas, išaugo į saugantį, nors kartais ir ribojantį socialinį tinklą. Man tos moterys išreiškė kitokį požiūrį gyvenimą, kai egzistuoja kitoks santykis tarp žmogaus ir laiko, kai lėtumas ne trikdo, o yra būtinas.

Pasirinkusi šią moterų grupę kaip pagrindinį savo audinio motyvą, pajutau, lyg būčiau jas sutikusi čia, Ispanijoje, tarsi čia galėjau jas iš tikrųjų rasti, suprasti jų tikrąsias asmenybes. Daugelis konfliktų, su kuriais susidūrėme šeimos rate, siauraprotiškumas, supratimo trūkumas, neišsakytų baimių sienos, abejonės ir troškimai staiga atsivėrė socialiniame lygmenyje, kuris iš pradžių buvo keistas, bet neprisirišus emociškai leido man peržiūrėti ir naujame kontekste įvertinti savo gyvenimo patirtis. Manajai moterystės sampratai, kurią suformavo pakitęs visuomenės mąstymas, o ne asmeniniai mano šeimos moterų įsitikinimai, būdinga autonomija ir nepriklausomybė, galima sakyti, Šiaurės Europai tipiška samprata. Priėmusi šią sampratą kaip savą, susidūriau su Pietų Europos visuomenine struktūra, kuriai būdinga ne tik Katalikų bažnyčios įtaka, moters figūrą garbinant kaip Dievo Motiną, o moterims iš kūno ir kraujo neleidžiant įterpti nė žodelio, bet, Ispanijos atveju, taip pat keturiasdešimties metų diktatūra. Kai atvykau į Ispaniją, nedrąsiai pasirodė pirmieji pokyčiai, bet dauguma jaunų moterų, tiesą sakant, „mano“ kartos moterų, kurios turėjo jėga ir įsitikinimu stumti tuos pokyčius, tikriausiai galėjo argumentuoti, bet tik nedaugelis buvo pasirengusios emociškai. Jos buvo dukterys motinų, kurių vaidmuo per dešimtmečius buvo apribotas namais. Ten nebuvo laikotarpio, panašaus į pokario metus Vokietijoje, kai viskas buvo atstatoma – skausmingo, bet pilno pokyčių. Priešingai, viskas stovėjo vietoje, buvo represuojama baudžiamaisiais valdžios ir Bažnyčios persekiojimais. Naujajai moterų kartai trūko vaidmenų pavyzdžių. Kovotojos už moterų teises buvo per toli ir erdvės, ir laiko požiūriu, kad padėtų performuluoti moters vaidmenį modernioje visuomenėje. Rytdienos moterys pleveno tarp aiškiai apibrėžtos, nors ir senamadiškos, vietos visuomenėje poreikio, nepasitenkinimo apribojimais, kurie varžė jų saviaktualizaciją, ir sąžinės graužimo priešinantis tradiciniams vaidmenims ir ieškant naujų perspektyvų. Man prireikė kelerių metų, kad tai suprasčiau – metų, kupinų nevilties, nes jaučiau, kad labai skiriuosi nuo tų moterų, o jų pasyvumas mane nervino ir kartais pykdė.

7 istorijos apie moteris

1997 m. gruodžio 17 d. buvau ką tik pabaigusi pirmąją iš savo „Septynių Marijų“ ir redagavau antrosios apmatus. Tą gruodžio 17-ąją šešiasdešimtmetę Aną Orantes jos vyras sudegino gyvą po to, kai ji per televiziją papasakojo apie jo prievartą, kurią jai teko ištverti per keturiasdešimt vedybinio gyvenimo metų. Tą gruodžio 17-ąją sėdėjau savo studijoje visą naktį su apmatais priešais save, klausydamasi nelaimingų moterų, kurios pasipiktinusios ir susitaikiusios su padėtimi per radiją pasakojo apie panašius šeimyninės prievartos aktus. Ta sudėtinga situacija automatiškai tapo apmatų dalimi. Palei apatinį tapiserijos kraštą išsivystė animacinį filmą primenanti istorija, kurios vaizdai vienas po kito apibendrina įvairius likimus ir siūlo labai skirtingas pabaigas.

Staiga prabėgantis pavargusių pečių, suskeldėjusių delnų ir įdiržusių kelių peizažas ilgiau paslėpė pašnekesio popiečio saulėje nuotrauką, pilną paviršutiniškų paskalų ir neaiškių įvykių. Tarp pasakos gijų pasirodė prarastos iliuzijos, neišsipildžiusios svajonės, troškimas būti mylimam ir meilės netektis.

Po ketverių metų audimo staklėmis, po motinos mirties, augindama savo du vaikus pasaulyje, kuris nuolat keičiasi, neabejoju, kad yra dalykų, kurių kolektyvinė atmintis niekada neturi pamiršti. Taip pat mėginu sukelti daugiau užuojautos, daugiau pakantumo, nes yra dalykų, kuriems reikia laiko.

Dabar jaučiuosi gerokai artimesnė savo močiutei ir motinai. Tarsi mano gyvenimo siūlas būtų susijungęs į kilpą, susiejančią mūsų individualius likimus tame pačiame taške, skirtinguose lygmenyse.

www.andreamilde.com

[Rodyti skaidres | Slideshow]