KATYA OICHERMAN
1977
Izraelis
SUPLĖŠYTO VYSTYKLO ISTORIJOS. 2010–2011. Šilko ir medvilnės siūlais siuvinėti vystyklai, video. Instaliacija
Mano močiutė Sarah Maximovsky, žinoma kaip Sonya, 1990 m. atvykusi į Izraelį gavo tapatybės kortelę. Dėl Imigracijos ministerijos registratorių klaidos „tautybės“ laukelyje buvo išspausdinti žodžiai „neužregistruota“. Taigi Sarah, chirurgė, nusprendusi nekeisti pavardės per Stalino režimo pabaigoje vykusią Leningrado „Daktarų žudikų“ bylą, tapo neidentifikuojamas agentas nacionalinės priklausomybės požiūriu.
Aš savo tapatybės kortelę gavau 1993 m., sulaukusi šešiolikos. Dėl Vidaus reikalų ministerijos registratorių klaidos mano gimimo metai buvo išspausdinti kaip 00. Taigi mano buvimu pasaulyje sukeliama abejonė.
1997 m. norėjau ištekėti. Rabinų taryba pareikalavo patvirtinti mano žydišką kilmę. Parodžiau savo tapatybės kortelę, kurioje tautybės laukelyje buvo parašyta: žydų. Neįtikinti jie pareikalavo pasikalbėti su mano močiute. Jie iškvietė ją ir paklausė rusiškai: „Ar tavo vardas Sarah?“ „Taip“, – atsakė ji. „Ar tu visada buvai Sarah, ar tu tik tapai Sarah?“ Sarah, kuri dėl amžiaus neprigirdėjo ir bijojo, kad atsakys neteisingai, atsakė: „Ką? A… Taip, aš visada buvau Sarah.“ Tada jie jos paprašė pakalbėti jidiš ir ji pakalbėjo taip, kaip galėjo prisiminti. Taip buvo nuspręsta, kad aš žydė.
Vokiečių Aškenazio žemėse buvo tradicija: po apipjaustymo naujagimio motina paimdavo jo vystyklą, suplėšytą į keturis gabalėlius, susiūdavo juos į ilgą juostą ir išsiuvinėdavo jo vardą, gimimo datą ir palaiminimą, pridėdama papuošimų pagal savo skonį ir sugebėjimus. Juosta būdavo dovanojama vietinei sinagogai, kur būdavo naudojama kaip Toros ritinėlių raištis. Taip būdavo dokumentuojama vyriškos lyties vaiko gimimo data, o kasdieniškame audekle įamžinta sutartis tarp Visagalio ir Izraelio tautos būdavo atgaivinama šeimos atmintyje.
Aškenazyje jokia mergaitė negavo raiščio.
Šis raištis sukurtas mano senelei ir man. Jis padarytas iš mano senų vystyklų, kurie buvo išgelbėti nuo tapimo pašluostėmis. Juose išsiuvinėjau savo močiutės pavardės ir savo gimimo datos istorijas. Mano motina raištyje pasirodo ne savo pavarde, bet tuo, kad ji siuvo. Norėdama parodyti nors ir bevardį motinos buvimą, sukūriau filmą, kuriame girdime jos balsą ir matome rankas, lėtai pervyniojančias raištį. Pervyniojimą lydi daina apie išsiskyrimą, kurią ankstyvoje vaikystėje motina man dainuodavo.
