VITA GELŪNIENĖ
1969
Lietuva
VIENARAGIO MEDŽIOKLĖ. 2010-2011. Tapiserija, klasikinis gobeleninis audimas
Šis kelerius metus austas kūrinys remiasi keliais tekstilės klestėjimo laikotarpiu (XV–XVI a.) sukurtais ir iki šiol grožiu bei paslaptingumu nepralenktais tapiserijų ciklais. Juos vienija milflerų (pranc. mille-fleurs – tūkstantis gėlių) stilistika bei vienas pagrindinių veikėjų vienaragis – nekaltybės, skaistumo, laimės simbolis. Pirmasis ciklų – „Vienaragio medžioklė“ (1495–1505, Briuselio (?) dirbtuvės), jo pavadinimą kaip tiesioginę nuorodą pasirinkau ir savo tapiserijai, – septyniose dalyse vaizduoja labai dramatišką vienaragio sugavimo istoriją. Toje istorijoje išausti ir aistra, ir kraujas, ir skausmas, ir ginklai, ir plėšrumas, ir romumas, ir kovojantys herojai – karas ir stichija, kova su aiškiu priešu. Akivaizdus ir tikslas – nukauti, pasisavinti ir laimėti (vienaragį / laimę). Aš tai vadinu kasdienybės priešybe – karo ir šventės heroizmu.
Kitame, šešių dalių cikle „Dama su vienaragiu“, išaustame apie 1500 metus Flandrijoje, – jokio konflikto, jokios dramos. Jauna kilminga dama (kiekvienoje tapiserijų – vis kita) vaizduojama itin rami, ji visais savo fiziniais pojūčiais – klausa, rega, skoniu, uosle, lietimu – patiria pasaulį. Vienaragis, kurį, pasak legendos, gali prisivilioti tik skaisti mergelė, nuolankiai stovi šalia jos. Iš paskutinėje ciklo tapiserijoje „Mano sielos troškimas“ arba „Mano vienintelei aistrai“ (tiksliai neišverčiama) vaizduojamo vyksmo (dama nusiima prabangą ir ištaigų gyvenimą simbolizuojantį perlų vėrinį, t. y. sutramdo kūno ir sielos aistras) galima suprasti, kad laimė yra ne pasigauti vienaragį ar jį turėti, bet jį patirti savo sieloje. Šitą ciklą pavadinčiau karo ir heroizmo (ypatingo būvio) priešybe – kasdienybe.
Herojiškus, audringai sukrečiančius įvykius žmogaus gyvenime (bent jau mano) galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. O kas yra visa kita? Kasdienybė, su kuria reikia kasdien neherojiškai kovoti!
Savo kūriniu kalbu apie prasmę ir jos pagavimo receptus neherojiškoje ir beprasmiškoje kasdienybėje, kuri turi įtrūkių ir GALIMYBIŲ, ir apie kasdienybės heroizmą (nors pastaroji frazė pati sau prieštarauja). Taip pat apie tai, kokiais įrankiais ir būdais yra prasminga manipuliuoti vienaragio medžioklėje (ietimis, šunimis, perlais, siūlais, audimu), o kokiais ne. Kuriu vaizdą su neveikiančiais žmonėmis, apsėstais kasdienybės ir fatališkumo. Juos supanti aplinka yra suformuota mūsų kultūrinio palikimo, su laiko ir erdvės prasislinkimais ir įtrūkiais, kurie gali tapti nuoroda į anapusybę ir šansu sutraukyti fatališkumo saitus ir patiems tapti tikraisiais savo vienaragio medžioklės dalyviais.
