Kauno bienalės partnerystės Paryžiuje arba Kas yra kompanjonystė?

Tema:Naujienos

Le Carreau du Temple KOMPANJONYSTĖ – NAUJA SĄVOKA KULTŪROS TERMINŲ ŽODYNE?

Balandžio 24-28 dienomis kartu su kolege Ana Čižauskiene dalyvavome tarptautiniame seminare „Jaunos kūrybos kompanjonystė“ (Young Creation Companionship) Paryžiuje. Susitikimo vieta buvo ypatinga: aštuonių Europos šalių (Prancūzijos, Vokietijos, Vengrijos, Kroatijos, Švedijos, Lietuvos, Ispanijos ir Graikijos) menininkai ir kultūros kūrėjai (renginių prodiuseriai ir menininkų vadybininkai) buvo pakviesti į naujo kultūros centro – Le Carreau du Temple – atidarymą, sulaukusį begalinio visuomenės dėmesio. Prancūzai tikrai suvokia, kas yra viešos erdvės ir kokios jų, kaip bendruomenės narių, teisės į jas: eilėse stovėjo bemaž visą savaitgalį norėdami pasižvalgyti po naują kultūros centrą. Daugiau nei 6000 kvadratinių metrų daugiafunkcinis pastatas, po kurio stogu įrengtos teatro ir šokių repeticijų bei sporto salės, įrašų studija, kūrybinių dirbtuvių erdvės, kavinės, koncertinė scena bei juodoji dėžė teatro spektakliams, bus administruojamas Mezzanine Spectacles organizacijos. Institucija iš dalies išlaikoma Paryžiaus miesto savivaldybės, o iš dalies – projektinių veiklų bei patalpų nuomos koncertiniams bei teatro renginiams. Toks dalinės paramos modelis tapo bene norma daugumoje kultūros institucijų Europoje. Nuo 2014 metų gegužės atviras miestui Le Carreau du Temple gyvuos ir kaip jaunų Europos menininkų tarpdisciplininių iniciatyvų inkubatorius bei tarptautinių projektų platforma.

Le Carreau du Temple komanda pristatė savo savo viziją, kurią sieja su „kompanjonystės“ (companionship) sąvokos bei veiklų plėtra. Šį fenomeną apmąstyti ir buvo sukviesti įvairių Europos šalių kultūrininkai. Lietuviškai ausiai nauja sąvoka kėlė klausimų dar prieš vykstant į susitikimą Paryžiuje. Prancūzų partneriai mus, kaip Kauno bienalės kūrybininkes, kvietė tikslingai: buvo girdėję bienalės pristatymą kitose Europos konferencijose, tad mūsų veiklą siejo su kompanjonyste. Mes, tuo tarpu, prieš vizitą skaitydamos seminaro programą, į kurią buvome įrašytos ir kaip kalbėtojos, svarstėme, jog galbūt ši sąvoka yra partnerystės sinonimas. Tačiau ir abejojome tokia prielaida. Jau pirmąją susitikimo dieną teko suprasti esminius kompanjonystės, kuri yra gan plačiai Prancūzijoje išplitusi sąvoka ir veikla, ypatumus. Kompanjonystė tai – pagalba pradedančiam menininkui, tačiau ne [vien] finansine prasme. Daugiau, – tai jo(-s) įvedimas į meno lauką ar meno rinką praktiškai, pagalba konsultuojant, suteikiant patalpas, tikslingai nukreipiant į partnerius. Visgi, kompanjonystės esmė, kaip aiškėjo iš seminare virusių diskusijų, – ne sudaryti šiltnamio sąlygas pradedančiajam menininkui, o padėti kartu išsiaiškinti meninio sumanymo etapus, parodyti, kokie procesai būtini sėkmingam projekto įgyvendinimui, kada, kodėl ir kaip reikia ištirti tikslines grupes, kurioms orientuota būsima meninė produkcija, kaip suformuluoti projekto tikslus ir uždavinius sau, į kokius fondus kreiptis finansinės pagalbos, kaip suplanuoti laiką bei išteklius, tiksliau – kaip „įžeminti“ idėjas. Itin svarbus vaidmuo kūrybiniame procese tenka menininko prodiuseriui, arba šiandienos terminais kalbant, kompanionui. Bendradarbiavimas nuo idėjos gimimo ir patikrinimo iki įgyvendinimo / produkto sukūrimo bei sėkmingos sklaidos nuosekliai įtvirtina menininko bei meno vadybininko / prodiuserio pasiskirstymą veiklomis bei abipusę (ne vienpusę, kaip dažnai atrodo jauniems menininkams) priklausomybę, stiprina tarpusavio įsipareigojimais paremtą veiklos modelį. Ir nors vakarų šalyse menininko ir jo vadybininko santykiai yra gan aiškiai apibrėžti (dažniausiai menininkas turi savo vadybininką, o Prancūzijoje iki pastarųjų metų krizės buvo įprasta praktika, jog vienas vadybininkas dirba su vienu menininku), dažnai įtampos komandose visgi kyla, nes menininkas mažai suvokia ir nenoriai gilinasi į produkto sukūrimo etapus, jo įvedimo į rinką mechanizmus ir kitus techninius dalykus, be kurių sėkminga projekto eiga neįmanoma. Taigi, kultūros agentai iš „kompanjonystės“ programos tikisi didesnio atvirumo tarp minėtųjų pusių, ir daug didesnio menininko dalyvavimo visuose projekto įgyvendinimo etapuose.

Seminaro metu paaiškėjo, jog kai kurių dalyvavusių šalių kultūrininkai neturi „kompanjonystės“ termino atitikmens savo kalbose. Jis negirdėtas ir nevartojamas ne tik lietuvių, bet ir vengrų, kroatų kalbose. Nemaža ir kultūros politikos skirtis tarp minėtų šalių. Tarkime, Prancūzijoje šiuo metu veikia arti 600 organizacijų, gaunančių dotacijas kompanjonystės paslaugoms pradedantiems kūrėjams teikti. Lietuvoje yra daug atvejų (dažnai, ir Kauno bienalėje), kai projekte dalyvaujantys menininkai sulaukia įvairiapusės pagalbos savo karjeros pradžiai – jiems suteikiama erdvė kūrybai, eksponavimui ar koncertavimui, rūpinamasi jų kūrybos sklaida. Tačiau tokia veikla yra konkretaus projekto, į kurią vienu ar kitu būdu pateko jaunasis menininkas, tikslų vedama ir išteklių skatinama. Jauno menininko su nauja idėja kol kas Lietuvoje beveik niekas nelaukia. Sakau beveik, nes intuityvių ir akivaizdaus tokios veiklos poreikio vedamų iniciatyvų jau gimsta ir Lietuvoje. Buvo malonu seminare Paryžiuje susipažinti su kolegėmis iš Vilniaus, Artscape organizacijos – Radvile Šumile (prodiusere) ir Elvita Brazdylyte (jauna scenografe). Artscape – jaunus menininkus prodiusuojanti organizacija, kuri skatina ir remia šiuolaikinio meno kūrėjus informacijos išteklių, profesinio tobulėjimo ir meninių idėjų bei iniciatyvų įgyvendinimo srityse. Artscape komanda konsultuoja, kuruoja, koordinuoja meninių projektų kūrimo procesus. Daugeliu aspektų mūsų organizacijų tikslai ir filosofija yra tapatūs ir tikimės atrasti nemažai sąlyčio taškų bendradarbiaudami Lietuvoje. Seminare atradome malonių pažinčių ir su užsienio kultūros operatoriais. Pavyzdžiui, kroatų muzikos prodiusavimo agentūra Lab852. Mažoje kompanijoje, kaip ir Kauno bienalėje šiuo metu, dirba dvi jaunos moterys – Karmen Krasić Kožul ir Danijela O Tonković, prodiusiuodamos kelias dešimtis jaunų muzikantų, rengdamos tarptautinį alternatyvios muzikos festivalį, plėsdamos vietos ir tarptautinių partnerysčių ratą, projektinei veiklai samdydamos daugiau žmonių (o po projekto juos vėl atleisdamos). Tiek mūsų lietuviškoji komanda, tiek kroatiškoji abipusiai pajuto „susikalbėjimo“ / „tų pačių bangų“ momentą, nulemtą panašios kultūros politikos ir šalių ekonominės situacijos, bet dar svarbiau – organizacijų filosofijos ir tikslų artimumo. Preliminariai su Lab852 komanda sutarėme bendradarbiauti 10-oje Kauno bienalėje, sukuriant unikalius vizualaus meno ir muzikos / garso projektus, kurie bus pristatyti abiejose šalyse.

Iš seminaro organizatorių pranešimų paaiškėjo, kad projektams, kokius organizuodami Lietuvoje, Kroatijoje ar Vengrijoje nudirba du trys žmonės, įgyvendinti Prancūzijoje, panašu, reiktų 14 žmonių komandos. Šį pastebėjimą išrašiau, nes tarptautiniuose susitikimuose kaskart įdomu ne tik klausytis kalbų, gvildenti vienas ar kitas temas ir naujai užgimstančius globalius, ar bent jau „europietiškus“ terminus ir sąvokas. Dar įdomiau matyti, kokie vis dėlto yra mąstymo ir veikimo kultūros srityje skirtumai tarp senųjų (turtingesnių) Europos šalių ir sąjungos naujokių. Iš netiesioginių potyrių ir įspūdžių man akivaizdžiausias suvokimas, kad skiriasi ne [tik] piniginių dotacijų kultūrai kiekis, bet visuomenės narių poreikis vartoti kultūrą. Prancūzijoje lankytis koncertuose, parodose, muziejuose natūralu lyg vandenį gerti ir duoną valgyti. Na, dar tiksliau – prie gerųjų restoranėlių ir šokoladinių eilėje stovėti tenka tik 20 – 30 minučių, o prie geros parodos – iki 2 valandų. Geriausiuose muziejuose prasilenki net su keliomis darželinukų ir pradinukų grupėmis, o tie pypliai muziejuje, akivaizdu, jaučiasi lyg komforto zonoje, o ne keistoje ar tramdančioje erdvėje.

Norėdama apibendrinti šio naudingo susitikimo diskusijų temas ir neakivaizdinio poveikio apmąstymus, pasistengsiu išskirti „kompanjonystės“ (prieš gerą savaitę gerai nesuvokto termino) aspektus:

- Kompanjonstė yra abipusis menininko ir kūrybininko / prodiuserio / kuratoriaus judėjimo vieno tikslo link procesas; kompanjonystės reikalingi ne tik menininkai, bet ir pradedantys kultūros operatoriai;

- Kompanjonystė įgalina jaunas idėjas, suteikia menininkui ilgalaikius įrankius jų įgyvendinimui;

- Svarbus kompanjonystės aspektas – į tikslinę grupę ir konkretų rezultatą nukreipta veikla, kuri generuoja pridėtinę vertę (ir kultūrinę, ir patirtinę, ir finansinę);

- Jeigu (o taip ir yra) kompanjonystė yra pagalba jauniems kūrėjams vystyti savo karjerą, šie savo ruožtu turėtų mąstyti apie kūrybinę grąžą – edukacinį savo produkcijos aspektą, naujų auditorijų įtraukimą į kultūros vartojimą ir pozityvaus kultūros poveikio įvaizdžio gerinimą.

 

Virginija Vitkienė

 

 

Atgal

Komentavimas išjungtas.