Aplankant Soliarį, 2007

35 mm filmas perkeltas į HD Video (16:9) formatą
Spalva, garsas
Trukmė: 18 min

1971 metais pasirodžiusioje Stanislavo Lemo mokslinės fantastikos romano „Soliaris“ ekranizacijoje, sovietų režisierius Andrejus Tarkovskis sąmoningai pasirinko į ekraną neperkelti paskutinio knygos skyriaus. Jame pagrindinis kūrinio herojus Krisas Kelvinas grįžta į Žemę atlikęs savo misiją – ištirti nepaprastas susidūrimo su nežemiškomis intelekto formomis patirtis. Kurdamas videoprojektą Aplankant Soliarį, Deimantas Narkevičius pakvietė Kaune gimusį aktorių Donatą Banionį trumpai atkurti psichologo-kosmoso keliautojo vaidmenį, ir suvaidinti šią paskutinę sceną. D. Narkevičiaus filmuotoje medžiagoje įterpiamos 1905 metais Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darytos Juodosios jūros nuotraukos – to paties kraštovaizdžio, kuris įkvėpė A. Tarkovskį vaizduojant vandenyną primenantį Soliario paviršių.

Tačiau šiame filme akivaizdžiai pasenęs Kelvinas matomas ne nejaukiame Tarkovskio erdvėlaivyje, bet vaikštantis po vis kitos architektūros erdves. Šios tarpinės erdvės –tarpduriai, laiptai, koridoriai, fojė – tai aliuzija į vis kitą Lietuvos istorijos puslapį. Modernizmo interjerai su griežtomis geometrinio dizaino figūromis atspindi radikalų optimizmą, su kuriuo lietuvių tautinė tapatybė, galima sakyti – tiesiogine šio žodžio prasme – buvo sukurta ankstyvajame XX-ame amžiuje. Kiti epizodai nufilmuoti buvusioje KGB būstinėje Vilniuje (dabar pastate įsikūręs Okupacijų ir laisvės kovų muziejus ir Lietuvos ypatingasis archyvas), kuriame vis dar gyvos sovietmečio laikų arešto, trėmimų ir egzekucijų traumos. Filmo kulminacija –konfliktas tarp Kelvino ir paties menininko D. Narkevičiaus, kuris pasirodęs filme, yra išbaramas savo žmonos dėl provokuojančio elgesio.  

Stebint, kaip D. Banionis įsikūnija į savo personažą, trūkinėjant riboms tarp gyvenimo ir meno, D. Narkevičius bando išsiaiškinti, kurie veikėjai atlieka svarbų vaidmenį, konstruojant taip vadinamas istorines tiesas? Ką tauta daro su atskirais traumuojančiais savo istorijos epizodais, konstruodama kolektyvinę tarpgeneracinę atmintį? Ar praeities epizodų nutylėjimas – atsakinga ateities kūrimo strategija? Kokį vaidmenį atlieka menininkai ir kiti kultūros operatoriai kuriant šiuos naratyvus? Nors darbe nepasiūloma jokių užtikrintų atsakymų į šiuos klausimus, Aplankant Soliarįmums aiškiai atskleidžia praeities spektrus, kurie tyliai formuoja sociopolitines mūsų dienų realijas.