Jasmina Cibic (g. 1979 Slovėnijoje)
Klimato kaita, 2019
Performansas, dokumentavimas piešiant
Menininkei leidus
Šiame, specialiai 12-ajai Kauno bienalei sukurtame, darbe Jasmina Cibic pasiūlo intervenciją, susijusią su vienu iš pagrindinių architektūrinių Lietuvos tapatybės simbolių – Vytauto Didžiojo karo muziejumi. Pastatas buvo suprojektuotas tarpukariu kaip nacionalinis naujai susikūrusios Lietuvos Respublikos muziejus; tuo metu Kaunas buvo Lietuvos sostinė. Muziejų komplekso likimas atspindi politines audras, prasidėjusias kartu su Antruoju pasauliniu karu. Po sovietinės okupacijos 1940-aisiais nuo pastato buvo pašalinta Lietuvos vėliava ir Vytis, o jo fasadas dekoruotas sovietine simbolika. Visgi procesą sustabdė nacistinės Vokietijos okupacija, kurios metu muziejuje buvo įrengta antisovietinės propagandos paroda. 1944 metais, antrosios sovietinės okupacijos metu, prasidėjo įvairiapusės koordinuotos pastangos pašalinti paskutines lietuvių nacionalinės tapatybės žymes.Vietą, kurioje stovėjo Vytautas Didysis, užėmė Leninas ir Stalinas. Karo muziejų kaip lietuvių tautinės tapatybės raiškos vietą pakartotinai įtvirtinti pradėjo devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Perestroikos judėjimo metu, tačiau jos centrinė salė savo originalią formą atgavo tik 2010 m.
Klimato kaita– tai performansas, kuriame frazė „politinis klimatas“ Jasminos Cibic išnagrinėjama su humoru. Jame kalbama apie nuolatos besikeičiantį ideologinį ir vizualųjį Kauno kraštovaizdį per pastaruosius šimtą metų. Paskutinis šios plėtros etapas, siekiant įtvirtinti europietiškumo tendencijas, puikiai iliustruotas vietos ir nacionalinės kultūros prigimties kvestionavimu „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ strategijoje. Išlaikant Karo muziejaus funkciją kaip vietą, kurioje reiškiasi oficiali politinė ideologija, J. Cibic pagrindinėje salėje simboliškai patalpino Europos figūrą – klasikinį moterišką Europos žemyno įkūnijimą. Parodos atidarymo savaitgalį, J. Cibic pakvietė grupę Kauno menininkų sustoti prie savo molbertų ir apsupti tuščią pjedestalą. Jie intensyviai studijavo prieš save esančią tuščią erdvę ir piešė eskizą figūros, kurios realybėje ten nebuvo. Kartu menininkai sukūrė įvairialypį ir alegorinį Europos atvaizdą, apibūdintą Casare Ripa simbolių knygoje „Iconologia“ (1593–1603 m.). Įdomu tai, kad šiame svarbiame istoriniame šaltinyje C. Ripa vieną simbolį patalpina pačiame piešinio centre – tai šventykla, kurią Europa laiko savo dešinėje rankoje.
Klimato kaitojeį šį paslaptingą atributą menininkai kviečiami pažvelgti kaip į alegoriją ir nupiešti jį suteikiant bruožus, kuriuosį jie matytų kaip nacionalinį lietuvių architektūros stilių. Žaismingame performanse užduodami klausimai apie Lietuvos kultūrą Europos bendruomenėje, nagrinėjama nacionalinių atminties ženklų sąvoka ir ateities strategijų temos, susipinančios dvigubame kultūros ir politinio kapitalo žaidime. Po pirmojo pasirodymo parodos atidarymo savaitgalį menininkai periodiškai sugrįš į Karo muziejų ir toliau dirbs su savo eskizais.