„Empatiškas kūnas: savo būgno ritmu“
Inga Galinytė (Lietuva) ir Anna Papathanasiou (Graikija)
Performansas
Inga Galinytė ir Anna Papathanasiou kartu dirbti pradėjo 2018 m. Watermill Centre Niujorke (JAV) vykusios Tarptautinės Roberto Wilsono vadovaujamos vasaros mokyklos metu. Įsitraukusios į ilgalaikį projektą „FTIJs“ (FIRST TIME IN JACUZZI. sorry.), menininkės siekia tarpusavyje sukurti bendrą nematerialią erdvę, apibrėžtą ne geografinių koordinačių, o nematomų emocinių ir dvasinių gijų.
Prasidėjęs kasdienis susirašinėjimą internetu, peraugo į bendrą menininkių audiovizualinį dienoraštį, talpinantį tekstus, vaizdus, garsus ir judesius. Kasdienė praktika, paremta ištikimybe tam tikrai idėjai ar savo antrai pusei, atvedė menininkes prie noro ištirti išsiskyrimo jausmą, kurį per gyvenimą patiria kiekviena gyva būtybė, pradedant pirmuoju atsiskyrimu nuo mamos įsčių.
Specialiai 12-ajai Kauno bienalei PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT sukurtas performansas „Empatiškas kūnas: savo būgno ritmu“ – jau trečiasis dueto susitikimas fiziniam šio ilgalaikio projekto pristatymui. Trijų dalių performansas tęsis visos Kauno bienalės metu, persikeldamas iš asmeninės istorijos į trauminę Kauno miesto patirtį. Menininkės siekia sukurti erdvę, kurioje trauminė patirtis gali saugiai gyti, dalijantis patirtimi ir empatija.
Pirmoji performanso dalis vyko Kauno bienalės atidarymo savaitgalio metu, dalyvaujant abiems menininkėms.
Nuotraukos: Aukstaiaukstai ir Veiraminit.
Nuotraukos: Marija Stanulytė
Antroji performanso dalis vyks:
liepos 4 d., 19:00-22:00
liepos 18 d., 19:00-22:00
rugpjūčio 8 d., 19:00-22:00
rugpjūčio 22 d., 19:00-22:00
rugsėjo 5 d., 19:00-22:00
rugsėjo 19 d., 19:00-22:00
Kauno geležinkelio stotyje, belaukiant grįžtančios kūrybinės partnerės I. Galinytė kvies Kauno miesto gyventojus ir jo svečius susitikti ant reflektyvios platformos – visiems bendros erdvės, įsikūrusios Kauno geležinkelio stoties perone, tam kad trauminės asmeninės ir miesto patirtys įgautų galimybę gyti.
Trauminės patirtys ir jas lydintys ryškūs atsikartojantys prisiminimai ar priešingai – prievartinis atminties netekimas, yra įrašytos emocijų ar net ląstelių lygmenyje. Pirmoji ir neišvengiama tokia patirtis įvyksta gimstant kūdikiui, kada saugi, vientisa įsčių erdvė pasikeičia į materialinę, dualią erdvę. Būtent dėl to, laikotarpis prieš ir po gimimo (perinatalinis) yra jautriausias ir imliausias aplinkos įtakai, o kritiniu metu įgytos reakcijos išlieka visą gyvenimą.
Kauno miestas, kurio identiteto kelionė išgyveno nuolatinę, aplinkinių faktorių įtaką perėjimą iš vieno režimo į kitą, nesąmoningai paniro į kolektyvinę, pasyviai gają, amneziją. Norint užmegzti ryšį su nauja savo paties – asmens ar miesto – forma reikia sugrįžti į kritinį – jautrųjį periodą ir nauju sąmoningumu išgyvenant traumines patirtis paleisti jas ilsėtis.
Atsikartojančių performatyvių susitikimų metu menininkė raižys nematomais ryšiais susietas asmenines ir gimtojo miesto istorijas bei traumines patirtis. Kiekvieną kartą platforma pasipildys nauja informacija, išreikšta archajine simbolika, o žiūrovai bus kviečiami tapti aktyviais performanso dalyviais, paliekančiais savo įrėžtas mintis. Kiekvienas simbolis gebės atidaryti jame slypinčias istorijas, inicijuotų menininkės ir publikos pokalbių metu ar likti aktyviai nežinomas.
0 Komentarų