Manėte, kad šiuolaikiniame mene nėra vietos realistinei skulptūrai? Klystate. Giuliano Finelli, Gian Lorenzo Bernini, Alessandro Algardi, Antonio Canova – senųjų skulptūros korifėjų pavardes linksniuoja auskaruotas vyrukas ilga kasa. Tai Augustinas Kluoda (1989 m.) – jaunosios kartos Lietuvos skulptorius, kuris meno scenoje reiškiasi kurdamas realistines portretines skulptūras. „370“ – pokalbis apie jo kūrybą, šiuolaikinę skulptūrą ir šiuolaikinio konceptualizmo kritiką.
– Prieš daugiau nei 50 metų menininkai konceptualistai pasuko absoliutaus kūrinio dematerializavimo link. Nuo to laiko mene dominuoja koncepcijos. Tavo skulptūros, užuot mobilizavusios proto teorinius, konceptualius konstruktus, kelia nevalingą gėrėjimąsi forma. Šiame kontekste tavo kūrinių mimetiškumas, vizualumas ir dėmesys formai atrodo gana maištingai. Koks tavo santykis su šiuolaikiniu menu? Ar yra dalykų jame, kurie keltų susierzinimą, pasipriešinimą?
– Na, tokie man būdingi bruožai kaip sentimentalumas ar patosiškumas, regis, šiuolaikiniame mene yra tabu. Šiaip neturiu didelių ambicijų keisti pasaulį ar bandyti kur nors įnorminti savą pasaulėžiūrą. Tiek pasigėrėjimą, tiek pasipriešinimą keliančių dalykų, manau, galiu rasti bet kuriame laikotarpyje ar judėjime, tad pernelyg neišskirčiau šiuolaikinio meno. Bet jei jau reikia žutbūt pasirinkti kurią nors sekciją, kurioje yra daugiausia man negatyvią reakciją sukeliančių dalykų, tai tuomet tai – konceptualizmas, nes jo šalininkams būdingas vaizdingumo neigimas. Bet žinoma visur yra išimčių…
– Ar meno kūrinyje įprastai ieškai vizualiųjų patirčių?
– Daugiausia to ir ieškau. Noriu, kad kūrinys priblokštų iš pirmo žvilgsnio. Pastarąjį kartą tokį jausmą patyriau gyvai pamatęs Giovanni Duprè skulptūrą „Abelis“.
– Tavo skulptūrose labai ryški fizinė emocinė ekspresija – atrodo, tarsi figūros laiko savyje ką nors užgniaužusios. Ką sieki tuo perduoti?
– Kokie dalykai kamuoja, tai ir iliustruoju, jei nepajėgiu susilaikyti. Tad, regis, dauguma mano kūrinių yra tik jausmų iliustracijos trimate esperanto kalba pavargusiems praeiviams…
– Kur šie praeiviai tavo kūrinius sutinka? Ar gali papasakoti, kaip ir kur eksponuoji savo skulptūras?
– Kol kas daugiausia internete, mažai ką eksponuoju viešai. Dažniausiai skulptūros neilgai užsibūna pas mane, parduodu arba sunaikinu – lieka tik nuotraukos. Dar nesukūriau nieko, kas mane patį visapusiškai tenkintų, gal taip ir nenutiks niekada. Bet, regis, kol kas būtent toks ir yra mano gyvenimo tikslas – sukurti ką nors, kas atimtų žadą, priverstų absoliučiai užsimiršti bent akimirkai.
– Daugiausia kuri figūrinius ir biustinius portretus. Kas tampa tavo kūrinių personažais?
– Kartais kuriu, kartais tik vizualiai studijuoju arčiausiai esančius organizmus, nieko ypatinga pats neįžvelgiu savo kūrybos procesuose, tiesiog bandau mėgautis taktiliniais formų modeliavimo pojūčiais.
– Kaip gimė idėja sukurti rožinę Lenino biusto repliką?
– Iš noro sau ir kitiems įrodyti, kad beveik bet koks veiksmas gali būti teoriškai racionalizuotas ir kad objekto aura labiausiai priklauso nuo rakurso, iš kurio jį vertini. Bandžiau suderinti kičą su konceptualizmu, vandalizmą – su estetika, nuoskaudas – su sentimentais. Ieškojau kuo labiau nuvalkioto objekto ir motyvų, norėjau apnuoginti man dviprasmiškus jausmus keliantį objektų transformatyvumo traktavimo kaip meninio šviežumo principą. Stengiausi sukurti impresyvaus nihilistiško lėkštumo įspūdį su kuo ilgesne žinute, paslėpta detalėse, iš mados išėjusiu simboliškumu, kuris pernelyg neatkreiptų žiūrovo dėmesio. Tad šis darbas iš esmės turėjo būti kažkas panašaus į žiūrovo egzaminavimą legitimacijos tema. Tik priemonė čia – ne Leninas ar politika, o Lenino portretas, nes man tuo momentu atrodė, kad tai turbūt pats antimeniškiausias objektas lietuviams. Tad ir pabandžiau užsikabinti už jo. Tačiau šis darbas buvo daromas akademijai, tad jis kiek kitoks nei skulptūros, kurias kuriu laisvalaikiu savo noru.
– ERASMUS studijų pusmetį praleidai Italijoje. Ar ten atvedė senųjų meistrų kūryba? Kuriais iš jų žaviesi?
– Tikrai taip, tuo metu vykti Italijon rinkausi daugiausia dėl to, kad studijų metu galėčiau gyvai apžiūrėti, išstudijuoti kuo daugiau senųjų italų skulptūrų. Labiausiai mėgstu G.Finelli, G.L.Bernini, A.Algardi, G.Duprè, A.Canovos kūrinius, o to priežastis paprasta – meistrystė.
– O ką tau reiškia meistrystė?
– Na, ko gero, meistrystė gali pasireikšti bet kurioje sferoje, kaip savo atliekamo veiksmo ar minčių kokybiškumas. Bet aš labiausiai vertinu fizinę meistrystę – autoriaus rankų darbą.
– O ką manai apie skulptūrą Lietuvoje šiandien? Ar ji tau įdomi? Kokių naujų vėjų pastebi?
– Na, mane labiausiai dominančios realistinės skulptūros niša Lietuvoje, regis, apylaisvė – tai ir džiugu, ir liūdnoka. Va, tarkim, dvimačio realizmo nišoje yra ir broliai Gataveckai, ir Žygimantas Augustinas, ir Paulius Juška, ir dar daug man patinkančių tapytojų, grafikų. O skulptorių gerokai mažiau. Išskirčiau nebent Andrių Balčiūną-CryingHorn, kuriantį skaitmeninėje terpėje, o parodinės realistinės skulptūros nelabai pastebiu, gal niekam nereikia arba per brangu, nežinau…
– Ką manai apie skulptūras viešosiose miestų erdvėse Lietuvoje? Ir kokios jos turėtų būti? Ar pačiam teko kurti pagal tokius užsakymus?
– Nesu nieko kūręs viešosioms erdvėms, tik dirbęs kaip padėjėjas. Šiaip nelabai norisi ką nors vertinti ir bijau paveikti kitus savo subjektyvia nuomone – turiu ir mėgstamų, ir labai nemėgstamų pavyzdžių. Bet šiaip, įtariu, visiems būtų mažiausiai blogai, jei viešosios skulptūros būtų kuo įvairesnės ir kad jų atsirastų bent taip dažnai, kaip atsiranda naujų prekybcentrių. (Juokiasi.) Ko gera, geriausiai elgiasi Telšiai, nes ten kasmet viešosios erdvės pasipildo studentų baigiamaisiais darbais.
– Ką nauja kuri šiuo metu? Kokių planų turi ateičiai?
– Šiuo metu lipdau brolio biustą. Tai tiesiog šeimyninis dokumentalusis biustas, kurį darau labiau kaip vizualinės klausos lavinimo pratimą. Vėliau tų pačių paskatų vedamas lipdysiu tėvų biustus, ko gera, užsiimsiu tokiomis studijomis ir toliau, nes man tai tiesiog malonu. Rugsėjį dalyvausiu Kauno bienalėje, tad per vasarą kuriu didžiulę skulptūrą – maždaug 2,5–3 metrų aukščio portretinį biustą su labai stipria emocine išraiška. Kūrinys vadinsis „One of one-off“, jį pamatyti bus galima Kauno paveikslų galerijoje.
– Priklausai penkių dailininkų kolektyvui „Burning Pencils“ (Justinas Krasuckas, Donatas Vasiliauskas, Almantas Šukelis, Simona Jankauskaitė, A.Kluoda). Visų jūsų darbams būdinga realistinė maniera. Papasakok daugiau apie tai. Kas jus vienija, iš ko kilo noras sudaryti grupę ir kokių bendrų ketinimų turite?
– Už šios grupės atsiradimą atsakingas Donatas, aš nelabai drįstu šnekėti už visus, nes esu vėliausiai prisijungęs narys. Mus labiausiai vienija galbūt tai, kad visi esame dideli senososios akademinės dailės gerbėjai ir kad savo kūryboje akcentuojame atlikimą. Pernai surengėme parodą Anykščiuose. Nežinau kada, bet gal bus ir antra. Ketinimai turbūt labiausiai priklausys nuo to, kiek pajėgsime ištobulinti savo techninius įgūdžius, o kol kas tiesiog džiaugiamės būdami bendraminčiais.
