KAUNODIENA.LT: KAUNO BIENALĖ: GYVA MOTERIŠKUMO GIJA TARP GROŽIO IR BJAURUMO

Tema:Straipsniai

Kauno bienalė savo gerbėjams jau pirmosiomis dienomis pristatė ypač gausią programą. Po šių metų renginio teminiu uniteksto skėčiu priglausta kaip niekad daug skirtingų meno rūšių ir žanrų. Bene daugiausia lankytojų dėmesio atkreipė performanso menas, neabejotinai tapęs pirmojo bienalės savaitgalio ašimi.

Raudonos simbolika

20 tik į baltus audinius susivyniojusių jaunų moterų raudonomis dirbtinėmis lūpomis – tokiu politiškai feministišku kinų menininkės Chun Hua Dong performansu “Dvigubas” buvo atverta Kauno bienalė. Pirmojo bienalės performanso esminiu akcentu tapo spalva – sodri ir ryški, aistringa ir žiauri raudona, bylojanti apie ribų paieškas tarp to, kas asmeniška ir vieša, kas yra menas ir realybė.

Būtent raudona spalva žymėjo ir daugelį kitų bienalės performansų. Menininkė iš Izraelio Tamar Nissim žiūrovus pasitiko Raudonojoje M.Žilinsko galerijos salėje, barokinių paveikslų apsuptyje.

Elegantiška juoda suknele pasipuošusi kūrėja prisėdo ant odinės sofos ir, išsitraukusi raudoną lūpdažį, dažėsi lūpas. Iš pradžių kukliai, protarpiais reprezentatyviai nusišypsodama aplinkiniams (juk įprasta, kad malonus šypsnis privalo puošti kultūringos moteris veidą!). Pamažu putlios raudonos lūpos peraugo į klounadišką povyzą, kol galiausiai visas veidas pavirto į ištisą raudoną kaukę. Moters elegancija taip pat išnyko.

Čia pat, žiūrovų akyse, T.Nissim persirengė laisvą raudona suknele, užsirišo skarelę ir lėtai pradėjo valytis veidą baltos vatos gabaliukais, kurie krito tarp plačiai išskėstų kojų. Visai kaip panaudoti tamponai.

“Moters kūnas – svečių namai mėnesinėms, vyrui, vaikams”, – surengtoje viešoje diskusijoje apie savo performansą “Būk mano svečias” pasakojo menininkė. Siekdama, kad žiūrovai pasijustų tikrais svečiais, pasirodymo pradžioje T.Nissim vaišino džiovintomis datulėmis: “Mano vardas hebrajų kalboje reiškia datulė, tad jūs valgėte mane.”

Ar netgi tokiu metaforiniu būdu leisti save valgyti nėra pernelyg drąsu? “Tai ir yra menas – save patiekti auditorijai. Žmonės valgo tave ir tu leidi jiems tai daryti”, – apie savąją meno idėją kalbėjo menininkė.

Ištekėjusi, du vaikus auginanti performanso meistrė prisipažino, kad save laiko feministe: “Izraelyje, kaip ir Lietuvoje, geriau to nesakyti, nes feminizmas turi labai prastą reputaciją. Be taip, aš esu feministė, nes feminizmą suvokiu kaip mąstymo būdą.” Ji teigė, kad pagrindine savo kūrybos tema laiko siekį perteikti esminį šiuolaikinės moters konfliktą tarp pareigos šeimai ir savirealizacijos.

Atsitiktinis sutapimas

Dar viena raudonojo performanso autorė brazilė Maia Rubiane atliko savo pasirodymą “Gėlės oda” iš serijos “Spalvų tetralogija”. Jame siekta jusliškai nagrinėti kūno ir erotikos santykį, laviruojant ant plonytės pavojingo grožio ribos. Raudono intymumo atmosferoje raudona suknele pasipuošusi menininkė lūpomis valgė raudonų rožių žiedlapius, paskleistus ant sudaužytos vazos šukių. Panirusi į savo pasaulį, lėtai ir elegantiškai juos kramtė ir rijo, protarpiais springdama ar žiaukčiodama, bet nesustodama.

Žiūrovų reakcijų sulaukta įvairių. Vieni tyliai grožėjosi spalvų monochromija, kiti netruko pabėgti, pasigesdami greitesnio veiksmo ar konkretaus siužeto. Būta ir pasišlykstėjusių, kuriems šis pavojingas veiksmas buvo nepriimtinas.

Tiesa, M.Rubiane kauniečams atliko ir geltonai nuspalvintą performansą “Akistata. Ir tuomet ištariau: taip, sutinku”, kuriame nagrinėjo buvimo svetimoje šalyje patirtį – kūrėja užrištomis akimis klausėsi jai nepažįstama lietuvių kalba skaitomos Jono Meko poezijos.

Organizatoriai patikino, kad performansus vienijo tik ta pati universalaus meno kalbėjimo tema. Nė viena menininkė apie viena kitos darbus nežinojo. Tad ir jas pačias nustebino visų performansus sujungusi raudona gija.

Gyvas menas

“Jau kuris laikas bienalės konceptualioji ašis sukasi ne apie konkrečią mediją ar meno rūšį, bet apie idėjas”, – apie Kauno bienalės, anksčiau orientuotos išskirtinai į tekstilės meną, transformacijas pasakojo jos meno vadovė Virginija Vitkienė. Jos teigimu, labai natūralu, kad būtent šiandienėje bienalėje, kurią jungia universalios meno kalbos idėja, galima sutikti labai daug žanrų ir medijų kūrinių – taip pat ir performansus.

Tiesa, ištikimi Kauno bienalės gerbėjai šio renginio kontekste su performatyvumu susiduria nebe pirmą kartą. Dar 2011-aisiais su Kauno šokio teatru “Aura” buvo kūriami šokio spektakliai.
“Vis dėlto tai buvo daugiau profesionalus scenos menas, į kurio stebėjimą žiūrovas atėjo nusiteikęs per tam tikrą apibrėžtą laiko tarpą patirti ir suvokti kūno kalbos forma papasakotą istoriją”, – apie performanso ir šokio spektaklio skirtumą kalbėjo V.Vitkienė.

Ji pabrėžė, kad performansas, priešingai nei spektaklis, labiau linkęs į netikėtumus ir todėl vadinamas gyvuoju menu: “Tai yra tam tikras veiksmas, kurio negali numatyti net pas menininkas. Jis turi iš anksto apgalvotą struktūrą, bet žiūrovas gali įsikišti, sutrukdyti arba padėti kažką įgyvendinti. Tai labai gyva meno komunikacija, neturinti režisūros, kaip ir mūsų gyvenimas.”

Performanso, kaip netikėtumų kupino meno, iliustracija tapo ir T.Nissim surengta atvira diskusija “Raudona gija”, kurioje ji ne tik pristatė savo ankstesnius darbus ir pasidalijo mintimis apie moteriškumą – tokį, kokį pati išgyvena ir jaučia, – bet praskleidė atsitiktinai gimusius darbus: filmuojant videoperformansą staiga fone pasigirdusius netikėtai į namus grįžusių vaikų balsus ar vietoj planuotos vienos valandos sugaištas keturias valandas bandant didelį molio gabalą pertrinti per sietą.

Menininkų forumas

Peržvelgus net kelis mėnesius apimančią IX Kauno bienalės renginių programą, kiek nustebino performansų datos – visi jie atlikti tą patį rugsėjo savaitgalį.

“Iš pradžių norėjome performansus rodyti visą bienalės laikotarpį, bet vėliau supratome, kad kviestiniai menininkai iš užsienio būtų šiek tiek vieniši. Per atidarymą būna suvažiavę bene visi kūrėjai”, – apie sumanymą kurti idėjų cirkuliacijos ir tarpusavio bendrystės terpę pasakojo V.Vitkienė.

Atrodo, kad mintis pasiteisino su kaupu – performansų žiūrovų gretas papildė ne tik Lietuvos meno pasaulio žmonės, kultūros turistai iš užsienio, bet ir Kauno bienalėje darbus pristatantys užsienio menininkai.

“Performansai – man tolima ir mažai pažįstama sritis, – po T.Nissimi pasirodymo savo įspūdžiais dalijosi hiperrealistinių skulptūrų parodą Kaune pristačiusi australų menininkė Patricia Piccinini. – Jos drąsa nebijoti rodyti savo kūną mane žavi. Aš niekada nedrįsčiau to padaryti.”

Pati T.Nissimi netrukus po savo atlikto performanso skubėjo į kolegės Maios Rubiane pasirodymą, kurį atminimui fiksavo fotokamera. “Man labai patinka stebėti kitų menininkių darbus, – teigė kūrėja ir pabrėžė, kad Kaune vienoje vietoje išvydo daug gerų performansų. – O performansai yra labai apgaulingas menas – niekada nesi tikras, ką išvysi. Net, jei nujauti, kas tai ir apie ką, iki pat galo nežinai, ko tikėtis.”

Visų Kauno bienalės peformansų koordinatorė Vaida Tamoševičiūtė, kuri taip pat yra performansų atlikėja, džiaugėsi Kauno bienalės organizatorių jai patikėta užduotimi: “Buvo labai lengva dirbti, nes menininkės tvirtos, konkrečios, aiškiai žinančios, ką daro, ko nori. Man svarbiausia – žmogiškasis ryšis, santykiai, kurie užgimsta ir tęsiasi. Taip atsiranda naujų inspiracijų kurti toliau.”

2013 09 30, Kaunodiena.lt, Laura Udrienė

Atgal

Komentavimas išjungtas.