Saulėtą savaitgalį verta išsiplėšti iš įprastų vilnietiškų trajektorijų ir nulėkti, pavyzdžiui, į Kauną.

Vos įsiliejus į Laisvės alėjoje šurmuliuojančią rudeninės mugės minią akis užkliūva už stendo su Vinstono Čerčilio mintimi „Iš pradžių mes formuojame pastatus, o paskui pastatai formuoja mus“. Du mėnesius Laikinojoje sostinėje vykstantis „Kauno architektūros festivalis‘1“ tarsi apjungia dvi tradicines meno puotas: prieš keletą savaičių čia pat praūžusį afrikietiškais ritmais pagardintą šiuolaikinio šokio festivalį „Aura‘23“ ir šiandien mus čia atviliojusią „Kauno bienalę‘9“. Popieriuje pasimetusi Vilniaus-Kauno dipolio idėja realybėje apsireiškia vis dažniau, nes, susumavusi rugsėjo ir spalio mėnesio išlaidas traukiniams ir benzinui Vilnius-Kaunas-Vilnius, teigiu – Kaunas ne tik atsigauna, jis jau atsigavo!

Taigi, bienalė. Devintą kartą organizuojama šventė šiemet sukasi apie „unitekstą“, į kurį kuratoriai ir menininkai nusprendė pasigilinti kaip į kol kas paskutinę semiotinės grandinės veikalas –>  tekstas –> intertekstas –> hipertekstas –> unitekstas grandį. Skamba ganėtinai filosofiškai ir abstrakčiai. Tačiau pasiskaičius kokie buvo keliami reikalavimai menininkų darbams, pasidaro kiek aiškiau: „Kviečiame siūlyti unitekstus, su kuriais sąlytis ištinka per intuiciją, medžiagiškumą, stichiškumą, sensualumą, nuojautas, buvimo čia ir dabar patyrimus“.

Kadangi bienalės parodas bus galima lankyti iki kitų metų pradžios, šį kartą mūsų meno ekskursantų būrelis, pasistiprinęs senojoje „Spurginėje“, nusprendė apžiūrėti tik vieną iš ekspozicinių erdvių – t.y. Mykolo Žilinsko dailės galeriją. Įėję į šalčiu dvelkiančius rūmus nusprendėme paltų rūbinėje nepalikti. Bilietas žmogui kainavo dvyliką litų – nebrangu. Bet parodų bukleto su trumpai pristatytais kūrėjais ir jų kūriniais nebuvo – labai gaila.

Tekstilės bienalėje sąvoka tekstilė jau seniai išsiveržusi iš savo įprasto apibrėžimo, o jos organizatoriai turi labai ambicingų tikslų – paversti Kauną konceptualia šiuolaikinio tekstilės meno platforma, nuolat keičiant bienalės koncepciją, koordinatorius, struktūrą pristatyti novatoriškas idėjas, galimybes, tekstilės sąsajas su kitais menais, naujausiomis technologijomis. Tad nekeista, kad šiemet nuo tekst[ilės] buvo logiškai prieita iki [uni]teksto.

Pirmojo aukšto erdvėse įsipatoginę kybojo, stovėjo, gulėjo, siūbavo ir buvo transliuojami iki dešimties spalvingų kūrinių. Ai Ito (Japonija) iš vilnos ir cheminio pluošto išaustas sieninis kilimas su komiksiškai nuotaikinga šiuolaikinio Niujorko gatvės gyvenimo panorama priminė vaikystėje taip atidžiai išžiūrinėtus ir papildomomis detalėmis, prasmėmis, istorijomis kuriamus unitekstus mano kambario kilimuose, raštuotuose tapetuose, margose užuolaidose ir suknelių audiniuose su paveikslėliais.

Audrius Janušonis tekstilės šventei ant trijų stalų patiekė keramikinę puotą akims ir mintims. Vienas ant kito lipo torsai, biustai, rankos, galvos, vyriškis laikė pasemtą sidabrinį šaukštelį, mergelė iškeltomis kojomis rėmėsi į knygą, kažkam vietoj veido stirksojo portugališka keramikinė plytelė, kažkieno galva – įridenta į lėkštę, kažkieno likę tik galūnės, ir, žinoma, kaip niekur nieko – krepšinio kamuolys. Istorijos, atminties puota su laiko apgraužtais profiliais ir siluetais. Tarsi skulptoriaus dirbtuvė, kurioje per laiką susikaupia ištisas archeologinis idėjų, minčių, stilių, formų sluoksnis.

Kitoje salėje trijuose dideliuose ekranuose transliuojamas Liao Chi-yu (Taivanis) video triptikas „Daugiaserijiniai šmėžavimai“ per fone skambančius aplinkos garsus (vaikų juoką, bičių dūzgimą, čiurlenimą, džeržgimą) ir tris šiek tiek nestatiškus to paties natiurmorto kadrus kiek skirtingais rakursais mėgino pasakoti trumpas istorijas be pradžios ir be pabaigos, bet kupinas kontekstų ir užuominų. Tai impresionistiški (manet‘iški) pusryčiai ant žolės, tai melancholiški (trier‘iški) naktipiečiai mėnesienoje po iškelto peilio ašmenimis, tai saldi popiečio (kar wai‘iška) arbatėlė su pyragu. Ironiškas žaidimas pačia natiurmorto sąvoka.

Jūratės Jarulytės spalvingi geometriški „Neracionalūs pjūviai“ priminė art deco stilistinius interjero elementus ir socrealistine tapyba atliktus vamzdynų konstrukcijų portretus, o taip pat įsiskverbimą į kompiuterio smegenis filme „Matrica“ ar didžiulius optinio meno ar 3D atvirukus. Tai paveikslai, kurie praveria tuščią sieną ir išsiveda žvilgsnį į kitą matavimą, į kitą, neracionalų pasaulio, laiko, istorijos pjūvį. Boriso Oichermano (Izraelis) veidrodiniai lakštai, kabantys iš dviejų pusių ir sukuriantys lengvai judančio vėjyje tunelio pojūtį, kvietė tyrinėti vaikštant. Atsispindėjo lankytojų veidai, aplink esančių kūrinių spalvos, iš kažkur krintantys saulės blikai, viskas tįso ilgyn ir kreivyn. Apėmė keistas periferinio regėjimo potyris, o galvoje režisavosi Alisos ir Triušio nuotykiai rytų kovų menų filme, kur veidrodžių karalystėje sutinki ne tik drakoną, bet ir penkiolika kitų „aš“ ir jau nebesi tikras nei dėl vieno iš jų.

Grįžus į sąlyginę realybę pasitiko Naglio Ryčio Baltušniko mozaikos, dedikuotos žmonai (jau vien šitai vertė žiūrėti į kūrinį su papildomu švelnumu). Puikus pavadinimas „Flowers are a girls best friends“ ir dar puikesnė koncepcija – didžiulės juodai baltos mozaikos, t.y. milžiniški „lipdukai“ su barkodu, 8,99 Lt kaina ir pavadinimais „rožytė“, „narcizas“. Greta ant sienos buvo „priklijuotas“ ir beveik 2 metrų ilgio geltonas mozaikinis kainos lipdukas apvalainais kraštais „79,99“, primenantis ir sovietinių gydyklų Druskininkuose baseinų dugną, ir F.Beigbederio išpuolį prieš reklamą knygoje „14,99“, ir Vilniaus gatves puošiančią, reklaminiu veidu, savotiška sostinės etikete tapusią spalvingąją kostiumų fėją ponią Roželę.

Kituose dviejuose M.Žilinsko rūmų aukštuose meno kūriniai dar labiau interaktyvėjo. Sadik Kwaish Alfraji (Irakas) video animacija „Sizifas ruošiasi demonstracijai“ užkabino dėmesį savo monochromiškumu ir geometriškumu, aliuzija į animuotą kompiuterinį žaidimą, komiksą – penkios eilės po šešis sizifus, savyje tempiančius akmenį vis kita poza. Tarsi visi išorinio pasaulio sunkumai ir vidinio gyvenimo našta tarsi koks guzas susimestų vis kitoje galūnėje, vis kitoje kūno vietoje. Dėmesį patraukė ir menininko kilmės šalis – Irakas. Esame pakankamai saugios laisvos kapitalistinės šalies žiūrovai, todėl kiekviena reta žinutė, mus pasiekianti iš ten, kur vyksta karas, maras ir badas, baksteli šiek tiek smarkiau, priverčia suklusti ir skirti bent sekunde daugiau savo dėmesio, nes tikėtina, kad tokios šalies kūrėjas turės per daug ko pasakyti, kad meluotų, maivytųsi ar provokuotų iš neturėjimo ką veikti. Ką, pvz. savo video performanse „Anatominis teatras“ išdarinėja Silvia Giamarone (Italija), siūlu ir adata iš tiesų prisiuvinėdama prie aktorės kaklo odos baltą nėrinių apykaklę. Fiziologiška, konseptualu, paveiku, bet supranti, kad tai kyla iš tokio nepakeliamo milanietiško podiumų sterilumo ir manekenių kautynių, ir hiperrealistiškas anatomiškumas taip ir lieka anapus ekrano, nesujaudinęs.

Tuo tarpu iš toli labai viliojusi Monikos Žaltauskaitės-Grašienės ir Bronės Neverdauskienės instaliacija – daugybė grubių standžių rūbų, panašių į triko milžinams ar sumo imtynininkams, priėjus nuliūdino. Kadangi mano telefonas nebuvo išmanus, o elektroninį prietaisą, priklausantį prie parodos, jau nešiojosi kiti žiūrovai, likau tik grožėtis grafiškais QR kodais, pritaisytais ant kiekvieno rūbo tarsi etiketė. Tiems, kas galėjo juos perskaityti, kiekvienas rūbas šmaikščiai pasakojo apie savo dėvėtojo būdo savybes. Kaip teigė parodos aprašyme autorės, nepaisant rasinių ir socialinių skirtumų, mes esame paženklinti dar ir likimo „etikete“.

Atskira salė buvo skirta Gao Yuan (Taivanis) ir jos kiniškai nusaldintoms nuogalių fotografijoms „Naujoji epocha“. Iš jų dvelkė švelnia ironija iš XIXa. tapybos pasiskolintai romantizuotai nuogo moters kūno pateikimo pozai „įklijuojant“ ją į kontrastingą industrinį peizažą – dūmuose skendinčių gamyklų ar purvinos statybvietės foną. Ironiškai nuteikė ir „gliansiniai“ moterų (ir vyrų) aktai ant obuolių, rudeninių lapų krūvos ar saldžiame saulėlydyje. Kai kurios moterys bvuo išsitatuiravę ar įsivėrę auskarą į lūpą, o kartu su jomis pozavo žalia gyvatė ar atversta biblija. Kinai dažnai pradžiugina savo linksmu požiūriu į kičą. Šis atvejis – irgi vienas iš tokių.

Turbūt labiausiai išreklamuota ir ypatingą visų smalsumą žadino Patricia Piccinini (Australija) ir josios paroda „Nematoma saulė mumyse“. Savo kūriniais ji siekia budinti empatiją smarkiai kitokiam. Jos silikoniniai monstriukai primena keistus deformuotus žmonių-nebežmonių kūnus, tešlos gabalus, hiperrealistiškas antropomorfines būtybes, atgrąsias, bet tuo pat metu keliančias užuojautą. Šiam jausmui pastiprinti savo skulptūrose ir fotografijose ganėtinai šlykščias būtybes ji įtraukia į dialogą su mums įprastai empatiją, švelnumą ir besąlygišką meilę keliančiais, globos reikalaujančiais gražučiais vaikučiais. Tuo pačiu menininkė žongliruoja ir su mūsų fobijomis.Taip sulošiamas dvigubas žaidimas – sukyla nerimas, apima pavojaus jausmas, norisi apsaugoti mums įprastą ir gražų pasaulį nuo susidūrimo su nenuspėjama anomalija. Bet čia pat tenka pripažinti, kad būtent šis, mums įprastas ir savas, savotiškai saugus pasaulis nesiliauja kurti sąlygų būtent tokių anomalijų atsiradimui. Užtenka pagalvoti apie genetiškai modifikuotus maisto produktus, cheminius ginklus, klonavimą ir kitus vis geriau įvaldomus susinaikinimo įrankius, kurių dėka Piccinini fotografijos baisiai greitai nebeatrodys tokios fantasmagoriškos. Kiekviena fantastika savyje dažnai turi realios prognozės galimybę.

Kelios valandos vėsiose salėse praėjo nejučia. Minčių klajones nuo vienos koncepcijos prie kitos retkarčiais paskanindavo nugirsti nuoširdūs ekspozicijas prižiūrinčių močiučių pokalbiai apie nuskintus obuolius, kepamus pyragus ir anūkų pasiekimus. Leidžiantis laiptais žemyn teko perbristi „atminties-užmaršties“ upelį, ištekėjusį iš perlaistytos vietinės oranžerijos. Tarp bienalės lankytojų teko sutikti daugybę užsieniečių, mamą su penkiomis dukromis, kelis būrius draugų iš Vilniaus, nemažai vaizduojamuoju menu susidomėjusių vaikinų, kas nuoširdžiai džiugino. Išėjus Alėjoje laukė pašerpetojęs Soboras ir prisiminimas apie a.a. kunigo Mikutavičiaus pamokslus, pilnus poezijos ir paprastos gyvenimo filosofijos, ragaišiais, sūrių, rūkyta žuvimi ir medumi nukrauti mugės prekystaliai. Plakatai skelbė apie Kaune apsilankysiančio šiandien pasaulyje vieno žymiausių architektų Mario Botta paskaitą, ir apie tai, kad „Kaune – kaip Kine“. Ir neapleido stiprėjanti nuojata, jog visi kontekstai, koncepcijos, rakursai, atmintys, vizijos jau seniai susipynę į bendrą vientisą unitekstą, belieka kiekvienam savyje išsitreniruoti sąmoningumo raumenį, kad galėtum nuolat tą daugiasluoksnį unitekstą, o gal paprasčiausiai – pasaulį – įgyvendinti ir išgyventi.

2013 10 06, kafehauzas.lt, Agnė Biliūnaitė

Kauno bienalė savo gerbėjams jau pirmosiomis dienomis pristatė ypač gausią programą. Po šių metų renginio teminiu uniteksto skėčiu priglausta kaip niekad daug skirtingų meno rūšių ir žanrų. Bene daugiausia lankytojų dėmesio atkreipė performanso menas, neabejotinai tapęs pirmojo bienalės savaitgalio ašimi.

Raudonos simbolika

20 tik į baltus audinius susivyniojusių jaunų moterų raudonomis dirbtinėmis lūpomis – tokiu politiškai feministišku kinų menininkės Chun Hua Dong performansu “Dvigubas” buvo atverta Kauno bienalė. Pirmojo bienalės performanso esminiu akcentu tapo spalva – sodri ir ryški, aistringa ir žiauri raudona, bylojanti apie ribų paieškas tarp to, kas asmeniška ir vieša, kas yra menas ir realybė.

Būtent raudona spalva žymėjo ir daugelį kitų bienalės performansų. Menininkė iš Izraelio Tamar Nissim žiūrovus pasitiko Raudonojoje M.Žilinsko galerijos salėje, barokinių paveikslų apsuptyje.

Elegantiška juoda suknele pasipuošusi kūrėja prisėdo ant odinės sofos ir, išsitraukusi raudoną lūpdažį, dažėsi lūpas. Iš pradžių kukliai, protarpiais reprezentatyviai nusišypsodama aplinkiniams (juk įprasta, kad malonus šypsnis privalo puošti kultūringos moteris veidą!). Pamažu putlios raudonos lūpos peraugo į klounadišką povyzą, kol galiausiai visas veidas pavirto į ištisą raudoną kaukę. Moters elegancija taip pat išnyko.

Čia pat, žiūrovų akyse, T.Nissim persirengė laisvą raudona suknele, užsirišo skarelę ir lėtai pradėjo valytis veidą baltos vatos gabaliukais, kurie krito tarp plačiai išskėstų kojų. Visai kaip panaudoti tamponai.

“Moters kūnas – svečių namai mėnesinėms, vyrui, vaikams”, – surengtoje viešoje diskusijoje apie savo performansą “Būk mano svečias” pasakojo menininkė. Siekdama, kad žiūrovai pasijustų tikrais svečiais, pasirodymo pradžioje T.Nissim vaišino džiovintomis datulėmis: “Mano vardas hebrajų kalboje reiškia datulė, tad jūs valgėte mane.”

Ar netgi tokiu metaforiniu būdu leisti save valgyti nėra pernelyg drąsu? “Tai ir yra menas – save patiekti auditorijai. Žmonės valgo tave ir tu leidi jiems tai daryti”, – apie savąją meno idėją kalbėjo menininkė.

Ištekėjusi, du vaikus auginanti performanso meistrė prisipažino, kad save laiko feministe: “Izraelyje, kaip ir Lietuvoje, geriau to nesakyti, nes feminizmas turi labai prastą reputaciją. Be taip, aš esu feministė, nes feminizmą suvokiu kaip mąstymo būdą.” Ji teigė, kad pagrindine savo kūrybos tema laiko siekį perteikti esminį šiuolaikinės moters konfliktą tarp pareigos šeimai ir savirealizacijos.

Atsitiktinis sutapimas

Dar viena raudonojo performanso autorė brazilė Maia Rubiane atliko savo pasirodymą “Gėlės oda” iš serijos “Spalvų tetralogija”. Jame siekta jusliškai nagrinėti kūno ir erotikos santykį, laviruojant ant plonytės pavojingo grožio ribos. Raudono intymumo atmosferoje raudona suknele pasipuošusi menininkė lūpomis valgė raudonų rožių žiedlapius, paskleistus ant sudaužytos vazos šukių. Panirusi į savo pasaulį, lėtai ir elegantiškai juos kramtė ir rijo, protarpiais springdama ar žiaukčiodama, bet nesustodama.

Žiūrovų reakcijų sulaukta įvairių. Vieni tyliai grožėjosi spalvų monochromija, kiti netruko pabėgti, pasigesdami greitesnio veiksmo ar konkretaus siužeto. Būta ir pasišlykstėjusių, kuriems šis pavojingas veiksmas buvo nepriimtinas.

Tiesa, M.Rubiane kauniečams atliko ir geltonai nuspalvintą performansą “Akistata. Ir tuomet ištariau: taip, sutinku”, kuriame nagrinėjo buvimo svetimoje šalyje patirtį – kūrėja užrištomis akimis klausėsi jai nepažįstama lietuvių kalba skaitomos Jono Meko poezijos.

Organizatoriai patikino, kad performansus vienijo tik ta pati universalaus meno kalbėjimo tema. Nė viena menininkė apie viena kitos darbus nežinojo. Tad ir jas pačias nustebino visų performansus sujungusi raudona gija.

Gyvas menas

“Jau kuris laikas bienalės konceptualioji ašis sukasi ne apie konkrečią mediją ar meno rūšį, bet apie idėjas”, – apie Kauno bienalės, anksčiau orientuotos išskirtinai į tekstilės meną, transformacijas pasakojo jos meno vadovė Virginija Vitkienė. Jos teigimu, labai natūralu, kad būtent šiandienėje bienalėje, kurią jungia universalios meno kalbos idėja, galima sutikti labai daug žanrų ir medijų kūrinių – taip pat ir performansus.

Tiesa, ištikimi Kauno bienalės gerbėjai šio renginio kontekste su performatyvumu susiduria nebe pirmą kartą. Dar 2011-aisiais su Kauno šokio teatru “Aura” buvo kūriami šokio spektakliai.
“Vis dėlto tai buvo daugiau profesionalus scenos menas, į kurio stebėjimą žiūrovas atėjo nusiteikęs per tam tikrą apibrėžtą laiko tarpą patirti ir suvokti kūno kalbos forma papasakotą istoriją”, – apie performanso ir šokio spektaklio skirtumą kalbėjo V.Vitkienė.

Ji pabrėžė, kad performansas, priešingai nei spektaklis, labiau linkęs į netikėtumus ir todėl vadinamas gyvuoju menu: “Tai yra tam tikras veiksmas, kurio negali numatyti net pas menininkas. Jis turi iš anksto apgalvotą struktūrą, bet žiūrovas gali įsikišti, sutrukdyti arba padėti kažką įgyvendinti. Tai labai gyva meno komunikacija, neturinti režisūros, kaip ir mūsų gyvenimas.”

Performanso, kaip netikėtumų kupino meno, iliustracija tapo ir T.Nissim surengta atvira diskusija “Raudona gija”, kurioje ji ne tik pristatė savo ankstesnius darbus ir pasidalijo mintimis apie moteriškumą – tokį, kokį pati išgyvena ir jaučia, – bet praskleidė atsitiktinai gimusius darbus: filmuojant videoperformansą staiga fone pasigirdusius netikėtai į namus grįžusių vaikų balsus ar vietoj planuotos vienos valandos sugaištas keturias valandas bandant didelį molio gabalą pertrinti per sietą.

Menininkų forumas

Peržvelgus net kelis mėnesius apimančią IX Kauno bienalės renginių programą, kiek nustebino performansų datos – visi jie atlikti tą patį rugsėjo savaitgalį.

“Iš pradžių norėjome performansus rodyti visą bienalės laikotarpį, bet vėliau supratome, kad kviestiniai menininkai iš užsienio būtų šiek tiek vieniši. Per atidarymą būna suvažiavę bene visi kūrėjai”, – apie sumanymą kurti idėjų cirkuliacijos ir tarpusavio bendrystės terpę pasakojo V.Vitkienė.

Atrodo, kad mintis pasiteisino su kaupu – performansų žiūrovų gretas papildė ne tik Lietuvos meno pasaulio žmonės, kultūros turistai iš užsienio, bet ir Kauno bienalėje darbus pristatantys užsienio menininkai.

“Performansai – man tolima ir mažai pažįstama sritis, – po T.Nissimi pasirodymo savo įspūdžiais dalijosi hiperrealistinių skulptūrų parodą Kaune pristačiusi australų menininkė Patricia Piccinini. – Jos drąsa nebijoti rodyti savo kūną mane žavi. Aš niekada nedrįsčiau to padaryti.”

Pati T.Nissimi netrukus po savo atlikto performanso skubėjo į kolegės Maios Rubiane pasirodymą, kurį atminimui fiksavo fotokamera. “Man labai patinka stebėti kitų menininkių darbus, – teigė kūrėja ir pabrėžė, kad Kaune vienoje vietoje išvydo daug gerų performansų. – O performansai yra labai apgaulingas menas – niekada nesi tikras, ką išvysi. Net, jei nujauti, kas tai ir apie ką, iki pat galo nežinai, ko tikėtis.”

Visų Kauno bienalės peformansų koordinatorė Vaida Tamoševičiūtė, kuri taip pat yra performansų atlikėja, džiaugėsi Kauno bienalės organizatorių jai patikėta užduotimi: “Buvo labai lengva dirbti, nes menininkės tvirtos, konkrečios, aiškiai žinančios, ką daro, ko nori. Man svarbiausia – žmogiškasis ryšis, santykiai, kurie užgimsta ir tęsiasi. Taip atsiranda naujų inspiracijų kurti toliau.”

2013 09 30, Kaunodiena.lt, Laura Udrienė

Jaunosios kartos tekstilininkės Aistės Jančiūtės savitas požiūris į tekstilės meną pradėjo ryškėti dar bakalauro studijų metais – tradicines tekstilės raiškos priemones menininkės kūryboje po truputį pakeitė kūno plastika, piešinys ir linija dvimatėje plokštumoje transformavosi į erdvėje ir laike išgyvenamą judesį. Neseniai studijas baigusi menininkė ir toliau nuosekliai plėtoja dialogą tarp tekstilės ir šokio meno – Kauno Bienalės Jaunųjų menininkų parodoje Aistė atliks performansą, kurio metu kurs piešinių seriją, pasikliaudama vien tik intuityvia kūno raiška.

Jau bakalauro studijų metais pradėjai domėtis performanso menu. Tavo tekstilės baigiamasis darbas „Nuo taško iki linijos” buvo labai glaudžiai susijęs su judesiu/šokiu, savo kūną naudojai kaip meninės raiškos priemonę. Gal galėtum trumpai pristatyti šio darbo idėją?

Atsisakydama tradicinės audimo technikos, pritaikau metmenų ir autaudų jungimosi principą ir perke­liu audinį iš plokštumos į erdvę. Jungiama šiuolaikines medijas su pačios atliekamais judesiais, “audžiu erdvę”. Šį kartą metmenimis ­tampa kūno judesiai, o ataudais – video projekcija. Šio performanso ašis – procesas, o ne nuaustas kūrinys kaip galu­tinis rezultatas.

Tavo kūrybą galima traktuoti įvairiai – kaip performatyvią tekstilę, performansą, ar netgi kaip šiuolaikinį šokį. Kokia reikšmė tenka tekstilei ir kokia – šokiui? Kaip šios dvi disciplinos persipina, viena kitą veikia?

Tekstilė man yra kaip mąstymo būdas ar konceptualus meninės raiškos pagrindas. Esminė tekstilės prigimtis – tai priešybių susijungimas (ataudai ir metmenys), vertikalė ir horizontalė. Tokiu būdu ir mano domėjimosi laukas pavirto priešybių – statikos ir dinamikos – sujungimu.

Šokis, šiuo atveju būtų tiksliau sakyti judesys,  tik papildo  ir praplėčia tekstilės sąvoką konceptualiąja prasme. Audžiant ar siuvant yra naudojama daug mechaniškų judesių, tai tarsi mažytis rankų šokis, kurio rezultatas – tam tikras meno kūrinys. Tad judesys ir tekstilė neatsiejami.

Žinau, kad šokio menu domiesi ne vienerius metus. O kada šokis atsirado tavo gyvenime ir kuo jis tave patraukė?

Šokis, arba tiksliau, judesys, judėjimas mano gyvenime atsirado labai organiškai. Tiesiog gera judėti, gera jausti savo kūną, gera kai jis klauso tavęs ir tu klausai jo.

Kelis projektus esi įgyvendinusi ir su šiuolaikinio šokio kūrėja Ugne Dievaityte, jau ilgus metus dirbančia šioje srityje tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Kokią įtaką bendradarbiavimas su Ugne padarė tavo kūrybai?

Didžiausias jos indėlis į mano kūrybą – tai suteikta judesio laisvė ne tik kūne, bet ir prote. Jei nori šokti, tai šok ir tiek.  Šokiui nesvarbu nei metai, nei fiziniai duomenys ar įgūdžiai. Šokis kaip ir visa kūryba – džiaugsmo įrankiai.

Kauno Bienalės Jaunųjų menininkų parodoje atliksi 30-ties dienų performansą, kuriame apsiribosi tik rankos judesiu. Kiekvieną dieną sukursi po piešinį, kurį inspiruos vien intuityviai išgyventas judesys. Kokio rezultato tikiesi? O gal šiuo atveju svarbus tik pats procesas?

Taip, svarbiausia  yra procesas. Buvimas čia ir dabar. Visas dėmesys tik į rankos judesį lape. Rezultatas vienaip ar kitaip bus, jis – neišvengiamas.

Panašaus pobūdžio meninių praktikų Lietuvoje esama, bet visgi nedaug. Ką manai apie performanso meną Lietuvoje? Ar atrandi bendraminčių, įkvepiančių kūrėjų?

Performenso menas Lietuvoje dar tik pradeda judėti.  Man pačiai tai visiškai naujas kūrybinis  laukas. Tad taip pat judu apčiuopomis, eksperimentuodama.

Pirmą kartą įgyvendinsi tokios ilgos trukmės performansą, kuris, reikia manyti, pareikalaus didelių emocinių ir fizinių išteklių. Tad kaip ruošiesi jo įvykdymui? Gal turi kokių specialių dėmesio sutelkimo pratimų? Kodėl apskritai pasirinkai būtent tokios trukmės laikotarpį?

Taip, turiu vieną praktiką – kvėpavimą. Kuo daugiau dėmesio teiki kvėpavimui, tuo ilgiau gyveni dabar. Dėl performanso trukmės, tai teks palaukti  jo pabaigos. Tada ir paaiškės, kodėl būtent tiek laiko.

Savo darbo aprašyme atskleidi, kad tau įdomus atvirkštinis fiziologinis procesas. Paprastai veiksmui impulsą duoda smegenys, tik tuomet jis įvykdomas. O tu bandysi smegenis pažaboti – priversi protą sekti atliekamą veiksmą, o ne atvirkščiai. Kokia šios apverstos logikos prasmė? Ar sieki kūną maksimaliai išlaisvinsti nuo mentalinių procesų?

Dažniausiai atėjus idėjai (minčiai), ji yra užrašoma, nupiešiama, išlipdoma ir t.t. Pirma – mintis, o po to sekaveiksmas. Šįkart man įdomus veiksmas ir kas vyksta prote, kai jis yra tik stebėtojas. Pažaboti proto neįmanoma, jį galima tik nukreipti tam tikra linkme. Todėl rankai leisiu laisvai judėti (piešti) popieriaus lape, o protą nukreipsiu į šį judesį. Įdomu, kur yra riba, kada kūnas seka mintį ir kada mintis seka judesį. Kitaip sakant, riba tarp sąmoningumo ir inercijos.

Viršuje:  užuomina į performansą „Aš esu tas, kas aš esu“, kurį menininkė atliks Kauno Bienalės metu.

2013 09 27, Meno Propaganda, Ieva Emilija Samuolytė

Molinis Andrius Kubilius, krepšinio kamuolys, ant moters odos siuvama apykaklė, pusnuogės merginos dirbtinėmis pražiotomis raudonomis lūpomis – šiuos ir kitus meno kūrinius pamatė šiandien Kaune prasidėjusios 9-osios Kauno bienalės „Unitekstas“ lankytojai.

Šiandien M.Žilinsko dailės galerijoje atidaryta pagrindinė konkursinė bienalės paroda ir paskelbti jos nugalėtojai. Jais tapo lietuvis skulptorius Andrius Janušonis ir menininkė iš italijos Silvia Giambrone.

A.Janušonis sukūrė keramikos skulptūrų kompoziciją „Epizodai“. Juose žiūrovai gali atpažinti politiką A.Kubilių, pamatyti tikrą poeto Pauliaus Širvio parašą, paliktą knygoje „Poezijos pavasaris“ bei daug kitų įvairių atpažįstamų su kasdienybe susijusių objektų.

„Tai įvairiais metais sukurti darbai. Man įdomu buvo juos sukomponuoti į vieną junginį. Taip iš praeities ir dabarties darbe susiformavo mano požiūris į ateitį“, – sakė A.Janušonis.

S.Giambrone pristatė 5 minučių vaizdo filmą „Anatominis teatras“. Ne visi parodos lankytojai ramiai stebėjo, kaip ant menininkė kaklo odos siuvama nunerta apykaklė.

Konkursinės parodos laimėtojai įgijo teisę surengti personalines savo darbų parodas kitos Kauno bienalės metu.

Kauno bienalės kuratorė ir meno vadovė Virginija Vitkienė sakė, kad dalyvauti pagrindinėje konkursinėje parodoje norėjo 447 menininkai iš 65 pasaulio šalių. Komisija atrinko 22 meno kūrinius.

Tai instaliacijos, objektų serijos, videodarbai, performansai.

M.Žilinsko galerijoje įvyko ir kviestųjų menininkų parodų pristatymas.

Kviestųjų programoje dalyvauja pasaulinio garso menininkė Patricia Piccinini iš Australijos, kurianti hiperrealistines, o kartu ir siurrealistines skulptūras.

Pakviesta ir praėjusios bienalės nugalėtoja fotografė Gao Yuan iš Taivano. Kai kuriuos pristatomo ciklo kūrinius ji sukūrė pernai Kaune.

Savo kūrybą pristatė ir Lietuvos menininkių duetas – Monika Žaltauskaitė-Grašienė ir Bronė Neverdauskienė. Jų didelių apimčių tekstilės instaliacija „Absoliuti lygybė“ yra garsinusi Lietuvą reikšmingose parodose svetur – Maskvos ir Liulėjos bienalėse.

Brazilė Maia Rubiane surengė performansą „Spalvų tetralogija“. Kinė Chun Hua Dong – politinio meno projektą-performansą „Dvigubas“, kuriame dalyvavo 20 pusnuogių lietuvių moterų dirbtinėmis pražiotomis raudonomis lūpomis. Pasirodyme buvo analizuojami feministiniai būties aspektai.

Kauno paveikslų galerijoje šiandien prisistato jaunieji menininkai. 17 jaunųjų kūrėjų specialiai bienalei sukūrė fotografijas, tapybos darbus, skulptūras, instaliacijas ir performansus.

Šeštadienį M.Žilinsko dailės galerijoje, Kauno paveikslų galerijoje bei A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje lydinčiųjų parodų ir projektų kategorijoje bus pristatomi Lietuvos ir užsienio menininkai, ilgamečių ir naujų partnerių projektai, personalinės ir grupinės parodos.

Vyks interaktyvūs Kęstučio Grigaliūno ir tarptautinio kūrėjų trio – Modrio Tenisono, Armando Strazdo ir Vytauto Tumėno projektai.

Specialiai bienalei sukurtus darbus pristatys Lina Jonikė, Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, Giedrė Kriaučionytė.

Kūrybinius Felikso Jakubausko ir Zinaidos Vogelienės laimėjimus atspindės šių menininkų darbų ekspozicijos.

Bienalės kuratorė V.Vitkienė sakė, kad kas dvejus metus vykstančioje bienalėje persipina įvairios šiuolaikinio meno formos.

„Šių metų programos raktinis žodis „Unitekstas“ skelbia universalios kalbos paieškas šiuolaikiniame mene. Iki šiol kultūros lauke nenaudota sąvoka „Unitekstas“ jungia penkias Kauno bienalės programas. Unitekstas – universali meno kalba, gebanti apjungti skirtingas žmogaus patirtis“, – sakė V.Vitkienė.

2013 09 13, lrytas.lt, Vėjūnė Inytė

Jungtine menininkų paroda M.Žilinsko dailės galerijoje vakar prasidėjo IX Kauno bienalė “Unitekstas”.

Bienalės žvaigždė

Dvelktelėjus pirmiesiems šių metų Kauno bienalės vėjams, australų menininkės Patricios Piccinini pavardė privertė suklusti. Prisipažinsiu, nebuvau jos girdėjusi anksčiau, niekur iki šiol nemačiau ir jos kūrybos. Vis dėlto šiuolaikinio meno atstovai jau kuris laikas nepaliaujamai kalbėjo apie tai, kad M.Žilinsko dailės galerijoje turėsime progos išvysti šios iš tiesų pasaulinio lygio kūrėjos darbų.

Interneto paieškoje įvedus raktažodžius “Patricia Piccinini”, paaiškėjo, kad tai su labai skirtingomis medijomis dirbanti menininkė, savo kūryboje analizuojanti genetikos, evoliucijos ir šiuolaikinio humanizmo temas. Jos kūriniai eksponuoti garsiausiose pasaulio meno erdvėse Londone, Niujorke, Tokijuje ir t. t., ji yra ir daugelio solidžių šiuolaikinio meno bienalių dalyvė (Berlyno, Sidnėjaus, Liverpulio, Venecijos ir kt.).

Ir štai P.Piccinini čia, Kaune, meno pasaulio pakraštyje, ruošėsi parodos atidarymui. Hiperrealistinės antropomorfinių būtybių skulptūros iš silikono, skirtingų formų ir dydžių motociklininkų šalmai, fotografijos, kuriuose užfiksuoti kasdienio gyvenimo akimirkos, – į Kauną atkeliavo labai įvairi ir drauge vientisa šios menininkės darbų ekspozicija.

Ir gyviai turi sielą

Peržvelgusi P.Piccinini darbų nuotraukas internete ir perskaičiusi kelių darbų aprašus, ateinu į susitikimą su kūrėja turėdama aiškią nuomonę: menininkė priešinasi klonavimui, genų terapijai, modifikuotiems produktams ir nevaldomai technologijų invazijai į gamtos ir žmonių gyvenimą.

Vis dėlto, didelei mano nuostabai, gyvai pamatyti darbai priverčia suabejoti kategoriškumu. Tos būtybės – pusiau žmonės, pusiau gyvūnai – spinduliuoja nekaltą nuoširdumą, vidinę šilumą. Ne, tai – ne kokie bauginantys monstrai. Greičiau priešingai – mieli gyviai, kurie turi sielą. Tyrą sielą!

Pasirodžiusi P.Piccinini maloniai nustebina – prieš mane labai elegantiška ir kukli moteris, nuoširdžios šypsenos ir svajingų akių. Nieko panašaus į uždarą atsiskyrėlę, gyvenančią nuosavame mutantų pasaulyje.

“Ak, kokios realistiškos skulptūros, net akimirkai pasirodė, kad ten, salės krašte, iš tiesų sėdi vaikas”, – tarstelėju menininkei. Ši visiškai nenustebusi nusijuokia: “Aš labai dažnai apsigaunu, nors jie mano pačios sukurti!”

Kad būtų lengviau įsitikinti, jog čia – tikrai bekraujai padarai, iš tamsios dėžutės P.Piccinini ištraukia mažą silikoninę skulptūrėlę – lizdelyje gulintį ežiuko pavidalo kūdikį, ir kviečia jį paliesti. Pasirodo, silikonas, kuriuo padengti šie darbai, nuo mūsų pirštų prisilietimų ilgainiui tamsėja. Tad ir šis gyvis, kurį su tokiu didžiuliu malonumu glostau, po poros mėnesių nuolatinio čiupinėjimo visiškai praras patrauklią išvaizdą.

Ar galima pateisinti grožį?

Parodos erdvėje, kur pristatomi P.Paccinini darbai, akį pirmiausia patraukia skulptūrinė kompozicija poetišku pavadinimu “Ilgai lauktas”. Tai ant suoliuko jaukiai snūduriuojanti senyvo amžiaus, banginį primenanti močiutė ir patogiai į ją atsirėmęs berniukas. Žvelgiant į šią harmoningą bendrystę užplūsta sentimentai nerūpestingoms vasaroms pas močiutę.

“Ši labai emocionali situacija atspindi ypatingą močiutės ir jos anūko ryšį, – išvydusi mano ilgesingą žvilgsnį, kūrinį komentuoja P.Piccinini, – tai ir yra meilė, esanti visa ko esmė.”

Nors močiutė turi žuvies uodegą, galime matyti žmogaus kūno dalis – veidą, pilvą, rankas. “Kodėl ji tokia? Gal genetiškai modifikuota? Gal ji visą gyvenimą dirbo tarnautoja ir dabar yra labai pavargusi?” – retoriškai klausia menininkė ir priduria: – “Tai vienas mėgstamiausių ir sėkmingiausių darbų, nes skleidžia stiprų emocinį krūvį.”

Ar šie mutantai – tai numatoma mūsų žmonijos ateitis? P.Piccinini purto galvą. “Mes norime, kad technologijos atliktų konkrečius, žmonijai naudingus dalykus – palengvintų kasdienį gyvenimą, darytų mus gražesnius. Ir tebūnie! Mokslas labai pasitarnauja gydant sudėtingas genetines ligas. Man svarbiausia – mūsų atsakomybė”, – savo minčių kodus atrakina menininkė.

“Pavyzdžiui, gamta renkasi grožį – vien dėl jo sukūrė išraiškingą povą. Tai gal ir mes galime modifikuoti gyvūnus tik dėl grožio idėjos? Daugelis sakytų, kad ne. Todėl aš ir klausiu: kas pateisina norą kurti ar keisti gyvūnus?” – tęsia P.Paccinini.

Atkreipiu dėmesį į vaikus, kurie menininkės darbuose vaizduojami ypač draugiški keistiems, bauginančios išvaizdos tvėriniams. Tokiu būdu P.Piccinini nori sužadinti meno stebėtojo empatiją: “Tai mums nematytas padaras, o mes bijome visko, kas yra nepažįstama. O vaiko jis nebaugina, netgi yra labai įdomus.”

Idėjų menas

Prieš du dešimtmečius tapybos studijas baigusi menininkė netruko suprasti, kad savo idėjoms išpildyti šios išraiškos priemonės neužtenka. Ji pasuko fotografijos link – pastaroji atrodė kur kas efektyvesnis būdas pasiekti meno stebėtoją.

“Aš lengvai galiu nutapyti šį paveikslą, – P.Piccinini rodo į savo darytą fotografiją, – bet fotografija efektyvesnė, ji leidžia pajusti dabarties akimirkos autentiškumą. Lengviau tapatintis su nuotraukoje matomu vienišu berniuku, suprasti, ką jaučia mergaitė, glostydama savo keistą gyvūnėlį. Tapybą laikau praeities menu.”

Ilgainiui kūrėja ėmėsi ir skulptūros – priemonės, kuri leistų objektą apžiūrėti iš visų pusų, prieiti artyn, pajusti savitą santykį. Taip gimė bendradarbiavimo su kitais profesinalais idėja, atvėrusi galimybes naudoti naujas išraiškos priemones.

Vaizdo projekcijos, instaliacijos, skirtingų medžiagų skulptūros – jas kurti įmanoma tik subūrus savo srities specialistų komandą. “Tai yra mano idėjos, bet galime jausti visų tų žmonių darbą, aistrą, atsidavimą, talentą. Jie dirba labai sunkiai, kad galėtų įgyvendinti įvairiausius mano sumanymus”, – džiaugiasi kūrėja ir prisipažįsta, kad nesidomi pačiomis meno atlikimo technologijomis.

P.Paccinini jaudina būtent idėjos. Ir tik suformulavusi pastarąją, menininkė galvoja, kaip ją nori išreikšti, – piešti, kurti videofilmą, nuotrauką, skulptūrą. “Mano menas – tai pokalbis su bendruomene apie idėjas. Aš gyvenu šiame pasaulyje ir tai, kas vyksta su žmonija, mane jaudina”, – sako P.Piccinini.

Kokia vertybė svarbiausia jai pačiai, aplinka, visuomenės reiškiniais labai besidominčiai kūrėjai?

Tai – džiaugsmas būti kitokiems. Skirtingų formų, spalvų savo kurtais šalmais ji atkreipia dėmesį į mūsų teisę būti skirtingiems. Net jei tas skirtumas – viso labo tik galvos dydis.

“Jie sukurti skirtingų galvų žmonėms, bet turi vienodą paskirtį – juk greitai pralėkti motociklu nori visi! Menas privalo atkreipti dėmesį į skirtumus. Mes – švęsti savo unikalumą!” – pokalbį baigia P.Piccinini.

2013 09 14, Kaunodiena.lt, Laura Udrienė

Manėte, kad šiuolaikiniame mene nėra vietos realistinei skulptūrai? Klystate. Giuliano Finelli, Gian Lorenzo Bernini, Alessandro Algardi, Antonio Canova – senųjų skulptūros korifėjų pavardes linksniuoja auskaruotas vyrukas ilga kasa. Tai Augustinas Kluoda (1989 m.) – jaunosios kartos Lietuvos skulptorius, kuris meno scenoje reiškiasi kurdamas realistines portretines skulptūras. „370“ – pokalbis apie jo kūrybą, šiuolaikinę skulptūrą ir šiuolaikinio konceptualizmo kritiką.

 – Prieš daugiau nei 50 metų menininkai konceptualistai pasuko absoliutaus kūrinio dematerializavimo link. Nuo to laiko mene dominuoja koncepcijos. Tavo skulptūros, užuot mobilizavusios proto teorinius, konceptualius konstruktus, kelia nevalingą gėrėjimąsi forma. Šiame kontekste tavo kūrinių mimetiškumas, vizualumas ir dėmesys formai atrodo gana maištingai. Koks tavo santykis su šiuolaikiniu menu? Ar yra dalykų jame, kurie keltų susierzinimą, pasipriešinimą?

– Na, tokie man būdingi bruožai kaip sentimentalumas ar patosiškumas, regis, šiuolaikiniame mene yra tabu. Šiaip neturiu didelių ambicijų keisti pasaulį ar bandyti kur nors įnorminti savą pasaulėžiūrą. Tiek pasigėrėjimą, tiek pasipriešinimą keliančių dalykų, manau, galiu rasti bet kuriame laikotarpyje ar judėjime, tad pernelyg neišskirčiau šiuolaikinio meno. Bet jei jau reikia žutbūt pasirinkti kurią nors sekciją, kurioje yra daugiausia man negatyvią reakciją sukeliančių dalykų, tai tuomet tai – konceptualizmas, nes jo šalininkams būdingas vaizdingumo neigimas. Bet žinoma visur yra išimčių…

– Ar meno kūrinyje įprastai ieškai vizualiųjų patirčių?

– Daugiausia to ir ieškau. Noriu, kad kūrinys priblokštų iš pirmo žvilgsnio. Pastarąjį kartą tokį jausmą patyriau gyvai pamatęs Giovanni Duprè skulptūrą „Abelis“.

– Tavo skulptūrose labai ryški fizinė emocinė ekspresija – atrodo, tarsi figūros laiko savyje ką nors užgniaužusios. Ką sieki tuo perduoti?

– Kokie dalykai kamuoja, tai ir iliustruoju, jei nepajėgiu susilaikyti. Tad, regis, dauguma mano kūrinių yra tik jausmų iliustracijos trimate esperanto kalba pavargusiems praeiviams…

– Kur šie praeiviai tavo kūrinius sutinka? Ar gali papasakoti, kaip ir kur eksponuoji savo skulptūras?

– Kol kas daugiausia internete, mažai ką eksponuoju viešai. Dažniausiai skulptūros neilgai užsibūna pas mane, parduodu arba sunaikinu – lieka tik nuotraukos. Dar nesukūriau nieko, kas mane patį visapusiškai tenkintų, gal taip ir nenutiks niekada. Bet, regis, kol kas būtent toks ir yra mano gyvenimo tikslas – sukurti ką nors, kas atimtų žadą, priverstų absoliučiai užsimiršti bent akimirkai.

– Daugiausia kuri figūrinius ir biustinius portretus. Kas tampa tavo kūrinių personažais?

– Kartais kuriu, kartais tik vizualiai studijuoju arčiausiai esančius organizmus, nieko ypatinga pats neįžvelgiu savo kūrybos procesuose, tiesiog bandau mėgautis taktiliniais formų modeliavimo pojūčiais.

– Kaip gimė idėja sukurti rožinę Lenino biusto repliką?

– Iš noro sau ir kitiems įrodyti, kad beveik bet koks veiksmas gali būti teoriškai racionalizuotas ir kad objekto aura labiausiai priklauso nuo rakurso, iš kurio jį vertini. Bandžiau suderinti kičą su konceptualizmu, vandalizmą – su estetika, nuoskaudas – su sentimentais. Ieškojau kuo labiau nuvalkioto objekto ir motyvų, norėjau apnuoginti man dviprasmiškus jausmus keliantį objektų transformatyvumo traktavimo kaip meninio šviežumo principą. Stengiausi sukurti impresyvaus nihilistiško lėkštumo įspūdį su kuo ilgesne žinute, paslėpta detalėse, iš mados išėjusiu simboliškumu, kuris pernelyg neatkreiptų žiūrovo dėmesio. Tad šis darbas iš esmės turėjo būti kažkas panašaus į žiūrovo egzaminavimą legitimacijos tema. Tik priemonė čia – ne Leninas ar politika, o Lenino portretas, nes man tuo momentu atrodė, kad tai turbūt pats antimeniškiausias objektas lietuviams. Tad ir pabandžiau užsikabinti už jo. Tačiau šis darbas buvo daromas akademijai, tad jis kiek kitoks nei skulptūros, kurias kuriu laisvalaikiu savo noru.

– ERASMUS studijų pusmetį praleidai Italijoje. Ar ten atvedė senųjų meistrų kūryba? Kuriais iš jų žaviesi?

– Tikrai taip, tuo metu vykti Italijon rinkausi daugiausia dėl to, kad studijų metu galėčiau gyvai apžiūrėti, išstudijuoti kuo daugiau senųjų italų skulptūrų. Labiausiai mėgstu G.Finelli, G.L.Bernini, A.Algardi, G.Duprè, A.Canovos kūrinius, o to priežastis paprasta – meistrystė.

– O ką tau reiškia meistrystė?

– Na, ko gero, meistrystė gali pasireikšti bet kurioje sferoje, kaip savo atliekamo veiksmo ar minčių kokybiškumas. Bet aš labiausiai vertinu fizinę meistrystę – autoriaus rankų darbą.

– O ką manai apie skulptūrą Lietuvoje šiandien? Ar ji tau įdomi? Kokių naujų vėjų pastebi?

– Na, mane labiausiai dominančios realistinės skulptūros niša Lietuvoje, regis, apylaisvė – tai ir džiugu, ir liūdnoka. Va, tarkim, dvimačio realizmo nišoje yra ir broliai Gataveckai, ir Žygimantas Augustinas, ir Paulius Juška, ir dar daug man patinkančių tapytojų, grafikų. O skulptorių gerokai mažiau. Išskirčiau nebent Andrių Balčiūną-CryingHorn, kuriantį skaitmeninėje terpėje, o parodinės realistinės skulptūros nelabai pastebiu, gal niekam nereikia arba per brangu, nežinau…

– Ką manai apie skulptūras viešosiose miestų erdvėse Lietuvoje? Ir kokios jos turėtų būti? Ar pačiam teko kurti pagal tokius užsakymus?

– Nesu nieko kūręs viešosioms erdvėms, tik dirbęs kaip padėjėjas. Šiaip nelabai norisi ką nors vertinti ir bijau paveikti kitus savo subjektyvia nuomone – turiu ir mėgstamų, ir labai nemėgstamų pavyzdžių. Bet šiaip, įtariu, visiems būtų mažiausiai blogai, jei viešosios skulptūros būtų kuo įvairesnės ir kad jų atsirastų bent taip dažnai, kaip atsiranda naujų prekybcentrių. (Juokiasi.) Ko gera, geriausiai elgiasi Telšiai, nes ten kasmet viešosios erdvės pasipildo studentų baigiamaisiais darbais.

– Ką nauja kuri šiuo metu? Kokių planų turi ateičiai?

– Šiuo metu lipdau brolio biustą. Tai tiesiog šeimyninis dokumentalusis biustas, kurį darau labiau kaip vizualinės klausos lavinimo pratimą. Vėliau tų pačių paskatų vedamas lipdysiu tėvų biustus, ko gera, užsiimsiu tokiomis studijomis ir toliau, nes man tai tiesiog malonu. Rugsėjį dalyvausiu Kauno bienalėje, tad per vasarą kuriu didžiulę skulptūrą – maždaug 2,5–3 metrų aukščio portretinį biustą su labai stipria emocine išraiška. Kūrinys vadinsis „One of one-off“, jį pamatyti bus galima Kauno paveikslų galerijoje.

– Priklausai penkių dailininkų kolektyvui „Burning Pencils“ (Justinas Krasuckas, Donatas Vasiliauskas, Almantas Šukelis, Simona Jankauskaitė, A.Kluoda). Visų jūsų darbams būdinga realistinė maniera. Papasakok daugiau apie tai. Kas jus vienija, iš ko kilo noras sudaryti grupę ir kokių bendrų ketinimų turite?

– Už šios grupės atsiradimą atsakingas Donatas, aš nelabai drįstu šnekėti už visus, nes esu vėliausiai prisijungęs narys. Mus labiausiai vienija galbūt tai, kad visi esame dideli senososios akademinės dailės gerbėjai ir kad savo kūryboje akcentuojame atlikimą. Pernai surengėme parodą Anykščiuose. Nežinau kada, bet gal bus ir antra. Ketinimai turbūt labiausiai priklausys nuo to, kiek pajėgsime ištobulinti savo techninius įgūdžius, o kol kas tiesiog džiaugiamės būdami bendraminčiais.

2013 08 11, 370.lt, Ana Čižauskienė

Kas dveji metai vykstanti Kauno bienalė kaskart miestą paverčia vienu dideliu šiuolaikinio meno įvykiu. Parodos, plati edukacinė programa, skatinanti žiūrovus susipažinti su menu, lydinčios parodos sudaro kiekvienos Kauno bienalės programos pagrindą. Vis dėlto bienalė kas kartą keičia savo veidą – aplink vis naują parodos koncepciją vijama programa, jos dalyviai ir temos. Tad kas šiemet vyks kitaip?

Unitekstas – jungiamoji grandis

Be ypač plačios edukacinės programos ir išskirtinių įžymybių kviestųjų menininkų sąraše, artėjančioje bienalėje išskiriama ir akcentuojama pirmą kartą įgyvendinama „Jaunųjų Lietuvos menininkų programa“ (prasidės rugsėjo 13 d. Kauno paveikslų galerijoje, K.Donelaičio g. 16). Parodos tikslas – surinkti ryškius skirtingoms meno disciplinoms atstovaujančius jauniausios Lietuvos menininkų kartos atstovus ir taip apibendrinti jaunojo Lietuvos meno lauką dinamiką.

Parodoje – 17 jauniausios kartos meno veikėjų, atitinkamai – 17 požiūrio perspektyvų ir individualių patirčių. Šioje polifonijoje bus siekiama kurti juos jungiančią liniją. Kiekvienas kūrinys, rodomas parodoje, bus sukurtas specialiai šiam renginiui ir sieks atspindėti bienalės idėją, kuri įvardijama žodžiu „unitekstas“.

Unitekstas – universali meno iškalba, gebanti sujungti skirtingas žmogaus patirtis. Pasak koncepcijos kūrėjų, parodoje bus suteiktas balsas patiems kūriniams, o ne juos aiškinantiems tekstams. Kiekvieno parodos dalyvio kūrinys, tikėtina, išreikš savitą šios idėjos interpretaciją ir tokiu būdu prisidės formuojant šį pirmą kartą meno lauke vartojamą terminą.

Vis dėlto kokių temų, formų, patirčių galima tikėtis iš šios parodos ir kaip mene galėtų būti interpretuojama šių metų bienalės koncepcija?

Žaidimas su medžiaga

Dėl ryškaus tekstilės įnašo į šiuolaikinį Lietuvos meno lauką, tapo įprasta bienalės parodose matyti kūrinius, kuriuose didelį, kartais lemiamą simbolinį ir prasminį krūvį turi medžiaga. Prie šių kūrinių galima priskirti Renatos Vinckevičiūtės instaliacijas ir objektus, kuriamus iš švitrinio popieriaus.

Puikiai įvaldyta medžiaga, apgaulingai šilti šlifavimo popieriaus spalviniai tonai, kruopštus, nė detalės nepraleidžiančios autorės darbas leidžia žiūrovo sąmonėje sukurti absoliutaus suvokimo iliuziją. Kūrinio prasmę galima perprasti tik perpratus šiurkščią, raižančią, šaltą medžiagą.

Renatos Laurinavičiūtės kūrinių santykis su žmogumi visiškai kitoks – artimas ir intymus. Pagrindinė jos kūrinių medžiaga – moterų plaukai, kūno dalelės, saugančios kūne įsirašančias individualias asmens patirtis ir istoriją. Toks kūrinių pobūdis atveda suvokėją prie moters tapatybės ir išgyvenimų temos.

Apčiuopti tai, kas neapčiuopiama

Dar kitokį požiūrį į kūrybos materiją išreiškia Barboros Gediminaitės ir Karolio Vaivados pristatomi kūriniai, kuriuos vienija siekis užvaldyti abstrakčias, neapčiuopiamas, iš pažiūros nesuvaldomas aplinkos substancijas.

B. Gediminaitės veidrodžių konstrukcijos ant žemės kuria scheminį, menininkės detaliai sukomponuotą atšvaitą, primenantį šviesos kilimą. Menininkės instaliacijos perduoda labai savitai traktuojamą, reinterpretuojamą tradiciją, žavi nepaprastai subtiliu santykiu su neapčiuopiama šviesos materija.

K. Vaivada parodoje pristatys instaliaciją „Suvokimo kompozicijos“, kurią sudarys trys objektai, įvardijami kaip garso, šviesos ir tamsos kompozicijos. Kūriniu bandoma sunkiai apčiuopiamiems elementams suteikti materialią formą, juos įdaiktinti ir taip demaskuoti esančias, bet neakivaizdžias žmogaus suvokimų ribas.

Formų prasmės ir ribos

Dalimi kūrinių bandoma atrakinti paties meno kūrinio prasmes arba ištirti, kaip objektas tampa meno kūriniu, kaip įgauna jam būdingų sakralių savybių.

Nuo rugsėjo 14 d. 32 dienas Paveikslų galerijos parodų salėje bus atliekamas Aistės Jančiūtės performansas „Aš esu tas, kas aš esu“. A. Jančiūtė per savo performansą, absoliučiai pasikliaudama kūrybiniu instinktu, kurs spontanišką, iš kūno nevalingo gesto atsirandantį piešinį. Šiuo projektu menininkė siekia atpalaiduoti intuityviąją kūrybos dimensiją, ieškoti universalaus, kiekviename esančio kūrybinio prado, kūrinio išeities taško.

Šiai temai artima tapytojo Povilo Ramanausko instaliacija „Dedikacija paveikslui“, kurioje apmąstomas sakralusis meno kūrinio lygmuo, dominuojantis, nepaisant iš pažiūros materialaus jo pavidalo.

Šią nematerialią kūrinio plotmę apmąsto ir Paulas Paperis savo projekte „Untaken photographs“. 16 mėnesių užuot fiksavęs atvaizdus fotoobjektyvu, autorius tiesiog užrašydavo juos į sąsiuvinį. „Skirtumas tarp atvaizdo, sukurto naudojant fotokamerą, vaizduotę ar žodinį aprašymą, nebėra toks aiškus, kaip buvo manyta anksčiau, todėl egzistuojančios demarkacijos linijos turėtų būti permąstytos iš naujo“, – sako P. Paperis.

Kartu su P. Paperiu parodoje dar vieną kūrinį pristatys Timas Kliukoitas. Menininkų duetas rengia minimalistinę objektų instaliaciją, kurios tikslas, pasak jų, „palikti žiūrovą akistatoje su savimi ir sąlytyje su darbų poetika intuityviai pajausti, perskaityti amžinųjų vertybių sampratas“.

Kelionė po atmintį

Marija Šnipaitė parodoje pristatys kūrinį „Kas kartą“, kuriame autorės palikti objektai turėtų žadinti kiekvieno individualių interpretacijų lauką, atsirandantį iš asmeninių patirčių ir prisiminimų bei tokiu būdu paskatinti suvokėją mintyse perrašyti menininkės sukurtą istoriją.

Laura Selmistraitytė, į šiuolaikinio meno lauką grąžinanti kiek primirštą medžio raižinio, kitaip – ksilografijos, techniką, savo projekte iškelia žmogaus tapatybės temą. Savo kūriniais ji klausia, kas sudaro mūsų tapatybės pagrindą ir kas vienija mus su kitais individais.

Šią teminę kryptį pratęsia ir Rūtos Šatalovaitės kuriamas projektas. Fotografinių vaizdų serijoje ji tiria individualios atminties temą, atminties, įrašytos mumyse ar kitaip darančios įtaką kiekvienam asmeniškai. Projekto tikslas, menininkės žodžiais, –  sukurti „intuityvią praeities įtakų konstrukciją: tai istorinių žinių, subjektyvių pasakojimų, nuojautų mišinys“.

Kūno transformacijos

Gabrielės Gervickaitės kūriniai atveda prie žmogaus kūniškos tapatybės ir jos transformacijos temos. Savo koliažuose autorė komponuoja žmonių kūnus, panaudodama statybines, medicinines, ortopedines detales, perdėlioja organų ir kaulų vietas. Šių veiksmų pasekoje gimsta organizmas, kurį autorė suvokia kaip „mediją chirurginio performanso procese“.

Vizualiausiu kūriniu šioje parodoje, ko gero, būtų įvardytas skulptoriaus Augustino Kluodos kūrinys. Jo akademinę skulptūrą ir klasikinę manierą adaptuojantys portretai reflektuoja vidines, tramdomas žmogaus būsenas.

Lino Blažiūno darbai – savitas prisilietimas prie gamtos, jos formų atspindžiai ir instinktyvaus ryšio su gamta nuojauta.

Keliamos aktualios temos

Jaunųjų menininkų parodoje nestinga ir aštrių požiūrio kampų, ironijos apraiškų, būdingų kontekstiniams Adomo Danusevičiaus, Neringos Kiselienės, Rūtos Naujalytės kūriniams.

A. Danusevičius darbai – kopijavimo aparatu atspausdinti vaizdai, papildyti autoriaus piešiniais, paliečia politinių institucijų reprezentacijos temą. N. Kiselienės darbuose iš tamsos pasirodantys ir vėl išnykstantys švytintys vaikų kontūrai žymi paliktų vaikų temą.

R. Naujalytės fotokoliažas „12“ susipynęs su autorės ironizuojamos šiuolaikinės populiariosios zodiakų tautosakos elementais. Kūrinyje autorė pastebi pastangą individų visuomenę apibendrinti, suvienodinti, suskirstyti į panašumų turinčias grupes.

Tikėtina, šių vardų ir pavardžių, temų ir sąsajų voratinklis nugulė kažkur jūsų vaizduotėje ir leido išryškėti kryptingam parodoje dalyvaujančių menininkų judėjimui vieno tikslo link. Ši trajektorija žymi vienijančio kūrybos, gamtos, žmogaus pamato, pradžios ir išeities koordinatės ieškojimą, atvedantį prie uniteksto sampratos.

Parodos atidarymas vyks jau rugsėjo 13 d. Atidarymo programoje – specialios viešnios, BIONICS, atliks audiovizualinį performansą „Versus“, per kurį Paveikslų galerijos sieną išjudins 3D projekcijomis. Detalesnės informacijos apie parodą ieškokite tolesniuose pranešimuose.

2013 08 15, Kauno diena.lt, Ana Čižauskienė

Jauna kūrėja Rūta Šatalovaitė pernai apsigynė bakalaurą Vilniaus dailės akademijos grafikos katedroje, bet jau pirmaisiais studijų metais ėmė ryškėti jos polinkis kūryboje eksperimentuoti su fotografiniu vaizdu. Pasitelkdama fotografiją R. Šatalovaitė analizuoja kolektyvinės atminties reiškinius, laiko ir prisiminimų sąveiką. Autorė tiria patį fotografinį vaizdą, jo, kaip subjektyvaus atminties liudininko funkciją ir post-fotografinius reiškinius.

Su Rūta susitikome Kauno fotografijos galerijoje. „Labai gera erdvė, ypač saulėtais sekmadienio rytais. Tuščia ir labai jauku.“, – sako R. Šatalovaitė, praleidusi čia ne vieną dieną besidarbuodama Kaunas Photo festivalyje.

Pernai baigei grafikos bakalaurą, bet jau kurį laiką reiški idėjas pasitelkdama fotografiją. Kada supratai, kad atsidūrei ne visai ten, kur norėtum (turėtum) būti?

Jau nuo pirmo kurso supratau, kad ne visai taikliai pasirinkau studijų programą, tačiau katedra buvo labiau suinteresuota studentų tobulėjimu, o ne disciplinos rėmais, todėl studijuodama jaučiausi gerai ir turėjau pakankamai laisvės. Be abejonės, džiaugiuosi, kad praleidau kelis metus su klasikinėmis grafikos technikomis, spaustuvėje per kūrybą išmokau kankintis ir medituoti, tačiau laisvesnes disciplinas spręsdavau per fotografinį vaizdą. Mano diplominis darbas taip pat buvo fotografijos ciklas, o gal tiksliau nuo tradicinės knygos apibrėžimų nutolusi foto-knyga. Nebandžiau slėptis už grafikams priimtinesnio formato.

Kokius fotografavimo būdus renkiesi?

Neabejoju, kad norint kurti, būtina įvaldyti tam tikrus įrankius, tą daryti išmokstame studijų metais, tačiau tikrai nemanau, kad šiandieniniame vaizdais užterštame pasaulyje dar svarbu kokiu procesu atlikta nuotrauka: ar vaizdas išryškintas iš negatyvo, ar screenshot’as. Priemonės, kuriomis įgyvendinta idėja, prideda tam tikrų konotacijų prie siunčiamos žinutės, tarnauja, tačiau tai individualus kūrinio bruožas.

Fotografuoju primityvia analogine technika: importinėmis, plastmasinėmis dešimto dešimtmečio kameromis, taip pat skaitmeniniu fotoaparatu. Dažnai naudoju jau sukurtą vaizdą, kitaip tariant aproprijuoju jį iš fotografijos istorijos, interneto arba anoniminių niekam nepriklausančių archyvų.

Pernai Fluxus ministerijoje Kaune dalyvavai grupinėje parodoje „Opusas Nr.2“. Kokia tai buvo paroda?

Parodoje dalyvavo skulptorius Andrius Pukis, tapytojai Karolis Vaivada, Povilas Ramanauskas ir aš. Opusas nr.2 atsirado beveik netyčia, intuityviai, be kuratoriaus ir net bendro teksto. Vasarą susitikome tik atsidariusioje Kauno Fluxus ministerijoje, kur visi atėjome su viltimi įsirengti studijas. Alternatyvios industrinės erdvės tuo metu atrodė labai patraukliai, tiesa, viskas dar nebuvo nualinta vakarėlių, paauglių ir turėjo kūrybiško potencialo.

Pati paroda keliais lygmenimis kalbėjo apie mutacijas, nerimą, virsmus: išėjome iš tradicinių parodinių erdvių, sau įprastų kūrybos formų. Tuo pačiu, mutavus, pasikeitus juk atsiranda kažkas naujo: bendrumo jausmas, idėja, naujos sąsajos.
Džiaugiausi, kad mano kūryba buvo eksponuojama minėtų autorių kūrinių kontekste, nes iš dalies jų meninės pozicijos atspindi ir mano požiūrį, aranžuojame panašias temas ir sunkiai telpame į žanrus. Visiems buvo labai svarbus tarpdiscipliniškumas, kūrinių tarpusavio sąveika, taip pat jungtys su apleisto fabriko erdvėmis.

Šioje parodoje pristatei diptiką „Under the Construction“. Papasakok apie jį daugiau.

Studijų metais susipažinau su žymios menininkų poros Christo and Jeanne-Claude kūryba (jai būdingas įvairių, dažniausiai didelių mastelių architektūrinių statinių ir kitų objektų dengimas po tam tikra pusiau skaidria medžiaga – D.S.). Mieste pradėjau stebėti rekonstrukcijos darbams uždengtus ir laike įkalintus pastatus: juos dokumentavau, tipologizavau, tačiau finale persikėliau į fotostudiją ir nufotografavau du portretus. Juose pavaizduoti į skaidrią drobę įvynioti žmonės. Gal kiek poetiška metafora, bet žmogus yra nuolatinėje mutacijoje ir rekonstrukcijoje, lygiai taip, kaip ir buvusio fabriko erdvė yra tarsi užmarinuota laike, dabartyje ir praeityje. Nuotraukos ir formatas organiškai tiko fabrikui, manau, kad daugiau jų nebeeksponuosiu.

O ką gali pasakyti apie pačią parodą? Ar pavyko?

Mano akimis žiūrint, taip. Tai, kad neturėjome kuratoriaus ir bendro teksto tapo greičiau privalumu nei trūkumu, elgėmės drąsiau, nebijojome suklysti, dirbome daugiau intuityviai. Gal statistiniam žiūrovui tai nebuvo lengvas kąsnelis, reikėjo ilgiau virškinti komplikuotoje erdvėje išsidėsčiusią ekspoziciją, bet pati jaučiausi teisingai.

Parodą organizavote patys menininkai. Ar tai reiškia, kad jauniesiems menininkams trūksta parodų ar projektų, kuriuose jie galėtų dalyvauti?

Paroda nebuvo saviveikla iš neturėjimo kuo užsiimti, tai greičiau buvo alternatyvi iniciatyva, juk jei visuomet kurtume tik institucijoms ir tik už stipendiją, labai greitai susiaurėtų matymo kampas.
Kokybiškų projektų, tiesa, nėra daug, trūksta iniciatyvų ir ypač – jų tęstinumo. Svarstau, ką veikia kasmet iš universitetų išeinantys jauni meno kritikai, kuratoriai ir vadybininkai…, bet tikrai nesiskundžiu.

Pernai kartu su VDA docente Greta Grendaite-Vosyliene kuravote dviejų dalių jaunųjų menininkų parodą „Pasportas“ (galerijos „Kairė-dešinė” ir „Meno parkas“). Kokia tai buvo paroda ir kaip atsitiko, kad teko ją organizuoti, o ne dalyvauti?

Kuratorystė visuomet atrodė įdomi, nebuvo didelės problemos suvaldyti savo tekstus, bet savivaliauti be menotyrinio išsilavinimo negalvojau, todėl labai džiaugiausi, kai Greta pasiūlė kartu užsiimti šiuo projektu. Studijų metais G.G. padarė man nemažą įtaką. Preciziška ir reikli dėstytoja ir tuo pačiu ryški jaunosios kartos menininkė. Visada buvo lengva susikalbėti ir sutapo požiūriai. Dviese dirbome beveik visus metus ir tai buvo iš tiesų labai intensyvi patirtis. Tiesa, pats projektas buvo inicijuotas VDA, pristatėme Vilniaus ir Kauno fakultetų studentų ir šviežių absolventų kūrybą. Manau ,,Pasportas“, gana išsamiai atskleidė šiuolaikinį jauną grafikos meną, pradedant tradicinėmis litografijomis, baigiant skaitmeniniu estampu, konceptualia knyga.

Pernai VDU menų galerijoje „101“ buvo pristatyta tavo (ir dar trijų autorių) fotografijų paroda, kurioje rodei seriją „Krikščioniškos kompozicijos“. Joje užfiksuotos religinės ikonos, šventųjų atvaizdai, paveikslai, statulos etc., tarpstančios kasdieniškuose paprastų žmonių gyvenamuosiuose interjeruose ir eksterjeruose. Kaip ši tema pakliuvo į tavo akiratį?

„Krikščioniškos kompozicijos“ – mano diplominis darbas apie buitinį-religinį fenomeną. Nors tai 46-ių nuotraukų ciklas (neįrišta knyga), tačiau kiekvieną spaudą reiktų suvokti ne kaip fotografiją, o greičiau kaip atskirą meno objektą/artefaktą. Mintis fiksuoti ir rinkti sudaiktintus ir subanalintus religinius vaizdus kilo svarstant kultą ir kultų kaitą visuomenėje. Užaugau post-ideologiniame kapitalistiniame pasaulyje, negaliu suprasti senosios kartos įtikėjimų, problemų, įpročių, bet turiu teisę tai stebėti ir analizuoti. Nenoriu pasakyti, kad post-sovietinis religinis atgimimas buvo nenatūralus ar iš baimės prarasti kultą, bet jis atėjo su šiokiu tokiu įpročiu garbinti. Todėl tikintieji laikui bėgant tarsi patys demistifikavo savo tikėjimą, įniko į jį kaip į rutiną. Dėl šių aplinkybių atsirado tos keistos, bet tuo pačiu labai organiškos, galingos kompozicijos jų namuose ir aplink juos.

Buvo etapas, kai kartas nuo karto vis susidurdavau su keistomis krikščionybės kulto apraiškomis, provokuojančiomis gairėmis. Pavyzdžiui, kartą atėjusi aplankyti senelio kapo (kuris, beje, buvo labai populiarus vyras ir turėjo gausybę moterų) radau beveik metro aukščio ryškiai neoninę mergelės Marijos pavidalo žvakę. Ją, žinoma, atnešė viena iš mylimųjų. Atrodė kažkaip šiuolaikiškai romantiška.

Arba tas gluminantis, bet matyt neišvengiamas krikščionybės žengimas koja kojon su naujausioms technologijomis ir šiuolaikiniais procesais: krikščionybės paskyra facebook’e arba popiežius twitter’yje.

Kaip tau pavyko taip arti prieiti prie tikinčiųjų, jų aplinkos? Tai pakankamai asmeniška ir intymu. Papasakok, kaip patekdavai į bendruomenes?

Miesto senjorai gyvena gana uždarai ir retas, kuris dar namuose turi sakralių suvenyrų, todėl keliavau po mažesnius Lietuvos miestus ir kaimelius. Nebuvo lengva, kartais prašydavau pagalbos miesto klebono. Supratau, kad šiandien norint įsilieti į kokią nors bendruomenę ar tiesiog pabendrauti, fotoaparatas yra aplinkybes sunkinanti sąlyga. Žmonės bijo objektyvų, informacinės sklaidos, nes pastaruoju metu ji tapo labai subjektyvi, neretai žeminanti.

Lankydama žmonių namus su jais bendravai, rinkai duomenis. Galbūt fotografavai ir tų namų šeimininkus. Kodėl ta medžiaga nelydi šių fotografijų?

Pokalbiai, detalės ir aplinkybės man buvo įdomios, bet kūryboje vengiu tiesioginių nuorodų į socialines temas, romantinį psichologizmą ar humanistines idėjas. Patirtys liko asmeniniuose archyvuose, tai nebuvo susiję su galutiniu rezultatu.

Šia serija palietei atminties diskursą. Joje užfiksavai jau nykstančius ženklus. Ką tau reiškia praeitis ir atmintis?

Man įdomu, kokius pokštus laikas krečia su atmintimi. Įdomi atminties ir laiko sąveika. Svarstau fotografiją kaip objektyvų ir tuo pačiu subjektyvų dokumentą iš praeities. Dokumentą, kuris gali turėti tvirtas emocines gijas su praeitimi, aiškius atminties raktažodžius ir tuo pat gali būti visiškai bereikšmis. Tas emocinio, istorinio ir reprezentatyvumo krūvis gali būti labai kontrastingas. Kitas atminties aspektas, kuris domina, tai paveldima atmintis, nevalingi pasąmoningai susiformavę atsiminimai, o gal tiksliau kolektyvinė pasąmonė ir jos padariniai.

Vienas tavo kūrinių „Time and memory“ ne tik analizuoja ir aktualizuoja atminties fenomeną, bet šiuo kūriniu kvestionuoji patį atvaizdą ir fotografiją kaip mediją, kaip atminties saugotoją. Papasakok apie šį darbą.

Time and memory kūrinyje naudoju ikoninį Nan Goldin auto-portretą, kurį autorė sukūrė 1984-aisiais ,,one month after being battered“ (mėnuo po sumušimo – D.S.). Šalia originalaus vaizdo, kurį, beje, puikios kokybės radau internete, eksponuoju dar du kadrus, kurie yra pirmojo montažai: viename Nan Goldin veidas yra sužalotas labiau nei originaliame kadre, o kitame be jokių sumušimo žymių. Kūrinį pristatau pakartodama tris to kadro variacijas keliasdešimt kartų. Taip originalus vaizdas flirtuoja su jo simuliacijomis, kol pasiklysta. Kūrinyje medija sąveikauja su laiku bei atmintimi, analizuojamas virtualus vaizdo gyvenimas, jo prieinamumas, fotografijos suvokimo ribos ir pati fotografija kaip atminties sergėtoja.

Būdama vos keliolikos metų Nan išsikraustė į Niujorką ir gyveno su transeksualais ir narkomanais, kurių didžioji dauguma devintajame-dešimtajame dešimtmetyje mirė nuo AIDS. Nostalgiškai ir labai asmeniškai pasakodama fotografines istorijas N.G. pati tapo savo kūrybos personažu, ji turi magišką ryšį su praeitimi.

Kokiais kūrėjais dar žaviesi?

Noemie Goudal, duetu Oliver Chanarin ir Adam Broomberg, Thomas Demand, Thomas Ruff, Rineke Dijkstra, William Eggleston, Anne Hardy, Richard Mosse, Vitu Luckumi, John Baldessari.

Ką manai apie Lietuvos fotografijos mokyklą? Ar Tau ji daro įtaką?

Nors gindamasi bakalaurą kračiausi lietuviškos fotografijos mokyklos, bet prieš tai pasakydama peržvelgiau B. Buračo ir kitų senosios kartos kūrėjų darbus religine tema. Jaučiu nuoširdžią pagarbą lietuviškai fotografijos mokyklai, humanistinėms idėjoms, natūralu, kad tai daro didesnę ar mažesnę įtaką. Juolab, kad teko ne kartą asmeniškai susidurti su vyresniosios kartos kūrėjais. Gal tai akivaizdžiai neatsispindi mano kūryboje, nes visgi man įdomios mano kartos problemos ir naivūs konfliktai, bet tradicijos suvokimas ugdo asmenybę. Susiformavo požiūris į  išliekamają vertę.

Kita vertus, lankstymasis tradicijoms gali užmarinuoti laike, kažkas turi kurti naujas istorijas, kažkas – puoselėti senas.

Ar tiki, kad menas gali pakeisti pasaulį?

Neseniai teko kalbinti fotomenininką Aleksandrą Glyadyelovą, kuris kuria socialinius projektus apie benamius vaikus, kalinius ir pan. Jo paklausiau: „Ar fotografuodamas Jūs manote, kad prisidedate prieš šios problemos sprendimo?“ Jis atsakė: „Aš nesu toks naivus, kad tikėčiau, jog spaudydamas mygtuką galiu kažką pakeisti, bet tai darydamas galiu tą problemą paviešinti, atkreipti visuomenės dėmesį.“ Tarkime, kad idealiame pasaulyje menas kelia daug klausimų ir vidinių neramumų, kurie skatina mąstyti ir jausti, o mąstantys ir jaučiantys žmonės yra daugelio problemų sprendimas.

Kokiomis kūrybinėmis mintimis gyveni šiuo metu?

Dabar kaip tik ruošiuosi Kauno bienalės jaunųjų menininkų programai, kuri prasidės rugsėjį, ten pristatysiu projektą „Appropriated Memories“ – tai fotografinių vaizdų serija kuria darkart kalbu apie laiko ir praeities santykį, nykstančius ir genetiškai paveldėtus prisiminimus. Šį projektą sudaro dvi dalys. Pirmoji – tai anoniminiai, netobulo analoginės fotografijos proceso pamesti kelių kartų mano pačios šeimos ir giminės portretai. Antroji – apčiuopiamų praeities reliktų, subjektyvių daiktiškų ikonų vaizdai. Jungdama šiuos du dėmenis vėl grįžtu prie praeities ir fotografinio vaizdo analizės, kuriu intuityvią praeities įtakų konstrukciją: istorinių žinių, subjektyvių pasakojimų ir nuojautų mišinį.

2013 05 27, artnews.lt, Dovilė Stirbytė

KAUNO BIENALĖ YRA TIKRA SĖKMĖS ISTORIJA, ĮMANOMA TIK TIKINT TUO, KĄ DARAI

Pokalbis su Kauno bienalės meno vadove Virginija Vitkiene

Kauno bienalė – kas dvejus metus vykstantis šiuolaikinio meno renginys, išsirutuliojęs iš gana lokalių tekstilės parodų, rengtų jau nuo 1997-ųjų. Šios parodos pamažu augo ne tik pristatomų menininkų geografija, bet 2005 m. keitėsi ir pačios parodos struktūra, kurią jau buvo sunku įvardinti vien tik parodos terminu tiek dėl apimčių, tiek dėl pristatomų projektų įvairovės.

Iki šiol Kauno bienalėje tekstilės menas buvo pagrindinis renginio variklis, tačiau šalia šios dailės šakos reprezentacijų imta rodyti įvairiomis šiuolaikinio meno strategijomis grįstas praktikas: socialiniai, į bendruomenę nukreipti projektai „Draugiška zona“ (nuo 2007 m.), „Pusrutuliai“ (2009-2011 m.). 2011-ųjų Kauno bienalė pasižymėjo kaip tarpdisciplininis renginys, pristatęs menų sintezės projektus: vaizduojamojo meno kūrėjai bendradarbiavo su šiuolaikinio šokio kūrėjais ir atlikėjais.

Kauno bienalė išsiskiria ne tik pristatomo meno įvairove, bet šis renginys yra įdomus ir savo institucine nepriklausomybe. Apie šio renginio raidą, organizavimą, valdymą, struktūrą ir artėjantį festivalį Kauno bienalės meno vadovę Virginiją Vitkienę kalbina menotyrininkė Dovilė Stirbytė.

Kaip gimsta renginio koncepcijos? Iš kur semiatės idėjų?

Organizaciniame Kauno bienalės procese dalyvauju nuo 2005 metų. Didžiausias įkvėpimas darbuotis – galimybė dalyvauti idėjų generavimo procese. Žinoma, kaupiame tarptautinių parodų strategijas analizuojančią literatūrą, lankomės pasaulio lygio bienalėse, tačiau mūsų renginiui idėjos gimsta iš paties renginio konteksto, labai natūraliai, išsirutulioja dar nesibaigus vienam renginiui, bendraujant su kolegomis ir menininkais.  Pavyzdžiui, rezidencijų programos idėja, kuri buvo įgyvendinta 2009 metais, gimė 2007-ųjų bienalės atidarymo savaitės renginių metu. 2007 metų renginiui gavome didesnį finansavimą, todėl daugelis menininkų turėjo galimybę atvykti patys instaliuoti parodas. Jie kartu vakarieniavo, leido laisvalaikį. Laiką, praleistą kartu, jie įvardijo kaip patį geriausią dalyką tų metų renginyje. Menininkai prie bendros vakarienės stalo džiūgaudami sakė: „Va, čia tai – tikroji bienalė. Tai, ką mes darome išėję iš parodų salių: dalijamės idėjomis, patirtimi, galime bendrauti, daugiau sužinoti apie vienas kito kūrybą…“. Tada garsiai paklausėme: kodėl mums nesurengus rezidencijų pobūdžio bienalės kitais metais? Diskusijų stalo dalyviai labai entuziastingai pritarė idėjai 2009 metais pasikviesti menininkus kartu gyventi ir kurti, bendrai formuoti bienalės veidą, procesą bei rezultatus.

Kauno bienalės tiksluose ir strategijoje yra numatyta, kad kiekviena bienalė turi būti kitokia, tad net negalvojame apie tai, kad ji kažkuo galėtų būti panaši į ankstesnę. Atvirkščiai, siekiame įvairovės. Idėjos renginiui gimsta reflektuojant ankstesnes bienales, organizuotas parodas, menininkų pasiūlymus. Pasibaigus bienalei dalijamės įspūdžiais apie praėjusį renginį: diskutuojame apie tai, kas buvo nuveikta, kokių turėjome patirčių. Pasidalijame įspūdžiais apie tai, kas matyta tarptautinėse parodose: Venecijos, Berlyno bienalėse ir kt. Diskutuojame, kas mums, kaip žiūrovams, buvo patraukliausia. Visada stengiamės galvoti apie mūsų auditoriją. Mums svarbūs lankytojai, bet labai svarbūs ir menininkai. Norime deramai įvertinti pasiekusius, vyresnės kartos menininkus bei paskatinti pradedančiuosius.

Kauno bienalė su kiekvienu renginiu ne tik keičia parodos koncepciją, bet ir jos organizacinį modelį (struktūrą). Kas lemia tokį renginio dinamiškumą? Kuri iki šiol rengta bienalė šiuo aspektu buvo sudėtingiausia? Kodėl?

Galbūt sudėtingiausia ir žmogiškųjų išteklių daugiausia pareikalavusi buvo 2009 metų bienalė. Menininkai pasvajojo, kad atvažiuos, gyvens ir kurs kartu vienoje vietoje, ir prisisvajojo… O mums, organizatoriams, reikėjo visą mėnesį su daugiau kaip 50 menininkų nuolat dirbti (dauguma svečiai iš kitų šalių. – Aut. past.). 29 projektai buvo orientuoti į žiūrovus, publiką, viešas miesto erdves – jiems įgyvendinti reikėjo visko: nuo transporto priemonių iki medžiagų pirkimo, vertėjų gatvėse ir t.t.. Sunkiausia buvo žmogiškuoju aspektu: su menininkais susiję buitiniai rūpesčiai, gydymo paslaugos, kai prireikdavo. Buvo smagu, kad pirmą kartą turėjome tokį gausų savanorių būrį. Nujausdami, kad menininkams reikės daug asistentų, anksti sukvietėme savanorių susirinkimą. Pirmajame susirinkime dalyvavo 90 žmonių. Tokia gausa priminė parodos atidarymą. Aišku, ne visi jie prisidėjo prie bienalės įgyvendinimo, bet maždaug 30 iš jų aktyviai savanoriavo visą mėnesį. Buvo labai gera patirtis jaunimui ir mums.

Bienalę atidarėte tuščiomis salėmis. Kokia buvo lankytojų reakcija?

Žinoma, šiek tiek šokiravome žiūrovus. Galbūt dėl to tai buvo ir labiausiai kritikuota bienalė. Kritikams tuščios salės, kuriose prie stalų ir pastolių darbavosi menininkai, kėlė nerimą ir nepasitenkinimą, o kiti labai džiaugėsi, kad galėjo stebėti, kaip menininkai kuria, pakalbėti su jais, prisidėti prie proceso. Šie drąsesni ir smalsesni lankytojai sugrįždavo į sales reguliariai, stebėjo kasdienį parodos veido kismą, atvesdavo vaikus į savaitgaliais vykusius edukacinius užsiėmimus. 2011 metais specialių edukacinių programų šeimoms neparengėme, ir prieš dvejus metus jose dalyvavusieji rašė laiškus, ne vieną kartą skambino klausdami, kodėl nėra edukacinės programos. Trumpai tariant, edukacijos šeimoms buvo pasigesta. Šiais metais vėl organizuosime edukacines programas.

Požiūris, kad tekstilė – tai vien siūlai, adatos, siuviniai, tapiserijos ir pan. – dar labai gajus. Tačiau žvelgiant į Lietuvos šiuolaikinę tekstilę, ją visai pagrįstai galima laikyti konceptualiuoju menu. Jame svarbiausia – kūrinio idėja, o forma tik tarnauja jos įgyvendinimui (tai ir galima įžvelgti daugelyje Kauno bienalėje eksponuojamų kūrinių). Tad, atrodo, kad toks meno skirstymas tarsi nėra būtinas. Galbūt net veikia neigiamai, nes klaidina tiek menininkus, tiek meno vartotojus… Dvejonių dėl iki šiol buvusio renginio pavadinimo Kauno bienalės organizaciniame komitete būta jau 2005 metais. Jos buvo išsakytos apvaliojo stalo diskusijos „Kauno bienalės kūrimas“ metu, tad, akivaizdu, jog ši pavadinimo problema renginio organizacinio branduolio yra jau senokai  apmąstoma, o ir patys renginio pavadinimai vis po truputį kinta. Gal galite pakomentuoti šią renginio pavadinimo dilemą?

Dar 2005 m. rudenį per apskritojo stalo diskusiją parodoje dalyvavę užsienio menininkai „ne-tekstilininkai“, bet kuriantys ir tekstilinėmis medžiagomis, pirmą kartą viešai iškėlė klausimą, kodėl mes renginį vadiname tekstilės bienale, jei jame rodomas šiuolaikinis menas. Nuo minėtų metų ne kartą svarstėme ir taisėme renginio pavadinimą. 2007 metais jį keitėme iš Kauno tekstilės bienalė į Kauno meno bienalė Tekstilė, 2009-aisiais sutrumpinome iki Kauno bienalė Tekstilė. Nuo 2011-ųjų prie pagrindinio renginio pavadinimo atsirado teminis pavadinimas (subtitle), ateinančio renginio akcentas – „DAR KARTĄ – ŠOKAM PIRMYN“ (REWIND – PLAY – FORWARD), aplink kurį sukosi parodos idėja, koncepcija, sandara, turinys.

Kauno bienalės parodose jau senokai nutolta nuo taikomųjų tekstilės meno aspektų, į tekstilę žvelgiama kaip į konotacijų kupiną priemonę, medžiagą ar sąmoningai pasirinktą techniką, per kurią atskleidžiamos aktualios šiuolaikinio meno temos. Renginio organizatorius taip pat domina naujosios technologijos ir medijos bei jų sąveikos, kaip antai, vienoje parodų 2011-aisiais buvo pristatytos išmaniosios tekstilės technologijos, jau įgyvendinti pavieniai eksperimentai ir „idėjų laboratorijos“ – kūrybiniai minties fabrikai, kuriuose fantazuojama apie ateities technologijas, pakeisiančias žmogaus buitį, o iš dalies ir būtį. Tekstilė, kaip struktūruota, ryšiais paremta medija, manau, išliks bienalės identiteto dalimi, bet nebūtinai jos forma ar pavadinimu.

2013-ųjų Kauno bienalėje UNITEKSTAS tekstilė, kaip medija, gana simboliškai tarps, ištirps, susilies su kitų raiškos formų kūriniais, bus greta jų – nei aukščiau, nei žemiau. Parodose turėtų dar labiau išryškėti lūžis nuo formos turinio link, bus stengiamasi maksimaliai atsitraukti nuo materialiojo, technologiškojo aspekto ir pasimėgauti akistata su kūriniu, siekiama atskleisti ne medžiagiškumo aspektus, o meno kūrinio, kaip universalios kalbos, fenomeną.

Tikime, kad keisdami renginio strategijas ir vizualųjį veidą (o kartu ir pavadinimą) nenuviliame nei menininkų, nei žiūrovų – tiek norinčiųjų dalyvauti, tiek ir lankytojų skaičius nuolat auga. O mums, kaip rengėjams, labai svarbu kurti renginį, atspindintį aktualijas ir skatinantį mąstyti.

Šiuolaikinio meno bienalės formato, koks veikia panašiu metu valstybinės ir tarpvalstybinės kultūros politikos pagrindu įsteigtose Liverpulio, Berlyno ar Manifestos bienalėse, nesivaikome suvokdami šiandienines savo ribas. Kadangi mūsų renginys yra projektinio pobūdžio, natūralu, jog kiekvienas „šūvis“ yra sufokusuotas ir nukreiptas į tam tikrą taikinį. O šūvio aikštelė, artilerija – renginio misija ir rengėjai – turi gana aiškiai užimtą konceptualią platformą. 

Paprastai bienalės organizuojamos meno institucijų, kurios turi visą reikalingą išteklių bazę: naudoja tiek tos institucijos finansus, tiek žmogiškuosius išteklius. Tuo tarpu Kauno bienalė nėra institucionalizuota, neturi nė vieno nuolatinio etato ir veikia tarsi savanorystės principu, kaip kelių bendraminčių individuali iniciatyva, kuri kaskart suburia gausų būrį ne tik tiesiogiai su renginiu susijusių menininkų ir kuratorių, ir ne tik Lietuvos meno gerbėjus, bet ir svečius iš užsienio. Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus erdves bienalės metu (kur parodos kas dvejus metus įsikuria beveik keturiems mėnesiams) aplanko daugiau lankytojų nei per visus metus. Nepaisant to, miesto ir Lietuvos kultūros politikoje renginiui vis dar neatsiranda vietos. Kyla klausimas: kokius būdus išbandėte siekdami atkreipti politikų dėmesį? Su kokiomis problemomis susidūrėte (susiduriate)?

Dėmesį tikrai atkreipėme ir sulaukėme nemažo finansinio ir moralinio palaikymo tiek iš valstybės, tiek ir savivaldybės. Ir vietą kaip sėkmingas ir visuomenėje teigiamai priimamas renginys Kauno bienalė turi. Didžiausias laimėjimas – 2007 metais, po 10 veiklos metų, buvome įtraukti į Kultūros ministerijos tęstinių tarptautinių renginių sąrašą, o tai užtikrina mažesnę ar didesnę dotaciją. Iki tol vykusiems renginiams būdavo teikiamos paraiškos Kultūros rėmimo fondui bendru konkurso būdu su bet kokiais kitais projektais. Tai, kad renginys įtrauktas į šį, o ir į Kauno miesto savivaldybės pagrindinių renginių sąrašą, žinoma, prisideda prie mūsų šiokio tokio finansinio stabilumo. Ir mes, turėdami mintyje minimalų biudžetą – apie 150 000 litų, galime planuoti katalogų, ekspozicijų sudarymą, sklaidą, viešinimą, reklamos sąnaudas, kūrinių transportavimo išlaidas. Gaila, bet menininkų honorarams, išskyrus kviestuosius menininkus ar tuos, kurių pristatymą visiškai finansuoja jų šalių fondai, pinigų nelieka. Dailininkai šiuo atžvilgiu yra prastesnėje padėtyje, nei, pavyzdžiui, muzikantai, kurie tik pečiais pagūžčiotų, jeigu kas pasiūlytų juos išklausyti, bet patiems už savo lėšas reikėtų atvykti, atsivežti instrumentą ir dar susimokėti dalyvio mokestį. Deja, bet kol kas Lietuvoje muzikos projektai, kurių bilietų kainos (50-150 litų į vieną festivalio koncertą. – Aut. past.) tikrai viršija vidutines pajamas turinčių žiūrovų galimybes juos įsigyti, gauna dvigubai didesnes dotacijas, nei vizualaus meno projektai, kurie žiūrovui net su specialiosiomis programomis yra beveik nemokami (3-6 litai. – Aut. past.). Ir šis faktas jau bendrąja prasme keistinas visos valstybės mastu. Tiek Europos, tiek JAV muziejuose bilietų kainos gana didelės (be nuolaidų apie 40-60  litų. – Aut. Past.), bet lankytojų skaičiumi muziejai nesiskundžia: yra tekę Berlyne prie parodos laukti eilėje kelias valandas. Tuo pat metu muziejuje veikė trys parodos, į kurias minėtos kainos bilietai buvo atskiri… Aišku, muziejus vartotoją gali turėti tik jį užsiauginęs nuo darželio ir pradinės mokyklos amžiaus.

Esame juridinis vienetas, viešoji įstaiga, bet neinstitucionalizuota, t.y., neturime materialaus turto, neturime sąlygų nuolatos nuomotis biuro ar sandėliavimo patalpų, neturime nuolatinių etatų, nes esame remiami kas antrus metus. Tad antrais (pasirengimo bienalei. – Aut. past.) metais dirbame savanorystės principu. Gana didelis šio kas antrų metų finansavimo trūkumas yra tas, jog mes negalime samdytis išorinių kuratorių pagrindinei programai formuoti. Kauno bienalė samdo koordinatorius ir kuratorius, kurie atsakingi už skirtingas parodas, satelitinius renginius, programos dalis. O pačios bienalės kryptį, strategijas, temas ilgose diskusijose sugeneruoja bienalės valdybos nariai. Kiekvienam renginiui stengiamės kviestis ne tik tuos, su kuriais jau sėkmingai bendradarbiavome, bet ir naujus žmones. Kebloka tai, kad kiekvieną kartą laikinai, maždaug keturiems mėnesiams, samdome viešųjų ryšių specialistus, edukatorius, programų koordinatorius ir juos reikia naujai apmokyti. Dažną kartą, prieš dvejus metus dirbę prie ankstesnio renginio, jau būna išsisklaidę po kitas darbo vietas, išvykę studijuoti, savanoriauti ar dirbti svetur.

Pagal tęstinių renginių programą mes esame finansuojami panašiomis ir mažesnėmis sumomis, kaip ir didelėse institucijose – muziejuose, galerijose, meno centruose – vykdomi projektai, neatsižvelgiant į tai, kad mūsų išteklių galimybės kitokios. Kitaip nei nuolatinius darbuotojus turintys muziejai, mes turime samdyti techninį personalą, nuomotis įrangą. Tai mūsų biudžetą dar labiau mažina. Tačiau tikrai nenoriu čia kažkaip pesimistiškai kalbėti. Esame labai patenkinti natūralia renginio raida, jo augimu, horizonto platėjimu, matomumo stiprėjimu. Viskuo. Net klaidomis, iš kurių mokomės. Tai, jog šis privačių entuziastų iniciatyva gimęs renginys  gavo aukščiausią ne tik vietos ir užsienio lankytojų, bet ir iš Europos Komisijos (8-oji bienalė įvardyta kaip pavyzdinis auditorijų plėtros projektas 2011 metais Europoje. – Aut. past.) įvertinimą, yra tikra sėkmės istorija, įmanoma tik tikint tuo, ką darai, ir mylint savo veiklą.

Atsakant į klausimą, kaip ir ar bandėme atkreipti politikų dėmesį, atsakymas būtų toks: du kartus (2007 ir 2011 m.) kreipėmės į Kauno miesto savivaldybę prašydami, kad ji taptų dalinė bienalės steigėja ir skirtų du etatus. Šie du žygiai pasibaigė be rezultato: savivaldybė nerado galimybių steigti naujų etatų ar suteikti patalpų. Į Kultūros ministeriją dėl šių klausimų nesikreipėme. Mano manymu, šis renginys yra Kauno vizitinė kortelė. Gal kada nors tai paaiškės ir vietos politikams.

2011 metais vykusioje Kauno bienalėje buvo rodyti garsūs tekstilės menininkai: Lia Cook, Reiko Sudo ir kt. Renginyje buvo pristatyta garsi Lozanos tekstilės bienalės kūrinių kolekcija bei išmaniosios tekstilės projektai, kuriuose parodytos tekstilės ir naujausių technologijų sąsajos. Taip pat vyko ETN (European Textile Network) tekstilės konferencija, per kurios informacijos sklaidos priemones žinia apie Kauno bienalę buvo paskleista ypač plačiai, o pristatant renginį Kaunas apibūdinamas kaip tekstilės kultūros centras Europoje. Taigi panašu, kad tekstiliniame pasaulyje jau vienareikšmiškai esate pripažinti. Ar yra dar kur plėstis?

Tekstilės menas, kaip atskira specializacija, jau beveik nebedėstomas nė vienoje Europos dailės akademijoje, išimtis – buvusios sovietinės ir Skandinavijos šalys, bet jose programos perorientuojamos į tekstilės dizainą. Tekstilės menininkų, turinčių  tekstilės dailininko  diplomą,  yra ne tiek ir daug. Beveik visi, kurie yra aktyvūs ir dalyvauja parodose, per 17 metų Kaune jau yra eksponuoti. Vargu ar pavyktų atrasti naujų vardų, todėl mes dėl natūralių priežasčių privalome plėsti dalyvaujančių menininkų lauką, atverdami duris įvairių specializacijų ir įvairių formų meno kūrėjams.

Važinėjant po pasaulines parodas ir stebint tarptautinius pavyzdžius, galima pastebėti, kad tekstilę, kaip raiškos priemonę instaliacijose, skulptūroje, fotografijose ir net videodarbuose, pasirenka daugybė garsių menininkų, tokių kaip Christianas Boltanskis, Anette Messager, Louise Bourgeois, Jannis Kounellis, Maurizio Cattelanas, Yinka Shonibare, Yayoi Kusama ar Magdalena Abakanowicz. Ir pradedantiesiems menininkams nesvetimas tekstilės medžiagos naudojimas dėl sąlyginio prieinamumo, nebrangumo, paslankumo formuojant skulptūrines kompozicijas ar performuojant erdves. Konceptualus tekstilės medžiagų naudojimo aspektas mums įdomiausias, todėl ir siunčiame atvirą kvietimą visiems menininkams, kurie domisi tekstile, kaip konotacijas teikiančia medžiaga. Kviečiame dalyvauti ir netekstilinėmis priemonėmis kuriančius menininkus – tokiu būdu su tekstile susiję kūriniai pristatomi plačiame tos pačios temos kūrinių kontekste.

Kai pasiūlėme 2013-ųjų bienalėje dalyvauti Patricijai Piccinini (Australija), ji patyrinėjo mūsų renginio turinį ir sutiko su pasiūlymu, nes laiko savo kūrinius labai taktiliškais. Ji akcentavo būtent taktiliškumą, kurį ji pastebėjusi ankstesnių parodų apžvalgose. Ši menininkė iš silikono, stiklo pluošto, odos, plaukų ir tekstilinių medžiagų kuria siurrealistines, hiperrealistines, antropomorfines ir pusiau zoomorfines skulptūras. Pusiau gyvūnų pusiau žmonių bruožus turinčių personažų įtaigai sukurti į keliasluoksnę porėtą silikoninę būtybių odą menininkė įsodina žmonių ir gyvulių plaukus, t.y., tokią medžiagą, kurią galima laikyti tekstiline ir rituališkai filosofine.

2011 m. vykusioje Kauno bienalėje buvo pristatyta šiuolaikinio šokio ir vaizduojamųjų menų sintezės programa, kurią įgyvendino Kauno šokio teatras „Aura“ (vadovė Birutė Letukaitė). Kaip gimė idėja bendradarbiauti? Ar ji pasiteisino?

Šis bendras projektas įgavo savo formą dėl didelio Europos Sąjungos finansavimo, kurio didžioji dalis buvo panaudota šiems šokio projekto spektakliams. Tai buvo tikrai labai sėkminga dalis. Panaikinome skirtis ne tik vizualaus meno lauke, bet ir turėjome tarpdisciplininių bandymų ir išbandymų, kurie labai pasiteisino. Dailininkai bendradarbiavo ne tik su choreografais, bet ir su IT specialistais, muzikais, videomenininkais.

Šio bendradarbiavimo iniciatorė buvo šokio teatro „Aura“ vadovė Birutė Letukaitė – menininkė, sakyčiau, iš didžiosios raidės. Žmogus, gyvenantis idėjomis. Ji į mūsų kolektyvą atėjo turėdama idėją laužyti šokio stereotipus, pasitelkiant vizualaus meno atstovus. Pagrindinis siekis buvo praplėsti auditorijas. Šį mūsų bendradarbiavimo aspektą, kaip vieną sėkmingiausių dėl auditorijų plėtros, pristačiau Briuselyje vykusioje konferencijoje apie auditorijų plėtrą, kuri yra kultūros politikos ašis iki 2020 metų. Meno renginiai turi atspindėti visuomenės lūkesčius, praturtinti vietos bendruomenes, būti atviresni įvairioms socialinėms grupės.

Kauno šokio teatro „Aura“ vadovė sakė, kad pati nuolat vaikščiojanti į parodas, spektaklius ir šokio pasirodymus, o dailininkai kažkodėl eina tik į parodų atidarymus, ir dažnai tik į savo rūšies: tapytojai į tapytojų, tekstilininkai į tekstilininkų, o į šokių spektaklius niekas iš dailininkų neateina. Būtent todėl Birutė Letukaitė ir išreiškė norą sujungti mūsų auditorijas. Bendradarbiaujant buvo sukurti penki spektakliai ir vienas videofilmas, sukęsis parodoje nuolat. Šie penki spektakliai buvo rodyti gyvai, iš viso kartoti 43 kartus. Svarbiausia, kad jie buvo atliekami ne scenose ar teatro salėse, bet parodų erdvėse. Labai daug meno gerbėjų pamatė šokio spektaklius, o šokį mėgstanti publika atėjo į muziejų ir pamatė įdomių kūrinių. Žinoma, galbūt aiškesnius rezultatus matysime tik ateinančioje bienalėje. Gal surengsime apklausą, kuri parodys, kiek žiūrovų per šokio spektaklį  susidomėjo ir  vizualiuoju menu. Tačiau, lygindami lankytojų skaičių, jau dabar galime daryti išvadą, jog publikos buvo tikrai daugiau. Galime drąsiai teigti, kad bendradarbiavimas pasiteisino visokeriopai. Mes labai pasitikėjome partneriais, kurie buvo visiškai atsakingi už šią programą: patys sudarinėjo sutartis su menininkais, apmokėjo visas išlaidas. Mes tik sumušėme rankomis ir darėme savo darbus. Tai galėtų būti vienas pavyzdinių sėkmingos partnerystės pavyzdžių, kurį galėtume aprašyti kokiame nors vadovėlyje.
2011 m. Kauno bienalėje pristatyta šiuolaikinio šokio ir vaizduojamųjų menų sintezės programa, kurią įgyvendino Kauno šokio teatras „Aura“ (vadovė Birutė Letukaitė).

Kauno bienalė jau kurį laiką rengiama rudenį. Tuo metu Kaune vyksta ir kiti dideli meno projektai: fotografijos festivalis „Kaunas Photo“, tarptautinis Kauno kino festivalis ir kt. Gal planuojate bendradarbiauti su kuriais nors iš šių lygiagrečiai su Kauno bienale vykstančių renginių?

Esame gavę  ir Kino festivalio, ir  fotografijos festivalio „Kaunas Photo“ pasiūlymų. Mes esame labai atviri, bet iš patirties žinome, kad tai reikia daryti labai iš anksto. Siekiame, kad visi būtume lygiaverčiai partneriai, o ne tik vyktų „supaprastintas“ bendradarbiavimas, kai, tarkime, kokios nors bienalės parodos eksponavimas Kauno fotografijos galerijoje… Tokias partnerystes mes itin vertiname (kaip žinia, ekspozicinių salių Kaune labai trūksta) ir nuolat bendraujame su galerijomis „Meno parkas“, „Balta“, Miesto muziejumi. Bet bendradarbiavimo strategiją apmąstyti norisi labai iš anksto. Pavyzdžiui, su „Aura“ dirbome metus. Galbūt 2015 metams galėtume tiek su fotografijos, tiek su kino festivaliu parengti po vieną programą. Mano dabartiniu supratimu, tai galėtų būti, tarkime, trumpametražis filmas apie kažkokį vieną iš menininkų ar bendra dviejų, o gal grupės menininkų paroda, sukurta specialiai renginiui. Įsivaizduoju, kad kuriant produktą nuo pat jo idėjos gimimo dalyvautų dviejų sričių, t.y. festivalių, kūrėjai. Tiesiog  turi būti parengtas bendras projektas, kuris vienu metu motyvuotų abiejų partnerių menininkus. Tokių pasiūlymų laukiame ir jiems esame atviri, tačiau jie nepateikiami paskutiniais mėnesiais. 2013 metų programai pasiūlymų jau nebepriimame, bet lauksime iniciatyvų ir patys jas siūlysime 2015 metų bienalei.

Šiais metais vyksiantį renginį pavadinote „Kauno bienalė UNITEKSTAS“. Ką tai reiškia?

Mąstydami apie naujausios bienalės idėją, ją įvardijome iki šiol meno lauke nevartotu, išgalvotu žodžiu „Unitekstas“ (Unitext), kurį aiškiname kaip universalią meno kalbą, turėdami omenyje itin iškalbingus kūrinius, suvokiamus be papildomų tekstinių paaiškinimų. Po termino „išradimo“ 2012 metų pavasarį bandžiau naršyti internete ieškodama atitikmenų. Tuo metu „Google“ paieška pasiūlė tris pozicijas su žodžius „unitext“. Šiandien, po metų, paieškos sistema randa 211.000 pozicijų su šiuo terminu: bienalės pozicijos aukščiausiose vietose. Unitekstas informacinių technologijų programavimo kalboje neseniai ir tik kai kuriuose sistemose pradėtas vartoti žodis, kuris reiškia įvairių kalbinių kodų iššifravimą. Kompiuterinėje terminijoje unitekstas yra vienas iš unikodo parametrų, unifikuojančių skirtingų kalbų, kalbinių ženklų, t.y. nesuprantamų raidžių, kodus. Pavyzdžiui, iš š raidės kitoje kompiuterinėje sistemoje ar šalyje padaro panašiausią simbolį. Leidžia žodžiui išlikti panašiam į save, o ne vaizduoja kvadračiukus, kaip neatpažintą simbolį. Toks reikšmės išaiškinimas, prie kurio prisidėjo patikimas IT specialistas, iš esmės mane labai pradžiugino, nes ši reikšmė yra itin artima parodos koncepcijai – siekiui eksponuoti kūrinius, atvirus daugelio žmonių suvokimui, atskleidžiančius subendrintą patirtį. Kitais žodžiais tariant, veikiančius teksto savyje principu. Praėjusioje bienalėje kabinome ant sienų daug paaiškinamųjų tekstų, vizualius kūrinius perteikėme per papildomą naratyvą. Tai buvo įdomu ir pasiteisino, tačiau šių metų parodai mes bandėme paprašyti, kad menininkai  siūlytų tokius kūrinius, kuriems nereikia paaiškinamojo teksto. Įsivaizduodami ateinančios bienalės ekspozicijų vaizdą, galvojome, kad tai galėtų būti tam tikros instaliacijos, kuriose veiktų įvairūs percepciniai, vizualiniai veiksniai, tam tikri kvapai ar papildomi garsai, kiti jutimus dirginantys faktoriai, kurie būtų juntami juslėmis, ir kiekvienas asmeniškai galėtų juos suvokti. Štai tokios idėjos vedami ir sugalvojome šį terminą, kurį bandysime atskleisti per sudarytas kolekcijas.

Jau yra įvykęs 2013-ųjų Kauno bienalės jaunųjų menininkų programos konkursas. Į ją atrinkti 18 menininkų. Ateinančios Kauno bienalės „razina“ būtent ir taps ši jaunųjų programa, kurios ašis net tik jaunieji menininkai, bet ir jaunieji viešųjų ryšių specialistai, kultūros vadybininkai, menotyrininkai… Koks šio projekto tikslas? Kokią turite šios programos viziją? Ko tikitės? Kokias sąlygas siūlysite jauniesiems?

Šios programos tikslas yra sukurti platformą pradedantiesiems menininkams, sudaryti lengvesnes sąlygas patekti į tarptautinį renginį, pradėti karjerą, būti eksponuojamiems šalia garsių vardų. Mes labai pasitikime jaunaisiais, nes jie yra drąsiausi eksperimentuoti ir daryti proveržius. Jie gali giliausiai įsiklausyti į temą, o gali ją ignoruoti, kritikuoti, jai priešintis. Manau, kad jaunųjų menininkų programa sukurs bienalės dinamiką. Labai tikiu šiuo projektu.

Sudarysime jauniesiems menininkams vienodas sąlygas: sumokėsime dalinį honorarą, stengsimės patenkinti visus techninius poreikius. Į šią komandą taip pat įtraukėme jaunus, pradedančiuosius menotyrininkus, viešųjų ryšių specialistus, projektų koordinatorius. Jie platins informaciją: darys interviu, skleis žinią apie kūrybinį procesą, kūrybines idėjas, rezultatą. Tai yra sąmoningas bienalės investavimas į tų jaunų žmonių, kaip menininkų, ateitį.

Gal galite trumpai supažindinti su artėjančios Kauno bienalės struktūra?

Šalia mūsų svarstymų apie bienalės pavadinimą esame  susikūrę tokį simbolį, kuris mūsų logotipe yra jau nuo 2007 metų – tai besisukanti žvaigždutė, kurios penkis kampus kaskart stengiamės atliepti.

Viename kampe yra konkursinė paroda, į ją sulaukėme 447 paraiškų iš 65 pasaulio šalių. Iš visų aplikavusių buvo atrinkti 18 kūrinių-instaliacijų ir keturi videofilmai.

Kita žvaigždutės dalis – kviestieji menininkai –  pati brangiausia programos dalis. Visada turime paskaičiuoti, kiek menininkų galime pakviesti. Ne visų pakviestųjų techninius poreikius galime patenkinti, būna, kad po ilgų derybų kartais tenka atsisakyti to projekto įgyvendinimo. Kviestųjų menininkų statusas yra kitoks: jeigu jau juos kviečiame,  vadinasi, jie labiausiai atitinka parodos temą ir idėją. Reikia apmokėti transportavimo, apgyvendinimo išlaidas, sumokėti bent jau minimalų honorarą. Šiais metais šioje programoje  turėsime penkis projektus. Tai – Gao Yuan iš Taivano (praeitos bienalės laureatė. – Aut. past.), kita labai garsi Australijos menininkė – Patricia Piccinini, kurios personalinė paroda Lietuvoje ir tikriausiai aplinkinėse šalyse bus rodoma pirmą kartą, Monika Žaltauskaitė-Grašienė ir Bronė Neverdauskienė (Lietuva).

Trečias sparnelis yra jaunųjų menininkų programa, apie kurią ką tik kalbėjome. Tai programa su jauna komanda ir savarankišku jos įgyvendinimo mechanizmu.

Ketvirtas kampelis yra satelitinės parodos, kurios jau kai kuriais atvejais gimsta nebe iš bienalės vidaus, bet iš partnerių iniciatyvos. Šiemet šioje kategorijoje turėsime nemažai personalinių ir grupinių parodų, kurios bus rodomos įvairiose miesto galerijose, o nebe pagrindinėse Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus erdvėse. Kai kuriems konkurse dalyvavusiems menininkams pasiūlėme dalyvauti satelitinėje programoje, mat šiuo atveju jie gali personalinėse parodose parodyti daugiau kūrinių, labiau atsiskleisti. Beje, į konkursinę programą negalime priimti daug lietuvių menininkų dėl tarptautinio korektiškumo.

Paskutinė grandis yra edukacinė programa, vaidinanti rizomos vaidmenį. Ji lyg tinklas, kuris visas grandis suvienija, jas sujungia ir pateikia žiūrovui kuo priimtinesne forma pagal jo interesų lauką. Edukacinės programos kryptys bus nukreiptos į įvairaus amžiaus žmones: jaunimui ir suaugusiems žmonėms prieinamos paskaitos, susitikimai su bienalės menininkais, ypač pirmą renginio savaitę. Kai kurie menininkai atvažiuos jau vykstant bienalei, rengs savo kūrybos pristatymus, performansus, bus organizuojami atskiri renginiai. Muziejaus erdvėse kursime specialias edukacines programas moksleiviams – jų grupes kviesime atvažiuoti iš mokyklų. Savaitgaliais pateiksime plačią edukacinę programą šeimoms su ikimokyklinio amžiaus vaikais. Tad šeštadieniais ir sekmadieniais lauksime šeimų. Tikėtina, kad ši programa bus kitokia kiekvieną savaitgalį, tad lankytojai gali tikėtis kiekvieną kartą naujų užduočių. Stengsimės į šias edukacines programas įtraukti ir jaunuosius menininkus.