Nicolas Bourriaud: “Noriu likti svetimšalis vilkų planetoje”

Tema:Be kategorijos

Kristupas Sabolius

Anot pagrindinės šių metų Kauno bienalės parodos kuratoriaus Nicolas Bourriaud, šiuolaikinis menas veikia panašiai kaip teniso partija. Jei nežinai taisyklių, Federerio ir Djokovičiaus dvikovoje teįžvelgsi du priekvailius žmones, kurie mėgina per tinklą permesti kamuoliuką. Tačiau supratęs žaidimą, galėsi juos palyginti su kitais didžiais žaidėjais bei pats įsitraukti į veiksmą.

Nicolas Bourriaud yra išskirtinė šiuolaikinio meno figūra. Jis ne tik įkūrė Paryžiaus legendinę parodų erdvę „Palais de Tokyo“, dirbo Londono „Tate Britain“ šiuolaikinio meno kuratoriumi bei „Documents sur l‘art“ ir „Flash Art“ kritiku, užėmė Paryžiaus nacionalinės dailės akademijos rektoriaus pareigas, bet ir prieš daugiau nei dešimtmetį išleido įtakingą veikalą „Reliacinė estetika“, kuriame šiuolaikinį meną pasiūlė suprasti kaip įsitraukimo į socialinius santykius fenomeną.

Pateikiame Nicolas Bourriaud pokalbį su filosofu Kristupu Saboliumi.

KRISTUPAS SABOLIUS: Tai ne pirmasis Jūsų susidūrimas su Lietuvos šiuolaikiniu menu. 2012 m. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vyko paroda „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“. Jos katalogui parašėte tekstą, o taip pat dalyvavote atidaryme. Dabar grįžtate į Kauno bienalę su paroda „Gijos: fantasmagorija apie atstumą“. Kuo ypatinga ši fantasmagorijos jungtis? Ar Lietuva yra fantasmagoriškas kraštas?

NICOLAS BOURRIAUD: Nevisai. Sutikau parašyti tekstą parodos Klaipėdoje katalogui, nes tuomet ši tema jau buvo mano mąstymo akiratyje. Dirbau ties Walterio Benjamino idėjomis, būtent iš jo mąstymo atkeliavo ir ši sąvoka. Tačiau parodoje Klaipėdoje fantasmagorija aptarinėta visai kitu rakursu. Ši tema buvo iki galo neišsemta, daug kas liko nepasakyta.

Mane domino fantasmagorijos kaip nežinomo šiuolaikinio meno protėvio idėja. 18 a. pabaigoje tokie žmonės kaip Robertsonas išrado įstabų būdą suderinti mokslą ir spiritizmą, sukūrė naujoviškus spektaklius bei suteikė žiūrovams galimybę nauju būdu įsitraukti į veiksmą. Tai buvo pirma dalyvaujanti auditorija, keistuose pastatuose sekusi nurodytais takais. Čia galima įžvelgti ir bendras kino bei meno šaknis.

Šiame kontekste tampa ypatingai svarbi ir Walterio Benjamino fantasmagorijos idėja. Būtent per šią prizmę Benjaminas suprato ir Karlo Marxo teoriją, ėmęs traktuoti fantasmagoriją kaip šios civilizacijos projekciją savo paties atžvilgiu. Fantasmagorijos esti visur.

Benjamino knygoje „Passagenwerk“ rašoma apie tai, kaip mūsų civilizacija kiekviena savo struktūros detale gamina savo pačios atvaizdą – tai ir yra fantasmagorija. Ji susijusi ir su Marxo aptariamu vaiduoklišku šokiu – idėja, pagal kurią prekės įgauna žmogiškus pavidalus, o darbininkai tampa objektais.

Skirtingos idėjos tarpusavyje susisieja, o šie persipynimai visuomet ir sukuria parodą. Tai paroda apie atstumą. Tokia pagrindinė mintis. Transportavimas, bitų ar atomų perkėlimas. Ar gali būti geresnė vieta kalbėti apie tai nei paštas?

K.S. Jei galėčiau paminėti dar vieną filosofą, susijusi ir su Karlu Marxu, ir su vaiduokliškais pasirodymais, tai būtų Jacques‘as Derrida. „Markso spektruose“ išplėtodamas „Kapitalo“ idėjas, jis teigia, kad vaiduokliška hontologija nėra sukurta, iliuzinė ar fiktyvi. Priešingai – tai sudėtinė tikrovės dalis. Fantasmagorija visuomet yra čia. Todėl šios problemos negalime išspręsti viską priskirdami „klaidingai sąmonei“, kaip tai siūlo Marxas.

 Jūs susiejate šią problemą su šiandienos iššūkiais, taip pat ir su technologijos klausimu. Tad kas būtų 21 a. vaiduoklis? Ar susiduriame su kažkuo, ko iki galo nesuprantame? Kažkuo, ko nepajėgiame suvokti? Fantasmagorija kaip realybės dalis?

N.B. Galima sakyti, kad šiandien mūsų vaiduoklis yra ateitis. Anksčiau vaiduokliai pasirodydavo iš praeities. Dabar ateitis pati savaime ar ateities idėja tapo mums besivaidenančiu vaiduokliu. Visos ateities versijos, kurios mus pasiekia iš praeities, išnyko. Tam tikru požiūriu jos tapo vaiduokliais.

Kalbant apie kuravimą, vaiduokliško sugrįžimo (haunting) idėja yra labai svarbi šiai parodai. Pirmiausia – paroda vyksta senajame pašto pastate. Ant šio pastato stogo buvo vieta, kur sovietmečiu mėginta skleisti bangų trigdžius bei sukliudyti „Amerikos balso“ transliacijas. Šis pastatas pasižymi galinga praeitimi ir užima ypatingą padėtį Kauno mieste. Vaiduoklių jame per daug, kad visus juos pavyktų išvardinti. Tai mūsų istorija, kuri projektavo save į ateitį, bet kuri nebuvo iki galo suvokta.

Šios parodos idėja – atsižvelgti ne tik į šio pastato, bet ir į šios vietos istoriją plačiausia prasme. Tokiu būdu išlaikyti aidą – tarsi būtume savotiškame „aido šulinyje“ (eco chamber). Tai ypatinga šio pastato specifika.

Todėl stengiausi, kad pastatas pasitarnautų kaip tam tikras „ready made‘as“, pernelyg jo nepakeičiant. Palikome sienas tokias, kokios jos buvo – nebent reikėjo ką nors ant jų pakabinti. Todėl ir patį pastatą reikėtų priimti kaip objektą. Tai ne baltas kubas, ne universali šiuolaikinio meno erdvė. Tai ypatingas objektas ypatingame mieste. Paroda laukia visų įmanomų šios padėties vaiduoklių.

K.S. Klausimas apie šiuolaikinį meną dažnai siejamas su žiūrovo transformacija. Jacques‘as Rancière’as tai vadina žiūrovo išsilaisvinimu, kuris leidžia ne tik pakeisti ateities supratimą, bet ir ateities įsivaizdavimą.

Vis dėlto, Jūsų kuruotos parodos kontekste man iškyla šiokių tokių abejonių. Tarp pirmųjų fantasmagorijos praktikų ir šiuolaikinių menininkų esama skirtingo požiūrio į manipuliaciją. 18 a. „fantasmagorininkai“ (tokie kaip Philidoras ar Robertsonas) nuolat manipuliuodavo žmogaus emocijomis ir sąmone, uždarose patalpose sukurdami Hitchcocko stiliaus siaubo atmosferas.

Man regis, šiuolaikiniame mene pasikeičia iliuzijos ir siaubo santykis. Vietoje gąsdinančios iliuzijos, aptinkame demaskuotų iliuzijų griūtį, kartu atveriančią bauginančią ateitį. Nes būtent ateitis yra tai, kas kelia siaubą. Šiandien ją galime sieti su pabėgėlių krize, globaliniu atšilimu, Ukrainos ir Sirijos karais ir t.t. Visų šių grėsmių kontekste, mes nuolat pasiduodame saviapgaulės manipuliacijai.

N.B. Iliuzijos technikos mus supa visuomet, jos jau yra mieste. Joms daugiau nebereikia meno. Menas greičiau yra erdvėlaikis, suteikiantis galimybę visas šias manipuliacijų gijas dekonstruoti, analizuoti, sugretinti jų perspektyvas. Tai tarsi visų įmanomų iliuzijų, kurias gamina bet kuris miestas Europoje ar pasaulyje, montažinė.

Tai susiję su avangdardo esme, t.y. skirtumu tarp pasyvumo ir aktyvumo. Kiekvienas svarbesnis 20 a. darbas susidūrė su šiomis idėjomis – kaip paversti žiūrovą aktyviu individu, kaip pralaužti pasyvumą, kaip sukelti kuo įvairesnių emancipacijos versijų, kaip sukurti kiek įmanoma daugiau aktyvumo formų. Tai slypi 20 a. avangardo programoje.

Tačiau šiandien ši idėja įgauna specifinę formą. Esame užtvindyti vaizdais ir informacija. Mūsų sugebėjimas naršyti šiuose informacijos debesyse, mūsų sugebėjimas atkoduoti ir panaudoti vaizdus šiandien ir tapo esmine tema. Tai galima aiškiai pajusti ir šioje parodoje.

K.S. Ar manote, kad menininkams pavyksta išprovokuoti tokį aktyvumą? Juk šiuolaikinis menas dažnai kritikuojamas kaip uždara sritis, kuriai suprasti reikia specialaus pasirengimo.

N.B. Bet kokio tipo aktyvumas – šiuolaikinis menas, kinas, maistas – reikalauja specifinio išsilavinimo. Užsukę į restoraną ir neturėdami žalio supratimo apie kulinarijos kultūrą, nepajėgsite net pavalgyti. Tas pats galioja atvaizdų atžvilgiu. Reikia išmokti skaityti vaizdus. Jie pasižymi ypatinga istorija ir ryšiais. Mokymasis (learning) yra pats gražiausias anglų kalbos žodis.

Kai menas kritikuojamas dėl to, kad jo mokytis, galima atsakyti: „Na ir kas? Tai visiškai normalu“. Jeigu nori kalbėti kiniškai, teks išmokti kinų kalbos. Jei nežinai teniso taisyklių, stebėdamas Federerio ir Djokovičiaus dvikovą tematysi du priekvailius žmones, bandančius permesti kamuoliuką per tinklą. Tačiau supratęs taisykles ir pažinęs istoriją, galėsi juos palyginti su Rodu Laveriu ir Johnu McEnroe. Tas pats galioja ir menui. Kuo ilgiau mokaisi, tuo geriau išlavini savo aktyvumą ir pajėgi suteikti įvairias perspektyvas tam, ką stebi. Ši energija, šis aktyvumas ir yra svarbiausia.

K.S. Viename interviu Carolyna Christov-Bakargiev yra pasakiusi, kad nenorėtų būti vadinama kuratore, bet veikiau „pirminių versijų žmogumi“ (draftsperson). Anot jos, kuravimas yra pernelyg dažnai naudojamas žodis. Kokia jūsų kuratorystės idėja?

N.B. Jeigu norite metaforos, galėčiau pasitelkti nuorodą į Davido Lyncho režisuotą serialą. Kiekvieną kartą kuruodamas parodą, jaučiuosi kaip specialusis agentas Dale’as Cooperis, kuris atvyksta į Tvyn Pykso miestelį. Visuomet atrandu skirtingą kontekstą, vis kitus žmones, istoriją ir vietas. Kartu privalau atskleisti paslaptį – t.y. išsiaiškinti, ką gi aš čia veikiu? Ką įdomaus čia galima sukurti? Kokia svarbiausia tema? Kartu mėginu pritaikyti savo paties vizijas. Tai savotiška mįslė. Tik kiek vėliau iškyla ir kiti aspektai.

Tačiau ši „buvimo svetimu“ idėja yra labai svarbi. Noriu išlikti svetimšalis vilkų planetoje. Būti svetimu išties svarbu.

K.S. Jau keletą dešimtmečių esate vienas svarbiausių kuratorių pasaulyje. Jūsų akimis, ar Lietuvos šiuolaikinio meno scena rimtai figūruoja tarptautiniame kontekste?

N.B. Be jokios abejonės. Vilniuje lankiausi jau 2002 m., po to sekė Klaipėda, vėl Vilnius, tris kartus buvau Kaune. Susidariau įspūdį, kas čia vyksta. Juolab, kad su kai kuriais lietuvių menininkais man teko susidurti dar dirbant „Palais de Tokyo“. Gana daug lietuvių menininkų dirba arba yra pristatomi užsienyje. Galima sakyti, kad tai labai gerai matoma šiuolaikinio meno scena.

K.S. Mano studentai dažnai užduoda klausimą, į kurį neturiu atsakymo – kokie būtų gero meno kriterijai? Be abejo, esama daug įdomių menininkų su įvairiosiomis praktikomis. Tačiau esama ir tokių, kurie tiesiog užčiuopia šiandienos tendencijas ir kuria tai, kas šiuo metu madinga. Kartais atrdodo, kad pakanka užmegzti gerus santykius su kuratoriumi, tapti jo draugu ir galų gale pasinaudoti savotiška nepotizmo forma. Juk amatas šiandien nebeteko reikšmės. Svarbiausia – idėjos ir įsitraukimas į sankykius – kaip jūs ir teigiate savo knygoje „Reliacinė estetika“. Ar manote, kad šiame sudėtingame kontekste vis dar esama kriterijų, kaip įvertinti gerą meną? Ar pats turite tokių kriterijų?

N.B. Turite galvoje – atmetus asmenines pažintis?

K.S. Būtent.

N.B. Asmeninės pažintys su menininkais nesukelia jokių problemų. Dar 7-ajame dešimtmetyje Haraldas Szeemannas sakydavo, kad jo parodose trečdalį sudaro draugai, trečdalį – perspektyvūs menininkai ir trečdalį – pripažinti menininkai. Tas „draugų trečdalis“ buvo tokie žmonės kaip Josephas Beuys, Donaldas Juddas ir t.t. Norėčiau ir aš kiekvienai savo parodai susirasti tokių gerų draugų.

Besigilindamas į menininko darbus, nesunkiai gali užmegzti draugystę. Bet tai nereiškia, kad į savo parodas kviečiu vien draugus. O kartais draugas gali būti parodos dalimi. Kaip Pierre’as Huyghe’as, su kuriuo draugaujame jau apie dvidešimt metų. Mano akimis, jis visai geras menininkas.

Kalbant rimčiau – pirmiausia reikėtų pradėti nuo universalaus kriterijaus. T.y. darbo kokybė be jokio kuratorystės konteksto. Tuomet atskiriems projektams būtina pasitelkti specifinius kriterijus, kurie nuolat keičiasi priklausomai nuo to, kas yra daroma.

Paprastai tariant, meno kūrinys yra tam tikra emisija. Jis paskleidžia signalą. Leonardo da Vinci, tapydamas Mona Lizą, skleidžia signalą. Šis signalas buvo toks įvairialypis ir įkrautas energija, kad pergyveno amžius. Pačioje pradžioje pagaminamas energijos kiekis suteikia meno kūriniui galimybę išlikti.

Galiu be paliovos kalbėti apie Vermeerį, Rembrandtą, Mondrianą, Piero della Francescą ir t.t. Tai energija, kuri išlieka laiko tėkmėje. Tuomet kriterijus būtų toks – tai energija, kurią jauti vos išvydęs meno kūrinį.

Intuicija, kad kūrinys yra toks daugialypis, jog išsilaikys metų eigoje, – tai mano esminis kriterijus. Būtent tai ir vadinama grožiu, jeigu norite suteikti šiam dalykui vardą. Tačiau grožis nėra kas nors vizualaus. Dažnai meno kūrinyje grožis pranoksta bet kokį vaizdą.

K.S. Gilles’is Deleuze’as yra pasakęs, kad meno kūrinys neturi nieko bendra su komunikacija, tai yra pasipriešinimo aktas. Kaip Jūs regite šią temą? Kokiu mastu meno kūrinys turi būti politiškas?

N. B. Pirmiausia nežinau nė vieno meno kūrinio, kuris nebūtų politiškas. Kiekvienas meno kūrinys iškreiškia tam tikrą autoriaus, gyvenančio mieste – polyje (sen. gr. polis – miestas), visuomenėje – poziciją. Savo esme kiekvienas meno kūrinys yra politinis aktas, nes jį kuriant jūs išreiškiate vertybes, pasitelkiate tam tikrus įrankius, leidžia užimti tam tikrą poziciją. Be to – kokius naudojate vaizdinius, koks jūsų vizualinės scenos tikslas. Visa tai yra politiška, nuo to neįmanoma pabėgti.

Tačiau išreikšti vadinamąją politinę žinią yra kur kas sudėtingau. Tuomet patenkame į komunikacijos plotmę. Nemanau, kad šis būdas geriausia susieja politiką ir meną. Jeigu visi meno kūriniai yra politiški, komunikacijos atveju dauguma jų tampa visiškai reakcingi. Į tai irgi reikia atsižvelgti.

Menas yra intervencija. Jūs citavote Deleuze’ą, kuris kalba apie pasipriešinimą. Aš verčiau rinkčiausi intervencijos terminą. Tai daugybė būdų ir įvairių formų, kurie leidžia įsiskverbti į tikrovės plotmę. Tuomet galima atsižvelgti ir į tai, ką sako Alainas Badiou mąstydamas apie filosofiją. Filosofija keičia pasaulį, nes transformuoja save. Tai, ką jūs atliekate filosofijoje, keičia pasaulį. Tas pats galioja ir menui. Dirbdami ties tuo, kas yra menas, pakeičiame pasaulį netiesiogiai. Tai kitokia galimybė.

Linkstu manyti, kad aukščiausias politinis meno uždavinys – išlaikyti mus visus budrumo būsenoje. T.y. tokioje situacijoje, kai dar tikime, kad įmanoma ką nors pakeisti. Kuomet menu išreiškiama kritika vis dar išlieka efektyvi? Tik tuomet, kai menas mums atskleidžia, jog tai, ką regime visuomenėje, tėra tik viena iš daugybės galimybių.

Mes negyvename uždaroje padėtyje, galimą ją transformuoti. Tai, kas atrodo akivaizdu, nėra akivaizdu. Galime sukelti poveikį tikrovėje.

Menas pasižymi šiuo pajėgumu, kuris leidžia išlaikyti mumyse tokį pasaulio supratimo lygmenį. Jis palaiko gyvybę idėjai, kad pasaulį galima pakeisti.

Atgal

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*