Paroda GARSŲ RAŠTAI (angl. SONIC PATERN) yra kuruojama Goldsminths koledžo (Londono universitetas) profesorės Janis Jefferies ir koordinuojama bienalės partnerio – Crafts Council UK – kuratorės Karen Gaskill, kuri šių metų bienalėje kuruoja dviejų dienų seminarą-kūrybines dirbtuves GARSŲ RAŠTAS IR KODO TEKSTILIŠKUMAS (angl. SONIC PATTERN AND THE TEXTILITY OF CODE). Britų menininkų grupė šiame jungtiniame projekte eksponuoja kūrinius parodoje, skaito pranešimus seminare bei gyvai groja (2015 m. rugsėjo 21 d.), taip pat veda kūrybines dirbtuves (2015 m. rugsėjo 22 d.). Taigi abi Crafts Council parengtos programos dalys (paroda ir seminaras) kuria dinamišką tekstilės ir garso sąsajas analizuojantį rezultatą. 

INFORMACIJA APIE KŪRINIUS IR MENININKUS (parengė Karen Gaskill)

James Bulley TACTUS

Score Study II, London Printworks Trust, Brixton, London (9 — 15 February 2012) Photograph: Nick Street

Serija „Tactus“ – tai akliesiems ir silpnaregiams tiesiogiai kalbančių meno kūrinių apžvalga. Tekstilinės partitūros – tai liečiami garsą skleidžiantys paviršiai, atiduodantys pagarbą Louiso Braille’io muzikos notacijos sistemai ir Corneliuso Cardew grafinėms partitūroms. „Tactus“ jungia klausos ir lytėjimo jusles ir kviečia peržiūrėti meno objektų prigimtį bei pateikimą galerijose ir muziejuose.

Jau yra daug kūrinių ir tyrimų, aktyviai siekiančių įtraukti akluosius į meną, bet akivaizdu, kad šioje gausybėje būtina prieinama intuityvi kalba, kuri leistų akliesiems visiškai įsitraukti į meną ir jį patirti. Dabar viešosiose erdvėse pristatomi eksponatai dažnai išverčiami į liečiamas diagramas pateikiant paaiškinimus Brailio raštu. Tai, žinoma, svarbu, bet irgi nėra paprasta. Eksponatai, ypač vaizduojamojo meno, dažniausiai išverčiami iš regimų į lytėjimo objektus, todėl atsiranda ryški riba tarp liečiamojo atvaizdavimo ir jam pradžią davusios regimosios idėjos. Šie perkėlimai negali tiksliai atspindėti tikrojo meno kūrinio ir geriausiu atveju tėra įkvepiantys atspindžiai.

Galerijose ir muziejuose, kur vyksta renginiai, skatinantys sąveikauti liečiant, gana retai pamatysime objektą, sukurtą pirmiausia nesusitelkus į regimąsias savybes. Pažymėtina ir sveikintina išimtis yra garsiniai meno kūriniai. Kurdamas lytėjimu grindžiamą nevaizdinę kalbą, regintis menininkas nuo pat pradžių susiduria su kliūtimis. Lytėjimo ir klausos jusles užgožia regimieji pojūčiai. Stebint regimąjį meno kūrinį per atstumą gali kilti lytėjimo pojūčių, bet lygiai taip pat liečiamasis kūrinys gali sukelti regėjimo pojūčių. Liečiamosios partitūros buvo sukurtos kantriai įsiklausius į akluosius ir regėjimo negalią turinčius klausytojus, taip pat konsultuojantis su mokslininkais bei organizacijomis, neatlygintinai paaukojusiomis savo laiką ir patirtį.

Šioje parodoje eksponuojamą liečiamąją partitūrą sudaro Brailio rašto ir grafinės notacijos elementai, iš kurių susideda bendra muzikinė kompozicija. Šias atkarpas galima skaityti liečiant: lytėjimo ir tekstūros savybės skiriasi priklausomai nuo muzikos, kurią jos reprezentuoja. Garsų partitūra nepavaldi jokiam konkrečiam laiko ženklui ar visuotinai nustatytai linijinei tvarkai. Tai leidžia dinamiškai pertvarkyti partitūros ritmo bei harmonijų medžiagą ir suteikia lankytojams galimybę lanksčiai tyrinėti kūrinį. Garso medžiaga imama iš didelio garsų archyvo, įrašyto specialiai šiai instaliacijai per kelis mėnesius iki jos įrengimo. Palietus tam tikrą liečiamosios partitūros raštą, garso archyve suaktyvinami atitinkami garsai. Jie skamba per paslėptus erdvinius garsiakalbius, sumontuotus ant sienos už partitūros.

Su padėka „Leverhulme Trust“ fondui, Arronui Smithui („Artists & Engineers“), Faye McNulty, Keirui Vine’ui, Danieliui Jonesui ir Havvai Basto // info@jamesjbulley.com | www.jamesbulley.com

Myrto Karanika, Jeremy Keenan POVAS, 2015

Myrto Karanika, Jeremy Keenan PEACKOK / POVAS. 2015

Medija: veltinys, erdvinė medžiaga, nerūdijančio plieno tinklelio juosta, siuvinėjimo siūlai, mikroreguliatorius, pagal užsakymą sukurta programinė įranga

Kilimas yra itin įprastas ir kasdienis būsto apdailos ir „namų“ sąvokos elementas. Jis neišvengiamai siejamas su jaukumu ir patogumu, kviečia paliesti ir užmegzti kūno kontaktą. Užlipus ant kilimo galima sulėtinti žingsnį, pajusti, kaip pėdos grimzta į minkštą audinį, arba prisėsti, išsitiesti ir pailsėti mėgaujantis minkštumu ir šiluma. Lytėjimo pojūčių gausa ir grindų artumas sukelia kūniškas, „įžemintas“ jutimines patirtis, kokias paprastai patiriame gulėdami.

Bendras tekstilės menininkės Myrto Karanikos ir garso menininko Jeremy Keenano darbas „Povas“ gilinasi į erdvės ir kūno išraiškos santykius. Tam pasitelkiamos naujoviškos technologijas ir tradicinės meno praktikos, kaip antai graviūra, dygsniavimas ir siuvinėjimas. Šis kūrinys kelia tęstinumo jausmą, jungdamas šiuolaikinius sąveikaus meno pasiekimus ir ilgą kilimų audimo istoriją.

„Povo“ raštas atspindi tekstilės sąsajas, su kuriomis užaugo Myrto, ir šiuolaikiškai interpretuoja motyvus, dažnai aptinkamus tradiciniuose pobizantiškosios tekstilės dirbiniuose. Ištisus šimtmečius graikų kultūra buvo glaudžiai susijusi su islamo kultūra. Artimųjų Rytų, ypač Mažosios Azijos, įtaka labai akivaizdi pamatinėse graikų liaudies meno temose ir dvasinėse vertybėse. Jas atspindi ryškios drąsios spalvos, simbolinę reikšmę turintys augalijos ir gyvūnijos elementai.

Vaizdinis kilimo raštų ir spalvų poveikis drauge su liečiamomis medžiagų savybėmis bei šiluma kviečia atverti jutiminius kanalus ir pasinerti į erdvę visomis juslėmis. Darbas prašosi tyrinėjamas akimis, rankomis, galūnėmis ir visu kūnu. Kilimas pasižymi pereinamąja savybe, kuriančia erdvę erdvėje, ir atveria galimybes įvairiam dalyvavimui ir kokybiniam dėmesiui.

Laikui bėgant formuodamiesi ir irdami įvairūs žmonių veiklos ryšiai garsais komunikuojami per nuolat besimainantį garsyną, kurio kompozicija priklauso nuo technologijų, susijusių su kilimo jautrumu prisilietimams. Į giluminį kilimo sluoksnį įausta laidžių „nervų“ sistema fiksuoja prisilietimus bei judėjimą kilimo paviršiumi ir paverčia juos švelnia nebaigtine, iš anksto nenumatyta kompozicija. Duomenų srautas, sukeltas fizinės žmonių sąveikos su „Povu“, perduodamas į specialią programinę įrangą, kurią šiai instaliacijai sukūrė Jeremy. Programa iš šio duomenų srauto komponuoja besimainantį švelnų garsyną, priklausantį nuo to, kas vyksta ant kilimo. Juo vaikštant, jį liečiant, glostant ar spaudžiant, garso programa koduoja judesius skirtingose erdvės bei laiko skalėse ir nuolat generuoja garsus, svyruojančius nuo trumpų staccato pliūpsnių iki plačių harmoningų laukų.
www.jeremykeenan.info / www.callandresponse.org.uk

Scanner, Ismini Samanidou NUAUSTOS BANGOS, 2013

Scanner & Ismini Samanidou. WEAVE WAVES / NUAUSTOS BANGOS

Skaitmeninis vaizdas dviejuose ekranuose, garsas, 3 min.

„Nuaustos bangos“ buvo užsakytos šiuolaikinių amatų vystymo organizacijos „Crafts Council“ 2013-ųjų gegužę pristatytai keliaujančiai parodai „Sound Matters“, tyrinėjančiai, kur ir kaip susitinka garsų ir amatų pasauliai.

„Nuaustos bangos“ tiria garsus, geografiją bei žemėlapius ir tai, kaip šie duomenys susiję su tekstilės raštų struktūromis bei muzikinėmis partitūromis.

Menininkų duetą įkvėpė jųdviejų naudojamų kompiuterinių programų vaizdiniai ir techniniai panašumai, programinio kodo kūniškumas ir kaip visa tai savo ruožtu yra susiję su miestų žemėlapių kūrimo bei miesto garsų įrašymo mechanizmais. Ismini Samanidou nuomone, kodą galima paliesti ir pamatyti, o Scanneris mano, kad kodą slepia išorinis apvalkalas, bet abu menininkai naudojasi bendra nulių ir vienetų, t. y. binarinio kodo, kalba.

Šis kūrinys egzistuoja keliais etapais. Vaizdo medžiaga atskleidžia bendrą požiūrį, apsikeitimą kontekstais ir skirtingų veiklų panašumų aptarimą. Paskui duetas sukūrė įvairių nedidelės apimties audinių ir garso kūrinių, kurie tebekeliauja drauge su „Garso medžiagų“ paroda.     http://scannerdot.com  http://www.isminisamanidou.com/

Fabio Lattanzi Antinori DUOMENŲ VĖLIAVOS

Fabio Lattanzi Antinori DATAFLAGS / DUOMENŲ VĖLIAVOS

„Duomenų vėliavos“ kalba apie nesėkmę ir bankrotą verslo pasaulyje, daugiausia dėmesio skirdamos „Lehman Brothers“ iškilimui ir žlugimui. Manyta, kad tokia didelė finansų institucija negali sugriūti, bet 2008 m. rugsėjo 15 d. ji bankrutavo.

„Duomenų vėliavas“ įkvėpė korporacijų vėliavos, kuriomis siekiama pašlovinti įmonių tapatybę visame pasaulyje. Šis kūrinys – tai šilkografijos būdu atspausdintas didelis popieriaus lapas, nudažytas juoda spalva iš vienos pusės ir auksine iš kitos. Šios spalvos simbolizuoja senuosius naftos ir aukso standartus, kurie būdavo lyg atskaitos taškai finansų rinkoms, iki buvo atsisakyta Brettono Woodso sistemos. Tai nesėkmės ir bankroto vėliava.

Šis meno kūrinys – tai kitoks simbolis, atskleidžiantis prigimtinį trapumą, būdingą pasitikėjimui sistema, grindžiama vien tikėjimu ir bendru sutarimu, nes juk galų gale visa pinigų ir paskolų idėja, kaip išsireiškė rašytojas Johnas Lanchesteris, yra „kolektyvinis vaizduotės veiksmas“.

Pasinaudodamos duomenų baze, kurioje užfiksuotos „Lehman Brothers“ akcijų kainos per visą įmonės egzistavimo laikotarpį, „Duomenų vėliavos“ soprano solisto balsu pasakoja apie bendrovės pakilimus ir nuosmukius. Kūrinys išsako abejonę duomenų svarba priimant sprendimus, ypač atsižvelgiant į finansų sistemos nenuspėjamumą, ir pabrėžia, kaip pavojinga laikyti duomenis neklystančiais orakulais, o duomenų analitikus – naujaisiais pranašais.

Popieriaus lape, rankomis atspausdintame kruopščiai sluoksniuojant „Bare Conductive“ elektrinius dažus ir nelaidų rašalą ant „Somerset“ popieriaus, yra laidžių plotų, kurie veikia kaip jutikliai ir sužadina sąveiką. Iš bet kurios pusės palietus vėliavą, pasigirsta pasakojimas apie „Lehman Brothers“: solisto balsas sudainuoja akcijų kainą kuriuo nors laikotarpiu nuo 1998 m. rugsėjo 15-osios.

Kaskart palietus paviršių sudainuojamas vienas duomenų rinkinys, o kas penktą prisilietimą pateikiama prekybos akcijomis data. Specialiai šiam kūriniui sudarytas archyvas leidžia dainuoti duomenis iki 2008 m. rugsėjo 15-osios. Specialiai suprogramuotas kodas „MaxMSP“ realiu laiku sukompiliuoja įrašytą solisto balsą, tad atrodo, kad palietus vėliavos paviršių kaskart sudainuojamas vienas iš kelių tūkstančių įrašų.

„Duomenų vėliavų“ kalbą supranta tik finansų srities specialistai, bet ji labai veikia mūsų kasdienį gyvenimą, o sopranas paverčia šią istoriją šiuolaikine tragedijos interpretacija.

„Duomenų vėliavos“ buvo sukurtos Londone esančio Viktorijos ir Alberto muziejaus parodai „Digital Weekend“. Taip pat kūrinys eksponuotas Londono „Shonibare Studio“ parodoje „Guest Projects“ pagal „Executive Chair“ rezidentūros programą ir Šiuolaikinių raižinių muziejaus (Museum of Contemporary Cuts) parodoje „Executed“.

„Knyttan“ ir „Common Works“ ATPASAKOJIMAS – ŽODINIS BANDINIŲ ĖJIMAS

Knyttan & Common Works RECOUNTED ­ AN ORAL SAMPLER / ATPASAKOJIMAS – ŽODINIS BANDINIŲ ĖMIMAS

„Atpasakojimas“ – tai bandymas sukurti bendrą darbą pasinaudojant nauja „Knyttan“ mezgimo technologija. Londono Viktorijos ir Alberto muziejaus parodoje „Digital Weekend“ (2014 m. rugsėjo 20–21 d.) lankytojai galėjo įrašyti savo balsą, dainas ir skanduotes. Paskui ši garsinė informacija buvo automatiškai konvertuota į tradicinius škotiško stiliaus mezginių raštus, o šie reguliariais intervalais mezgami per visą savaitgalį. Gauti darbai buvo pristatyti į muziejų ir pridėti prie meno kūrinio. Prieš pramonės perversmą mezginius dažniausiai gamindavo moterų grupelės, kurios megzdamos dainuodavo ir pagal tai skaičiuodavo kilpas. Norėjome šiuolaikiškai atkurti šį liaudies paveldą ir sėmėmės įkvėpimo iš kolektyvinio požiūrio į gamybą bei dainų, kurias dainuodavo šie kolektyvai. Mezginių raštus kuriančios garsų atkarpos buvo sumanytos remiantis demonstracinių pavyzdžių muzikoje ir tekstilėje idėja. Kiekviena eilutė – tai vaizdinė įrašo tono ir garsumo išraiška. O parinkti raštai ir mezgimo metodai yra paimti iš Viktorijos ir Alberto muziejaus archyvuose rastų tradicinių britiškų rankomis megztų drabužių ir tekstilės pavyzdžių.

Informacija apie parodą
Vieta: M. Žilinsko dailės galerija
Adresas: Nepriklausomybės a. 12, Kaunas
Darbo laikas: I-III, VI-VII 11-17 val., IV 11-19 val.
Paroda veiks iki 2015 m. gruodžio 31 d.