[Slideshow "title_lt" not found]

Dainius Liškevičius: „Tam, kad visuomenė išliktų budri, ji turi maištauti“

dainiusVienas iš šiųmetinės Kauno bienalės menininkų – šiuolaikinio meno kūrėjas Dainius Liškevičius, 2015 m. atstovavęs Lietuvai 56-ojoje Venecijos bienalėje, – tiki, kad kūrėjai, kaip ir visuomenė, tiesiog turi maištauti. Tai menininkas sėkmingai daro ir pats, jo kuriami performansai, instaliacijos ir meninės akcijos kalba aštriomis temomis, juose įdėmus žiūrovas gali aptikti daugybę istorinių, kultūrinių ir socialinių užuominų, kurios vienaip ar kitaip artimos visų kartų atstovams. Su Dainiumi Liškevičiumi kalbamės apie individualios ir kolektyvinės praeities permąstymo svarbą, ankstesniuose menininko darbuose užkoduotas žinutes ir tai, kaip neteisingai įamžinama atmintis tegali atlikti dekoratyvinę funkciją.

Jūsų kūryba labai įvairiapusiška: performansai, instaliacijos, skulptūros, akcijos arba viskas kartu. Tokioje žanrų gausoje aptinkame daug kultūrinių ir istorinių nuorodų. Kaip jas pasirenkate? Kokios temos Jus, kaip kūrėją, domina ir kodėl?

Dabar mūsų visuomenė bando įgauti naują formą, bet negali išsivaduoti iš praeities pančių. Tad, manau, svarbu iš naujo peržiūrėti ir permąstyti mūsų šalies praeitį, ypač okupacinį laikotarpį, tai, ką Vakarų Europos šalys jau seniai padarė po Antrojo pasaulinio karo. Tokia jau ta laisvės kaina – įvertinti ir apmąstyti.

Dabar esu tokiame etape, kai tarsi turiu gražinti skolas „savo“ (?) praeičiai, tad pasitelkdamas kūrybos įrankius tai ir darau. Šiuo atveju mano asmeninė atmintis man labiausiai ir padeda atsirinkti temas, kurios siejasi su mūsų šalies istorija ir atmintimi. Anksčiau apie tai negalvojau, labiau reflektuodavau tai, kas vyksta čia ir dabar… Vienas iš ankstyvųjų mano tęstinių projektų „Pasaulio centrai / Enjoy Yourself“ (1999), kuriame atlieku performansą stovėdamas ant galvos įvairių miestų viešose vietose, tarsi nurodo į posovietinės šalies visuomenės bandymą adaptuotis Vakarų Europos pasaulyje. Tarsi viskas turėjo apsiversti aukštyn kojomis, bet pirmiausia mūsų pačių galvose, turėjo apsiversti mūsų mąstymas ir pasaulio pažinimas keliaujant ir aptinkant naujus kontekstus.

Mano kūryba niekada neapsiribojo kokia nors viena išraiškos forma, dažniausiai tema ir kūrinio idėja man padiktuoja jos įgyvendinimo būdą, tad mano meninės raiškos spektras gan platus, bet dabar jau išmokau viską sujungti į vieną visumą. Taip atsirado didieji projektai – „Muziejus“, „Ramybė“, „Labyrinthus“… Plačiau

Garsi prancūzų šiuolaikinio meno maištininkė Sophie Calle šių metų Kauno bienalėje

 

calleEkscentriška, išradinga, nenustygstanti vietoje, subtili ir metaforiška, kalbanti asmeniškai, bet visiems – tokia yra Sophie Calle ir jos kūryba. Jau keturis dešimtmečius ši išskirtinė prancūzų menininkė drebina šiuolaikinio meno pasaulį viena už kitą beprotiškesnėmis idėjomis. Savo darbuose derindama fotografijos, teksto, instaliacijos meno teikiamas galimybes, menininkė atskleidžia žmogaus pažeidžiamumą, tiria identiteto ir intymumo sąvokas, svarsto laisvę ir kontrolę, pasirinkimus ir prievartą, intymumą ir atstumą.

Iš Paryžiaus gatvių – tiesiai į meno galerijas

Žavesio nestokojanti prancūzė teigia, kad menininke ji tapo atsitiktinai, nes norėjo sužavėti savo tėvą, didelį meno mėgėją ir kolekcionierių, ir neturėjo ką daugiau veikti. Savo kūrybinį kelią ji pradėjo Paryžiaus gatvėse sekdama nepažįstamuosius. Aštuntajame praeito amžiaus dešimtmety, po septynerių klajonių po pasaulį metų, Sophie grįžo į gimtąjį Paryžių tikėdamasi atrasti save. Tuo metu jauna 25 metų mergina jautėsi sutrikusi, nežinojo, ką nori veikti gyvenime. Sekti nepažįstamuosius, vaikštančius Paryžiaus gatvėmis, fotografija bepradedančiai domėtis Sophie tuo metu atrodė geriausias sprendimas – juk nebereikės galvoti, kur eiti ir ką veikti, žmonės visus sprendimus padarys už ją, jai tereikės juos sekti. Vieną iš persekiojamųjų Sophie nusekė net iki Venecijos, o jos sekimo dokumentacijos, nuotraukos ir užrašai neilgai trukus pažįstamo įžvalgaus meno kritiko dėka peržengė pirmuosius meno galerijų slenksčius. Menininkė juokauja, kad šiuolaikinio meno galerijoje pirmąkart apsilankė ne žiūrėti darbų, o juos eksponuoti. Plačiau

Alternatyvus žemėlapis, arba kaip skamba miestai

 

allardAllardas van Hoornas – eksperimentuoti nebijantis menininkas iš Nyderlandų, jau beveik dešimtmetį braižantis neįprastus muzikinius miestų žemėlapius. Pasitelkęs garso instaliacijas ir choreografinius performansus, šiuolaikinio meno kūrėjas architektūrą ir kitus mus supančius aplinkos objektus paverčia muzika. Kalbamės su įdomiu menininku apie įkvėpimo paieškas Australijos aborigenų genčių papročiuose, viešąsias miestų erdves ir žmones siejantį ryšį ir kaip mus supanti aplinka menininko kūriniuose tampa muzika.

„Miesto muzikos žemėlapiai“ (angl. „Urban Songlines“) – tęstinis, daugiau nei 50 garso instaliacijų ir performansų jungiantis projektas, jau tapęs savotiška Jūsų, kaip menininko, vizitine kortele. Apie ką šis projektas ir kaip gimė jo idėja?

2009 m. perskaičiau anglų rašytojo Bruce’o Chatwino knygą „Songlines“ (1987), kurioje autorius aprašė savo pažintį su australų aborigenais ir jų papročiais. Ypač įdomi man pasirodė aborigenų tradicija braižyti neįprastus muzikinius žemėlapius, dvasiškai sujungiančius ir puoselėjančius natūralią jų aplinką bei viešąsias erdves. Nedelsdamas ir pats užsisakiau skrydį į Australiją, kad daugiau sužinočiau apie šią tradiciją. Vienas, keliaudamas namelyje ant ratų, tyrinėjau neįprastus aborigenų žemėlapių kūrimo metodus, juos su jų žeme siejantį ryšį. Grįžęs iš kelionės pats pradėjau kurti muziką viešosioms mus supančioms erdvėms, miestams, gatvėms, tiltams ir aikštėms, kuriose praleidžiame tiek daug laiko. Tikiu, kad įsiklausydami į architektūrą galime suprasti kur kas daugiau apie mus su aplinka siejantį ryšį, nei tiesiog ją stebėdami arba joje gyvendami. Plačiau

Menu mįslę keturgyslę, arba šiuolaikinis menas pagal Karoliną Freino

karolinaŠiuolaikinio meno kūrėja iš Lenkijos Karolina Freino dar mažai pažįstama Lietuvos žiūrovams. Tačiau jos kuriamas menas, kuriame susipina šiuolaikinio meno kūrybos strategijos, istorinis kontekstas ir netikėti pasiūlymai kiekvienam žiūrovui, intriguoja. Karolina Freino yra viena iš šiųmetės Kauno bienalės menininkių ir gyvą santykį su jos kūrybą bus galima užmegzti jau šį rudenį Kauno parodų erdvėse.

Gal galėtumėte trumpai pristatyti save, kaip menininkę?

Esu vizualaus meno kūrėja, jau kone 10 metų dirbanti viešojo ir įvietinto meno srityje. Visų pirma įgijau skulptorės išsilavinimą Varšuvos dailės akademijoje. Jau tuomet prasidėjo mano susidomėjimas viešosiomis erdvėmis. Vėliau, po metų pertraukos, persikrausčiau į Veimarą Vokietijoje, kur studijavau pagal „Viešojo meno ir meninių strategijų“ programą Bauhauzo universitete.

Dar būdama studentė šiek tiek laiko praleidote ir Edinburge, Škotijoje. Kaip visa ši tarptautinė patirtis pakeitė Jūsų požiūrį į meną?

Škotijoje praleidau vos vieną semestrą, nes buvau ten išvykusi su studijų mainų programa. Man tai buvo vidinio tobulėjimo laikas. Viskas buvo kitaip, nei gimtojoje Lenkijoje: spalvos, kvapai, kalba, tradicijos. Bandžiau su viskuo apsiprasti ir daug dirbau su savo menine kalba. Plačiau

11-oji Kauno bienalė | Žodinė programa

yra ir nėraKuratorė dr. Rasa Antanavičiūtė

2017 m. rugsėjo 16–17 d.d, Vytauto Didžiojo universitetas, V. Putvinskio g. 23, Kaunas
2017 m. spalio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Konstitucijos pr. 22, Vilnius

Ginčytina atmintis | Ginčytinos erdvės

Diskutuojant apie paminklus ir įamžinimą tenka kalbėti apie du esminius, tarpusavyje susijusius šio fenomeno aspektus: ką įamžiname ir kaip įamžiname? Nors paminklų nusipelniusių herojų sąrašas kelia klausimų ir jokiu būdu nėra baigtinis, Bienalės žodinę programą norime skirti antrajam aspektui – kaip? Pirmąjį Bienalės savaitgalį tyrėjai ir menininkai pateiks savo atsakymus į klausimus Kokios gali būti šiuolaikinių memorialinių paminklų formos? Kaip paminklo forma įtakoja įamžinamą turinį? Kaip kuriant nacionalinės svarbos memorialus pasiekti sutarimą tarp politikų, visuomenės ir menininkų? Kodėl politikai ir visuomenė iki šiol mieliau renkasi tradicinius figūratyvinius paminklus? Kaip naujausias įamžinimo praktikas priima Vakarų visuomenės? Plačiau

Kauno bienalė ieško savanorių!

kb_savanoriaiApie Kauno bienalę:
2017 m. rugsėjo 15 d. bus atidaryta 11-oji Kauno bienalė – didžiausias, ilgiausiai trunkantis, daugiausiai lankytojų pritraukiantis šiuolaikinio meno festivalis Lietuvoje, nuo 2015 m. įtrauktas į pasaulio bienalių žemėlapį. Nuo 1997 m. Kauno bienalė išaugo į didžiausią Baltijos šalyse šiuolaikinio meno renginį, kuriame kas dvejus metus pristatomos tarptautinės šiuolaikinio vizualaus meno parodos. Šiemet pagrindinės parodos „Yra ir nėra“ kuratorė – menininkė, rašytoja, eseistė ir kultūros kritikė Paulina Pukytė. Kartu su viešosiose miesto erdvėse pristatomais menininkų projektais, Kauno paveikslų galerijoje bus eksponuojamos dvi parodos: paroda „Ateini ar išeini?“ (kuratorė Laima Kreivytė) ir video paroda „Iš ko padaryti paminklai“ (kuratorius Udi Edelman). Festivalio metu bus įgyvendinama ir edukacinė programa kviečianti Lietuvos ir užsienio meno specialistus, menu besidominčius miestiečius ir jo svečius, šeimas, moksleivius, studentus bei senjorus susipažinti su šiuolaikiniu menu.

Ką veikia savanoriai?
Savanoriai, prisijungę prie bienalės komandos, veiks kartu su festivalio organizatoriais ir menininkais bei įgis patirties skirtingose festivalio organizavimo srityse:
– asistavimo menininkams (pasitikimas oro uoste, miesto aprodymas, pagalba instaliuojant kūrinius ir kt.);
– parodų instaliavimo/išinstaliavimo (erdvių įrengimas parodai, kūrinių išpakavimas/supakavimas, instaliavimas/išinstaliavimas ekspozicijoje);
– renginio atidarymo (fotografavimas, svečių srautų valdymas);
– edukacijos (edukacinės programos planavimas ir įgyvendinimas bienalės parodose);
– komunikacijos ir sklaidos (menotyrinių straipsnių rašymas, pranešimų spaudai rengimas, komunikacija socialiniuose tinkluose, fotografavimas, reklaminės medžiagos platinimas).

Ką gauna savanoriai?
Puikią patirtį, gerą nuotaiką ir emocijas, malonias atsakomybes, bienalės suvenyrus, įėjimą į visus bienalės renginius nemokamai. Absoliuti dauguma bienalės darbuotojų (ir jos vadovai) pradėjo dirbti čia kaip savanoriai. Užsirekomendavę jauni žmonės yra įtraukiami į tolimesnius projektus ir veiklas.

Norėdami tapti Kauno bienalės savanoriu prašome iki rugpjūčio 27 d. užpildyti savanorio anketą: https://goo.gl/forms/JyOSnaYZvDhoOVAt2

Reikia daugiau informacijos? Susisiek: Neringa Stoškutė (auditorijų plėtros vadovė), neringa@biennial.lt, +37062998182.

11-os Kauno bienalės atidarymo programa

YRA IR NĖRA

2017 m. rugsėjo 15 d. (penktadienis)

12.00–15.00 val. Ekskursijos meno profesionalams. Būtina registracija

18.00 val. DIDYSIS ATIDARYMAS Vienybės aikštėje Kaune.
Kuratorė – Paulina Pukytė. Menininkai: Adina, Manca Bajec, Karolina Freino, Allard van Hoorn, Jenny Kagan, Horst Hoheisel ir Andreas Knitz, Jonas Oškinis ir Raimundas Krukonis, Juozas Laivys, Dainius Liškevičius, Anton Lukoszevieze, Philip Miller, Tatzu Nishi, Paulina Pukytė, Juozas Zikaras

Plačiau

Menas, žadinantis vaizduotę, arba svetainė atvirame ore

tatzu-nishiJaponų menininkas Tatzu Nishi garsėja išskirtiniais viešosios ir privačios erdvės sienas griaunančiais projektais. Paradoksalu, bet išradingas menininkas to pasiekia statydamas laikinus namų ar viešbučių kambarius aplink viešosiose erdvėse besirandančius pasaulio didmiesčių monumentus. Jis yra sukūręs svetainę Kristupo Kolumbo statulai Niujorke ir viešbučio kambarį karalienės Viktorijos monumentui Liverpulyje. Pokalbyje menininkas atvirai kalba apie elitinio galerijų meno, nuo kurio pats sėkmingai pabėgo, ydas ir norą kurti viešai ir visiems.

Esate gerai žinomas menininkas, kuriantis netradicinius ir tikrai išskirtinius įvietinto meno projektus, kurių metu viešosiose erdvėse besirandančius objektus, tokius kaip skulptūros ar paminklai, laikinai „apgyvendinate“ savo suprojektuotuose ir aplink juos pastatytuose viešbučio ar namų kambariuose. Kaip gimė ši idėja ir kas slypi už jos?

Idėja kurti viešosiose erdvėse kilo man dar studijuojant menus Vokietijoje. Kartą turėjau galimybę pristatyti savo darbus vienoje prestižinėje Kelno galerijoje. Galbūt viskas būtų buvę kiek kitaip, jei paroda būtų vykusi Niujorke ar Londone, bet Kelne mane nustebino labai nedidelis parodoje apsilankiusių žmonių skaičius, išskyrus, žinoma, parodos atidarymo dieną. Negana to, dauguma apsilankiusiųjų buvo meno kolekcininkai ir kiti meno pasaulyje besisukantys profesionalai. Supratau, kad plačiąją visuomenę nuo meno skiria nemenka prarara, todėl nusprendžiau savo meną pakreipti kita linkme ir palaikyti šiokį tokį atstumą su įprastine meno scena. Nenorėjau, kad mano menas virstų vargana, labai nedidelei visuomenės daliai skirta puošmena, ir netroškau įklimpti į tokią meno pasaulio realybę. O gal tiesiog siekiau atsisveikinti su pilkais, nuobodžiais ir pernelyg vertinamais meno kūriniais, kurie tokiais tampa tik atsidūrę tarp baltų galerijų sienų. Toks mano kūrybos posūkis, leidęs man žengti žingsnį į atviras, zujančių žmonių pritvindytas erdves, buvo neišvengiamas. Tačiau jei tiesiog būčiau eksponavęs savo darbus atvirame ore, tai mažai kuo besiskirtų nuo bet kurios galerijos ar muziejaus. Dirbant viešosiose erdvėse labai svarbu išjudinti gryno oro mechanizmą iš esmės. Taip man gimė idėja kuri meną, kuris iš pagrindų keistų viešosios erdvės kokybę. Paradoksalu, bet to pasiekiau atvirose erdvėse kurdamas uždarus kambarius, taip pamažu tarpusavy mainydamas vidaus ir išorės, viešosios ir privačios erdvės sąvokas. Plačiau

Paminklas konfliktui: tikras susitaikymas įmanomas tik tada, kai įsiklausoma į visas istorijos versijas

mancaMenininkė, kuratorė ir rašytoja iš Slovėnijos Manca Bajek savo praktikoje daug dėmesio skiria paminklų formoms, galimybėms ir reikšmėms konfliktų paliestose zonose aptarti. Menininkė tiki, kad paminklai gali turėti labai skirtingą poveikį visuomenei, gali priminti, skatinti mąstyti ir net savotiškai „gydyti“, svarbu tik atrasti tinkamą jų išraišką. Su Manca Bajek kalbamės apie pakitusią šiandieninių viešųjų erdvių svarbą ir paminklinimo problemas pokonfliktinėse zonose.

Kaip menininkė, kuratorė ir rašytoja domitės atminties problemomis ir viešosiose erdvėse esančių monumentų reikšme buvusiose konfliktinėse zonose. Kokios su paminklais ir viešosiomis erdvėmis susijusios problemos dažniausios?

Viešosios erdvės vis dažniau privatizuojamos, todėl kartais tenka kautis už jose statomus paminklus. Mes tapome daug atsargesni ir ne viską įamžiname. Visgi daugiausia bėdų kyla dėl apgaulingo privatizuotų vietų įvaizdžio, nes nors ir atrodo, kad jos viešos, jos nebėra tokios pat atviros žmonėms. Dauguma šių vietų tapo akylai saugomomis erdvėmis, kur visos veiklos pavaldžios taisyklėms ir reikalavimams. Galiu pateikti porą labai įdomių pavydžių, tokių kaip Nužudytų žydų memorialas Berlyne arba 9/11 memorialas Niujorke. Tai dvi labai didelės viešos atminties vietos. Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie žmonių elgesį šiose vietose ir svarstoma, ar nereiktų valdžios įsikišimo, kad jose būtų užtikrinta tam tikra „pagarba“. Miesto erdvės neišvengiamai yra mainų ir tarpininkavimo vieta. Natūralu, kad laikui bėgant kai kurios iš jų praranda savo aktualumą ir naujų kartų akyse turi visai kitokią vertę ir tikslą. Plačiau

Kompozitorius Philipas Milleris: „Savo darbuose stengiuosi iš naujo įsivaizduoti ir atkurti tiek užrašytas, tiek užmirštas istorijas“

 

philip-millerPasaulyje gerai žinomas kompozitorius iš Pietų Afrikos Respublikos Philipas Milleris, kuriantis muziką filmams, teatrui ir garso instaliacijoms, garsėja savo eksperimentais ir muzikiniais koliažais. Menininko kuriama muzika labai daugiasluoksnė, joje gausu skirtingų garsų ir kultūrinių kontekstų. Tai muzika, pasakojanti istorijas. Su skirtingas disciplinas savo kūryboje derinančiu menininku kalbėjome apie išskirtinius jo darbo metodus ir muzikoje užkoduotas istorijas. 

Esate labai įvairiapusis kompozitorius. Kuriate muziką filmams, teatrui ir garso instaliacijoms. Ar dirbdamas derinate šias skirtingas patirtis tarpusavy, o gal jos griežtai viena nuo kitos atskirtos?

Man patinka skirtingų disciplinų ryšys su garsu ir visos permainingos prasmės bei emociniai atsakai, kuriuos šis susidūrimas sukelia. Puikus to pavyzdys – muzikos ir vaizdo sujungimas. Girdėdamas muziką žiūrovas visai kitaip supranta ir vaizdinį. Kurdamas muziką bet kuriai iš vizualiųjų disciplinų naudoju skirtingus metodus, tačiau tai nereiškia, kad jos mano kūryboje viena nuo kitos atskirtos. Savo praktikoje vis grįžtu prie esminių garsų ypatybių, tokių kaip aukštumas ir žemumas, garsumas ir švelnumas, kitimo dažnis ir jungimasis į vieną visumą. Plačiau